Джоди Пиколт - Iš antro žvilgsnio

Vienas ledo blokas yra plonesnis už kitus. Galiu jį apversti ir ištempti. Pirmiausia užsirišu ant kaklo kilpą. Tada mėginu išlaikyti pusiausvyrą ant pasidarytos pakopos ir pritvirtinu kitą virvės galą prie sijos. Palauk manęs, – galvoju ir šoku paskui savo kūdikį.

Skauda labiau, nei tikėjausi, mano gyvenimo svoris traukia mane žemyn kartu su sunkio jėga. Atrodo, kad tuoj plyš plaučiai, pasaulis aptemsta.

Bet tada ji pradeda verkti. Ir verkia. Per ledainės langą, sukdamasi ant virvės kaip krištolinis papuošalas, matau pirmyn ir atgal mosuojantį jos kumštelį. Ji pas mane sugrįžo, kai aš jau išėjau.

Lili! – šaukiu galvoje, mėgindama įsitverti virvės ir nutraukti ją nuo sijos. Bet aš pernelyg pasistengiau. – Lili. – Spardau kojomis stulpus, viską, kas pasitaiko. Mėginu drėksti, bet pasiekiu tik krūtinę; rankos nepajėgia pakilti aukščiau.

O Dieve, negaliu prarasti jos du kartus.

Ji išgirs mano balsą, nors negaliu kalbėti garsiai. Ji pereis savaną ir suras mane, ji atplauks pas mane giliausiame baseine.

Pažadu savo kūdikiui tai, ką man pažadėjo mano tikras tėvas, prieš turėdamas galimybę mane pažinti: aš tave surasiu .

Jai vėl pradingus jo akivaizdoje, Rosas suvokė, kad buvo sulaikęs kvėpavimą. Iškvėpimas buvo ilgas ir tylus oro srautas. Kertis Varburtonas pasakytų, kad tai, ką jis matė, buvo likutinis vaidenimasis, dar vienas svarbaus įvykio pasikartojimas, tarsi vaizdo klipas. Kertis pasakytų, kad dvasios ten netgi nebuvo, tik jos palikta energija. Tačiau Rosas, matęs tai savo akimis, žinojo, kad čia ne tas atvejis. Tai nebuvo koks nors likęs pėdsakas ar laiku padarytas įspūdis. Lijos dvasia vėl sugrįžo ir mėgino kažką surasti.

Bet ji neieškojo savo kūdikio ir neieškojo Roso. Ir tik išsisklaidžius vizijai jis suprato, kodėl ji grįžo: kitoje proskynos pusėje ištikta šoko, negalėdama patikėti stovėjo Mereditė Oliver, kuri taip pat matė ir girdėjo viską, ką pasakė Lija.

27 Kriptonitas – medžiaga iš Supermeno gimtosios Kriptono planetos, mažinanti jo galias.

DVYLIKTAS SKYRIUS

Dešimt minučių Mereditė sėdėjo tylėdama, o naktis gniaužė aplink ją savo kumštį. Jos viduje viskas virto vandeniu, ir Mereditė žinojo, kad greitai ji nebesugebės judėti, galvoti ir kvėpuoti. Netikėtai ji suprato, jog ši visata – kad ir kokia didelė ji atrodytų – yra per maža sutalpinti galimybes, pranokstančias jos pačios vaizduotę.

Tarkim, vaiduoklį.

Ar gali beprotybė ateiti taip greitai kaip gripas... ar trumpasis jungimas? Jos protas netgi nepajėgė suvokti matytos vizijos. Tarytum kažkas pasakytų, kad ryte nepatekės saulė: Mereditės tikrovės suvokimas buvo išmuštas iš po kojų, dangoraižis pasirodė esąs tik kortų namelis.

Tačiau čia nebuvo dūmų ir veidrodžių, tai nebuvo pamišėlio kliedesiai. Mereditė matė vaiduoklį savo akimis. Moterį, kuri pranyko taip greitai, kaip ir pasirodė. Moterį, kuri atrodė lygiai taip kaip ji.

Mereditė prisiminė, kiek kartų buvo sakiusi Lusei, kad vaiduoklių nėra. Viskas, kuo ji tikėjo, dabar kėlė abejonių – juk jeigu ji klydo dėl vaiduoklių, galėjo būti neteisi ir kitur. Gal dangus visai nėra mėlynas, gal mokslas negali atsakyti į visus klausimus, gal ji nėra patenkinta savo gyvenimu. Ji buvo tikra tik dėl vieno: pasaulis, kuriame pabudo šįryt, labai skyrėsi nuo to, kuriame gyvena dabar.

Mereditė pajuto, kaip lenkiasi paliesti žemės, žinodama, kad ji taip pat gali nebūti tokia tvirta, kaip ji tikėjosi. Mereditė vėl suvirpėjo ir pajuto, kaip kažkas uždengė jai pečius. Iki tos akimirkos, kai Rosas apgobė ją savo švarku, ji net nesuvokė, kad kažkas sėdi prie jos.

Pasisukusi ji pabandė surasti balsą.

– Ar... ar tai nutiko?

– Manau, kad taip.

Rosas atrodė ne mažiau sukrėstas nei ji. Mereditė pažvelgė į jį atidžiai. Anksčiau ji netikėjo tuo, ką jis jai pasakojo: apie vaiduoklių medžioklę, apie jos senelę. Žmonės, tikintys tokiais dalykais, buvo šiek tiek pamišę... tačiau dabar atrodė, kad ji priklauso jų gretoms. Ji mėgino prisiminti, ką dar jai pasakojo Rosas – komentarus, kuriuos ji net nesvarsčiusi atmetė ir dabar turėjo įvertinti iš naujo.

– Ji atrodė kaip aš, – Mereditė pasakė tai, kas akivaizdu.

– Žinau.

– Bet... bet...

Šioje naujoje vietoje žodžių nebuvo. Ji pajuto, kaip Rosas surado jos ranką ir jo ilgi plaukai brūkštelėjo jai per skruostą, kai jis pasilenkė arčiau. Jis verkė.

– Žinau, – pakartojo jis, nors iš tikrųjų tai reiškė, kad jis nežino.

Ji netikėjo vaiduokliais, bet tikėjo skausmu. Ji suprato, koks jausmas yra būti vienišai, kai to nenori. Šios emocijos buvo tokios tikros, kad peržengė neįmanomo ribas ir suteikė jai kabliuką įsitverti. Mereditės mintys grįžo prie paklaikusio ieškojimo, baimės, savižudybės.

– Ar viskas taip ir nutiko? – paklausė Mereditė. – Ar ji... nusižudė?

– Tikriausiai, – jo balse skambėjo širdgėla.

– Ar mes negalime nieko padaryti?

– Tai jau įvyko, – atsakė Rosas. – Ji jau išėjo.

Dvasia žiūrėjo tiesiai į Mereditę. Ir ši jautėsi taip, tarsi žvelgtų į veidrodį – ne tik dėl fizinio panašumo, bet ir dėl išraiškos Lijos Paik akyse, kurią Mereditė matydavo žiūrėdama į save. Galbūt Mereditė ir nesuvokė, kad tarp gyvenimo ir mirties yra nubrėžta nematoma linija, bet suprato, ką reiškia būti motina, kuri labiau už viską nori apsaugoti savo vaiką.

Motinystė yra įgimta, ji yra kiekvienoje ląstelėje. Net ir pagimdžiusi, vis dar gali jausti vaiką savyje, taip ilgai dalijusis krauju ir kūnu, tampi vienas kito dalimi. Ir jei tas vaikas mirtų – embrionas, naujagimis ar PK sergantis trylikametis, – mirtų ir dalelė tavęs. Lija, pažvelgusi į negyvą savo kūdikio veidelį, tik pagreitino tą procesą.

– Ji nusekė paskui dukrą, – pasakė Mereditė.

Net ir žinodama, kad žmogaus kūnas suyra ir tampa organine medžiaga, Mereditė norėjo tikėti, kad jos motina egzistuoja kokia nors forma ten, kur yra langų į pasaulį, pro kuriuos ji gali stebėti Mereditę, Rubę ir Lusę. Tokią viltį turėjo ir Lija Paik... tik ji niekada ten nepateko. Ir jei dabar, po tiek metų, ji pagaliau nukeliavo į tą vietą, ar jos vaikas ją atpažins?

Mereditė pasisuko į Rosą.

– Kaip manai, ar pagaliau jos suras viena kitą?

Jis neatsakė, negalėjo. Užsidengęs veidą rankomis, jis graudžiai kūkčiojo. Jo liūdesys buvo gilus ir tamsus tarsi šulinys; liūdesys, kokį prieš kelias minutes Mereditė matė Lijos Paik veide, kai ji patikėjo, kad jos dukra mirė.

– Rosai, – tarė ji, tą akimirką prisiminusi jo anksčiau pasakytus žodžius, į kuriuos ji tada nekreipė dėmesio, bet dabar žinojo, kad tai tiesa: galima įsivaizduoti, kad myli kažką, kas nėra tikras. Susirūpinusi palietė jo ranką, leisdama suprasti, kad jei jis kris, šį kartą ji sulaikys jį. Tačiau jis nustūmė ją ir tai darydamas pakreipė riešą taip, kad ji spėjo pastebėti randą, žaibo žymę toje vietoje, kur oda turėtų būti lygi.

– Jos suras viena kitą, – pasakė jis, žvelgdamas į kitą pusę. – Suras.

– Kūdikis nebuvo miręs, – paaiškino Elis, – bet ji pamanė, kad jis miręs, todėl pasikorė.

Jis perėjo per Šelbės virtuvę, įsipylė stiklinę vandens ir toliau pasakojo apie tai, ką pavyko sužinoti.

– Ji atsitempė didelį ledo luitą per pjuvenas į priebutį ir panaudojo jį vietoj kėdutės pasilypėti, kad pasiektų siją. Bet kai ryte Paikas ją rado, ledas jau buvo ištirpęs, todėl jos mirtis labiau panėšėjo į nužudymą nei į savižudybę. Ir tik praėjus septyniasdešimčiai metų oficialiai užbaigiau šią bylą. – Jis papurtė galvą. – Jėzau. Gal mes ir lėtoki, bet niekas negalės pasakyti, kad Komtosuko detektyvų skyrius nereaguoja į įvykius.