Сэмуэль Шэм - Dievo namai

Tą naktį budėjau. Po kelionės baidare pasirodžiau pūslėtais delnais; visos mintys sukosi apie tai, ką sakė Berė; girtumas buvo bevirstąs pagiriomis, ėmė siutas, kad vėl esu Namuose. Buvo karšta ir drėgna; pilamas prakaito prisiminiau siaubus, kuriuos aš, naujokas internas, patyriau praėjusią vasarą. Kol plaukiojom, nutiko daugybė dalykų. Priimamajame manęs laukė naujas ligonis, kaip paaiškės — nepaprastas, nes man atsipirks. Mane pasitiko Perlas, norėjęs įspėti apie šį pacientą, bet aš nebuvau nusiteikęs jo klausytis, todėl pasiėmiau kortelę ir perskaičiau: „Natanas Zokas, 63 m., viduriuoja su kraujais; gerybinis polipas?“ Nenuostabu, kad Perlas norėjo su manim pasikalbėti. Zokas, iš ISTS Zokų ir iš Zoko sparno, užstojusio man vasarą budėtojų kambaryje.

Suirzęs įėjau į palatą, o man ant kulnų lipo Perlas. Tiek mėsos kaip gyvas nebuvau matęs. Šeši stambūs kaip jaučiai Zokai — perpūsti mėsos balionai — sklandė aplink neštuvus čepsėdami, čiulpdami, kramsnodami, čekšnodami — žodžiu, atiduodami duoklę Froido oralinei raidos stadijai. Tviskėdamas brangakmeniais Perlas pristatė mane storuliams Nato Zoko vaikams stengdamasis nuvyti juos nuo neštuvų, ant kurių gulėjo tėtušis. Atsitraukdami jie į priekį išstūmė į papūgą arą panašią šlykščių akių gargždžiabalsę moterį juodu peruku. Išgirdusi mano pavardę, toji tarė:

— Na, jaunasis daktare Kilderai, pats metas...

— Trikse, — nuo neštuvų pasigirdo valdingas balsas, — užsičiaupk!

Ji paklausė. Prieš mane gulėjo Natas — guminiu, svaigalų apgadintu veidu, bet ryžtingos išraiškos ir laikysenos, bylojančių apie didelius turtus. Net visos tos bandos erzinamas jis sugebėjo išlikti ramus. Pristatęs jam mane, Perlas išėjo. Mane iškart apipuolė visi Zokai, išskyrus Natą. Kiekvienam rūpėjo sužinoti diagnozę, prognozę ir ar Natui negresia nelaimė negauti geriausios Namų palatos. Norėdama išspręsti pastarąją problemą Triksė man vis kuždėjo į ausį Zokų pavardę ir „ar žinai, kas yra Natas, ar girdėjai apie Zoko sparną, ką?“ Po kokių trijų minučių man trūko kantrybė ir garsiai pasakiau:

— Gerai, visi, išskyrus Natą, tučtuojau nešdinkitės iš šios palatos!

Visus ištiko šokas. Nė vienas nekrustelėjo. Šitaip kalbėti su Zokais?!

— Luktelkit, jaunasis daktare Kil...

— Trikse, užsičiaupk ir nešdinkis! — tarė Natas, o Nato Zoko klausydavo net kiti Zokai. Palata greitai ištuštėjo. Pradėjus apžiūrinėti ligonis tarė:

— Jie per daug nutukę. Bandėm priversti juos numesti svorio, bet niekas nepadėjo. Daktaras Perlšteinas pasakojo man apie tave, Basai. Įspėjo, girdi, esi kietas vyrukas, tad turiu stengtis tavęs nesupykdyti. Sakė, esi labai geras, bet tiesmukas. Man tai patinka. Daktarai turi būti kieti. Kai esi toks turtingas kaip aš, žmonės nesielgia su tavim pakankamai kietai.

Linksėdamas galvą toliau jį apžiūrinėjau. Paklausiau, kuo verčiasi.

— Varžtais ir veržlėmis. Pradėjau per depresiją nuo penkių šimtų žalių, o dabar turiu milijonus. Varžtai ir veržlės — ne kokybė, bet kiekybė.

Pasakiau Natui, kad jei nieko rimtesnio su jo kraujuojančia žarna nedarysime, ji tikriausiai sugis. Man baigus Triksė įkišo galvą ir nusiminusi pareiškė, kad Natas gaus tik antrą pagal gerumą Namų palatą. Liepęs jai nešdintis Natas tarė:

— Na ir kas? Visuomet gaunu geriausią palatą, bet joje niekas nelanko. Vieną naktį praleisiu ne taip patogiai — būta čia ko. Taip ir nutiko tiems vaikams — visuomet gaudavo tik tai, kas geriausia. Ir kuo tai baigėsi? Nutuko, velniškai nutuko.

789 ta diena buvo sunki. Pasiklydusiam labirinte tyrimų, paskirtų Olivijos O. privato Mažylio Oto, kurio pavardė vis dar — vis dar! — nedarė įspūdžio Stokholme, Sepui dingo ūpas tirti tuos kauburius. Apžiūrėjęs pirmąjį tą dieną hospitalizuotą ligonį Sepas su radiologijos rezidentu nusprendė matą krūtinės ląstos rentgenogramoje sutankėjimo židinį. Kai 789 papasakojo man apie tą atvejį, nuliūdinau jį pacitavęs Namų įstatymą: JEIGU RADIOLOGAS REZIDENTAS IR GMMS MATO KRŪTINĖS LĄSTOS RENTGENOGRAMOJE SUTANKĖJIMO ŽIDINĮ, JOKIO ŽIDINIO TEN NEGALI BŪTI. Nors Sepas nė už ką nenorėjo nusileisti, tariamas židinys paaiškėjo besanti technikės apyrankė, tad Sepas buvo priblokštas. Mėginau jį pralinksminti, bet jis nekreipė į mane dėmesio, ir aš numojau ranka. Tą naktį dėl nieko daugiau nesistengsiu.

— Sepai, — pasakiau lipdamas nuo viršutinės lovos ant apatinės, — einu miegot. Susirask savo uniformą ir persirenk dabar — nenoriu, kad vėliau čia atlėkęs uždegtum šviesą ir mane pažadintum.

Pusiau užmerktomis akimis pamačiau, kaip žemas, barzdotas mokslinčius nusirengia, apnuogina savo spuoguotą ir jau glebną kūną prieš dienos šviesos lempas, kažkaip nepadoriai greitai apsivelka pilką lyg lavoninė uniformą ir stabteli. Paklausiau, kas atsitiko. Jis, kaip visuomet tokiais atvejais, susimąstė, o paskui tarė:

— Daktare Basai, man šiąnakt reikės dirbti dar keletą valandų, o jums nebereikės. Kaip čia yra, kad jūs visuomet miegat, o aš visuomet budžiu?

— Viskas labai paprasta. Tu juk matematikas, ar ne? Taigi klausyk: GMM moka man vienodą atlyginimą, nesvarbu, kiek valandų nemiegu. Tu moki GMM vienodą mokestį už mokslą, nesvarbu, kiek valandų nemiegi. Vadinasi, kuo ilgiau aš miegu, tuo daugiau uždirbu už nemiego valandą, o tu kuo ilgiau nemiegi, tuo mažiau moki už nemiego valandą. Įkirtai?

Sepas patylėjo, paskui išprotavo:

— Vadinasi, jums moka už tai, kad miegate, o man — už tai, kad nemiegu.

— Įkirtai. Išeidamas išjunk šviesą — būk draugas. Beje, Natas Zokas — ne GMMS ligonis. Jeigu jį užkalbinsi — bent jau pasakysi „Sveikas, Natai“ ar „Labas, pone Zokai“ — tu lavonas. Labanakt.

Išgirdau ataksiškai šlepsint mažąjį eruditą, pajutau į mane įsmeigtą suglumusį žvilgsnį, šviesa užgeso, ir aš užmigau.

Kitą rytą kažkas pasikeitė. Kilo nedidelė epidemija. „Dievo namai“ dar nebuvo regėję nieko panašaus. Prasidėjusi kaip kuždesys, sruvenimas, netektis, iš arti pamatyta nuo pavakarės šešėlių mirgančioje salelėje, epidemija išplito ir netrukus virto daugybe upelių, čiurlenančių aplink daugybę salų, ėmė vis garsėti ir galų gale virto šniokščiančia upe, įtekančia į jūrą. Staiga mes, penki Namų ternai, užsikrėtėme psichoanalitinės minties bacila. Ėmėme TEPLINTIS, vildamiesi liepos pirmąją IŠSIŠTIŠINTI į psichiatrijos rezidentus.

Visi penki ėmėme studijuoti „Gedulą ir melancholiją“. Susiradome daktarą Franką, kuris iš pradžių neapsakomai nudžiugo, kad Edis susidomėjo psichiatrijos rezidentūra Namuose, bet pamatęs, jog jo pavyzdžiu pasekėme keturiese, nubėgo pranešti naujienos Kojui. Mes skyrėme psichologų konsultacijas savo ligoniams, dalyvavome psichologų vizitacijose, ir purvinos mūsų baltos uniformos krito į akis tarp specialistų, demonstruojančių naujausias psichiatrijos madas, o elementarūs mūsų klausimai apie pyktį, netektį ir kaltę rodė mūsų nemokšiškumą. Per pasitarimą, skirtą ligoniui, sergančiam neaiškia autoimunine liga, Huperis mus pribloškė pateikęs psichoanalitinę interpretaciją, pagrįstą Froido „mirties troškimu“. Vis dar besivaržančiam su Huperiu dėl tariamos Juodosios Varnos premijos Edžiui iš džiaugsmo pamačius, kad Froidas tiek daug dėmesio skiria analiniam sadizmui, ėmė trūkčioti veido raumenys. Čakas mąstė apie pasyviai agresyvią asmenybę ir išsiaiškinęs, kad buvo patologiškai artimas savo mamytei, kol tėvelis darbe skaitė kaubojiškus romanus, pareiškė:

— Brolau, kaip nuostabu — aš nesu homoseksualus, nes visas mano auklėjimas rodo, kad aš tik gėjus.