Сэмуэль Шэм - Dievo namai

Piepis, aišku, kuo giliausiai pasinėrė į mokymą to, kurį Dručkis praminė „kietuoliu iš Vienos“ — nesiliovė mąstęs apie tai, ką, velniai griebtų, leisdavo Andželai išdarinėti atsisėdus jam ant veido. Suglumęs jis sakydavo:

— Viešpatie aukštielninkas, gal kažkas man negerai?!

Aš ir toliau užsiiminėjau savianalize ant viršutinės lovos — ieškojau prarastų savo gabalų ir dėjau juos į krūvą.

Atėjo diena kalbėtis su Kojų apie mūsų ateities planus. Vyriausiasis buvo girdėjęs kalbas apie epidemiją, bet nekreipė į jas dėmesio. Jis neturėjo abejonių dėl mūsų ateities planų: metus dirbsime rezidentais „Dievo namuose“. Kadangi iki liepos liko mažiau kaip mėnuo, o visus metus reikės daugybės rezidentų budėti naktimis, Kojis kiek nustebo, kai Piepis, Huperis ir Edis vienas po kito pareiškė:

— Sere, galvoju tapti psichiatrijos rezidentu.

— Psichiatrijos?

— Taip, sere. Nuo liepos pirmosios.

— Negali. Tu juk sutikai, kad rezidentūra bus gydomosios medicinos. Tikiuosi, kad tu ir visi kiti vyrukai pasiliksit.

— Taip, bet suprantat, aš jaučiu kažkokį nenumaldomą poreikį. Reikia daug ką išanalizuoti, be to, sere, yra dalykų, kurių tiesiog neįmanoma atidėti.

— Bet tavo sutartyje parašyta...

— Sutarties nėra — prisimenat?

Kojis neprisiminė, kad Namų hierarchai atsisakė pasirašyti su mumis sutartis — tik šitaip galėjo elgtis su mumis kaip su šūdu ir likti teisūs prieš įstatymus, — tad paklausė:

— Nėra?

— Nėra. Jūs sakėt, kad mums jų nereikia.

— Aš taip sakiau? Hmmmm... — mykė Kojis išplasnodamas pro langą. — Nėra žmogaus, kuriam nereikėtų sutarties. Nė vieno.

Kai psichiatriją paminėjo Čakas, Kojis nebesusitvardė:

— KĄ?! IR TU?!

— Be bajerio, viršininke. Šiai šaliai reikia aukštos klasės juodaodžio psichiatro, ar ne?

— Taip, bet... bet ligi šiol tau taip gerai sekėsi gydomoji. Kilęs iš vargano Pietų miestelio, iš sargo šeimos, mokeisi Ober...

— Būtent, brolau, būtent. Štai ką noriu papasakot: šiandien dirbau ambulatorinėj poliklinikoj. Viena pupytė ant manęs įsiuto, paėmė vadovėlį, metė virš stalo ir pataikė man į ausį. Užuot vožęs jai į galvą, aš sakau: „Hmmm, mergyt, tikriausiai užpykai, ką?“ Štai tada aš ir supratau, kad man reikia galvoti apie psichologo darbą. Rytoj vėl pasikalbėsiu su daktaru Franku, kad surengtų man analizės seansą.

— Bet šią liepą negali pradėti — man reikia tokių berniukų kaip tu.

— „Berniukų“? Jūs sakėt „berniukų“?

— Na, aš tik... Norėjau pasakyti, kad...

— Norit, kad pakviesčiau dabar Rojų?

— Bašą? Hmmm. Gal kartais žinai jo ateities planus?

— Žinau.

— Psichiatrija?

— Tikrai taip.

— Kviesk... ne, nesivargink ir nesiųsk pas mane Rojaus.

Taigi Kojis tąkart manęs neišsikvietė. Nors Berė aiškino, girdi, Kojis nieko negalįs padaryti — sistema jį irgi sugadinusi, buvau toks įtūžęs, kad nesupratau, jog jo padėtis panaši į Niksono — mes jį spaudėm taip, kaip dėl tų juostelių prezidentą spaudė Sirika ir Aukščiausiasis Teismas. Jachtos „Sekvoja“ pirmagalyje prie Maunt Vemono su advokatu Sent Kleru visai galėjo stovėti pats Kojis — klausytis laivo varpelių ir šalies himno ceremonijos, o jai pasibaigus įkaušęs leptelti:, Jie moka tau skatikus, bet kaip tik dėl to verta to imtis“. Berė buvo teisi — viskas buvo apgailėtina. Tačiau tie apgailėtini žmonės buvo galingi žmonės, tad netrukus Kojis ėmė mus spausti pasilikti. Per Ungurį — iš pradžių užuominomis, paskui atvirais grasinimais — Kojis mums leido suprasti, kad palikę „Dievo namus“ liepą „sukelsime rimtą — labai rimtą grėsmę savo ateities planams ir karjerai“. Mes nenusileidome. Kojis puolė dar įnirtingiau. Pažeidžiami, bejėgiai, mes dar labiau įsiutome. Liepai prisiartinus, pamatęs, kad jokie bauginimai neduoda vaisių, Kojis ėmė panikuoti.

Nė vienas mūsų nežinojome, ką jis darys.

1 Kiekviena specialybė turi NRL (Dručkio terminas) pranašumą- Nereikia Rūpintis Ligoniais.

2 Berė, klinikinė psichologė ir psichoterapeute.

25

Jis, aišku, surengė neeilinį pasitarimą, per kurį pavaišino „B-M Delikatesų“ parduotuvėje užsakytais užkandžiais.

Neeilinio pasitarimo dienos rytą įėjęs į „Dievo namus“ pamačiau Hovį, ramųjį „socialinės medicinos“ Hovį, paskutinį terną, dirbusį Limpių mieste, stovintį prieš lifto duris. Išbarstęs po kojomis kompiuterio korteles, susivėlusiais plaukais, jis kandžiojo pypkės rūkiklį ir spardydamas bei kumščiais tvatindamas uždarytas plienines duris klykė:

— VAŽIUOK, KAD TAVE KUR VELNIAS, VAŽIUOK!

Ką gi, — pamaniau, — jau palaužtas ir paskutinis ternas.

Nuėjau aplankyti tik dviejų ligonių — Nato Zoko ir Olivijos O. Mano santykiai su Natų lyg raketa kilo nuostabia trajektorija. Visus Zokus — Natą, Triksę, vaikus — kamavo iliuzija, neva „ėmęsis vadovauti“ priimamajame ir išgrūdęs visus iš palatos išgelbėjau Natui gyvybę. Nepalengvinau jiems šios kančios. Kelias pirmąsias dienas Triksė, manydama, kad Natas jau prie mirties durų, kurių raktą turiu aš, lyg šešėlis slampinėjo paskui mane po visus Namus. Atsikračiau jos tik paminėjęs, kad Natas vis dar guli ne geriausioje ligoninės palatoje. Tuomet Triksė akis į akį pasikalbėjo su dukra turtingos limpės, kuri gulėjo geriausioje ir neketino jos užleisti. Atlikusi trumpus skaičiavimus Triksė įsitikino, jog toji limpė nė iš tolo neprilygsta Zokams, ypač turint galvoje, kad Zoko sparno interjeras dar ne visai baigtas.

Pagrindinė komplikacija Nato ligos atveju buvo, kaip įgyvendinti tai, ko jam reikėjo — labai dručkišką įstatymą: NEDARYK NIEKO. Susidūriau su dideliu pasipriešinimu, tad teko pasitelkti „Dievo namuose“ sunkiai įgytus įgūdžius — melą, ligos istorijos TEPLINIMĄ, NN — kad, gink Dieve, nieko nedaryčiau šiam svarbiam asmeniui. Natas man patiko, todėl nejudinti nė piršto man sekėsi lengviau. Taigi galėjęs Zoką pribaigti kraujuojantis polipas užgijo, ir jis pasitaisė. Tą dieną prieš išvykdamas namo jis norėjo su manim pasikalbėti.

— Esi geras vaikinas, — tarė Natas. — Puikiai nusimanau apie talentą — tik metu akį į žmogų ir žinau, ar jis jį turi. Supranti, ką turiu omeny?

— Žinoma.

— Tu jį turi. Perlas mane įspėjo apie tave. Niekad nepamiršiu, kaip išvarei mano žmoną iš tos palatos. Mudu su tavim panašūs: pradėjom nuo nieko, o dabar...

Natas skėstelėjo rankomis, tarsi grodamas milžinišku pinigų prikimštu akordeonu norėtų praskėsti jį taip, kad tilptų visas pasaulis.

— Dabar klausykis: tu man patinki, Bašai, o žmonėms, kurie man patinka, aš atsidėkoju. Žinau, kad uždirbi čia šūdą, bet dabar, kai internatūra beveik baigta, gali pradėti privačią praktiką. Galėčiau padėti. Pažįsti Perlą? Su ta prašmatnia raštine ir „Smuikininko“ melodijomis, sklindančiomis iš garsiakalbių. Žinai, kas pastatė jį ant kojų? Mano tėtušis. Taigi klausyk: iš sportbačių matau, kad žaidi tenisą. Ateik pas mane į namus, žaisk mano kortuose, maudykis mano baseine. Štai mano vizitinė: NATAS ZOKAS — NE KOKYBĖ, BET KIEKYBĖ. Paskambink šį savaitgalį, gerai?

Padėkojęs buvau beišeinąs.

— Ei, dar vienas dalykas: rašau laišką vyriausiajam gydytojui daktarui Koimanui, kopijas siųsiu vyriausiajam rezidentui ir valdytojų tarybai. Gulėjau čia aštuonis kartus, bet dar niekuomet taip gerai su manim nesielgė. Paprastai mano internas būna koks verkšlenantis vaikiščias iš Bronkso, kuris iš tos baimės, kad Zokas nukratys kojas, kas dešimt minučių lenda į palatą — daro tyrimus, ima kraują, ir man sveikata tik pablogėja, kol imu taisytis. Kai ateina metas grįžti namo, būnu toks išsekęs, kad gaunu skristi tiesiai į vasarnamį Palm Springse ilsėtis. Verslui tai kenkia. O tau — tau užteko proto leisti man pačiam pasveikti. Bet žinojau, kad jeigu kas nors bus negerai, esi šalia. Bašai, palaikei mane kaip vyras vyrą. Susitvarkei su mano žmona, nutukėliais vaikais ir su manim. Todėl pagirsiu tave viršininkams, ką? Paskambink šeštadienį. Atsiųsiu savo žmogų.