Джоди Пиколт - Iš antro žvilgsnio

Здесь есть возможность читать онлайн «Джоди Пиколт - Iš antro žvilgsnio» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Alma littera, Жанр: roman, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Iš antro žvilgsnio: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Iš antro žvilgsnio»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Komtosuke, nedideliame Vermonto valstijos miestelyje, rugpjūčio mėnesį neti- kėtai staiga atšąla, lyg sniegas paslaptingai krenta rožių žiedlapiai, kai kuriuos žemės lopinėlius sukausto įšalas, dvelkia neįprasti kvapai, o maistas netenka įprasto skonio...
Šiame sukrečiančiame Jodi Picoult romane, kuriame su mylimosios mirtimi nesu- sitaikantis vyras bet kokia kaina mėgina sutikti bent jos sielą, meniškai susipina neži- nia, kelių šeimų, net kartų paslaptys ir trečiajame bei ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose vykdytas eugenikos projektas, kuris po septyniasdešimties metų vėl sugrįžta persekioti mažo Vermonto valstijos miestelio gyventojų...

Iš antro žvilgsnio — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Iš antro žvilgsnio», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Tą popietę Mereditė planavo nuskristi į Baltimorę. Bet atidėjo kelionę rytojui. Ji nenorėjo išvykti iš Komtosuko ir išsivežti Paiko laidotuves kaip paskutinį prisiminimą.

– Greitai, – tiesaus atsakymo išvengė ji. – Parašysite man?

– Nesu didelis rašytinio žodžio gerbėjas. Paikas su savo draugais prirašė daug tokių dalykų, kurių apskritai nereikėjo dėstyti popieriuje. O abenakiams labiau patinka žodinė, o ne rašytinė istorija.

– Su praleistu dideliu skyriumi, – sumurmėjo Mereditė.

– Tą skyrių turi papasakoti.

Suvokusi, kad jis kalba rimtai, ji papurtė galvą.

– Nežinočiau, ką pasakyti.

– Nesvarbu. Nuo ko nors pradėk.

– Ar turėčiau pasakoti Lusei?

– Visiems, – pasakė Azas, – kurie klausysis.

Ji užsikišo plaukų sruogą už ausies.

– Dar kai kas... Šiandien bus perskaitytas testamentas. Elis paprašė teisėjo jį perrašyti, kad nuosavybė grįžtų man, kadangi esu savo motinos palikuonė... ir visus tuos metus ta nuosavybė priklausė jai. Aš norėčiau... norėčiau, kad jūs ją turėtumėte.

Jis nusijuokė.

– Ką aš darysiu su tokiu dideliu žemės plotu?

– Maniau, gal norėsite būti bendrasavininkis. – Mereditė nykščio nagu padalijo žolės stiebelį. – Su sąlyga, kad mudvi su Luse turėsime kur apsistoti, kai atvažiuosim jūsų aplankyti. Ar galėtumėte sutvarkyti visus formalumus už mane?

– Susirask Vinksą Čempinjį. Jis yra telefonų knygoje. Tas žmogus žinos, ką daryti. Padėčiau tau, bet kurį laiką galiu būti išvykęs.

– Na man ir sekasi. Susipažįstu su šauniu vaikinu ir sužinau, kad jis tuoj išplauks laivu, – nusišypsojo jam Mereditė. – Ar būsite čia, kai atvažiuosiu aplankyti?

– Būtinai, – tarė Azas.

– Tu tikrai ne prieš? – dešimtą kartą klausė Šelbė. Ji žvelgė į Mereditės atvaizdą veidrodyje, segdamasi ant kaklo medalioną.

– Kodėl turėčiau būti prieš? Vaikai vienas kitu rūpinasi. O aš sėdėsiu ant sofos, čiulpsiu ledinukus ir žiūrėsiu muilo operas.

Šelbei tai buvo naujiena: ją pakvietė į tikrą pasimatymą, tikru laiku, vakarienės.

– Žinau, kad nori susidėti daiktus rytojaus skrydžiui. Taigi kai tik Rosas grįš, tavo darbas baigtas.

Jis išvažiavo surinkti prietaisų, paliktų Paiko žemėje. Mereditė negalėjo suprasti, kodėl jis nusprendė daryti tą tamsoje, pusę devintos vakaro.

– Ar žinai, kur Elis tave kviečia?

– Į kažkokį penkių žvaigždučių restoraną Berlingtone. – Ji pargriuvo ant lovos šalia Mereditės, taip plačiai šypsodamasi, kad net veidą paskaudo. – Daug kartų esu su juo susitikusi, – sumurmėjo Šelbė. – Važiavom į parduotuvę, į jo namus, pasivažinėti. Taigi kodėl taip jaučiuosi?

– Todėl, kad esi pametusi dėl jo galvą, – pasakė Mereditė. – Kaltink dopaminą, kurį išskiria tavo smegenys.

– Leisk genetikei paversti meilę chemine reakcija.

– Visi mes, kurie jos nejaučiame, esame linkę taip manyti.

Šelbė apsivertė ant pilvo.

– Kas Lusės tėvas?

– Vaikinas, kuris buvo to nevertas, – atsakė Mereditė. – O Etano?

– Matyt, to vaikino brolis. – Šelbė parėmė smakrą ranka. – Tu jį mylėjai?

– Labai.

– Aš taip pat. – Ji pažvelgė į Mereditę. – Kartais įsivaizduoju, kad nesusipažinau su Eliu. Arba kad jis nėra paskutinis dalykas, apie kurį galvoju prieš užmigdama. Tai tarsi prietaras – jei taip labai nevertinsiu mūsų santykių, gal jie nebus išplėšti man iš rankų.

– Niekas neišplėš jų tau iš rankų, – pasakė Mereditė. – Santykių sėkmę ar nesėmę lemia juos užmezgę žmonės... o ne koks nors likimas.

– Tu taip manai? Nejau niekada neklausi savęs, ar yra tas vienintelis tau skirtasis?

– Dieve mano, ne! Pasakyti, kad turi vieną sielos draugą, kai pasaulyje gyvena šeši milijardai žmonių... matematiškai tai reikštų pasmerkti save nesėkmei. Kokia tikimybė?

Šelbė papurtė galvą.

– Čia ir įsikiša likimas. Jei nebūčiau turėjusi Etano, nebūčiau išsiskyrusi su Tomu. Jei Etanas nebūtų sirgęs PK, nebūčiau persikėlusi į tokį miestelį kaip šis, kur namai stovi toli vienas nuo kito ir jis gali žaisti naktį. Jei Rosas nebūtų priėjęs savo galimybių ribos, jis nebūtų atvažiavęs čia ir tyręs Paiko žemės. Visi šie dalykai, vienu metu buvę siaubingi... galėjo po truputį vesti mane prie pažinties su Eliu.

– Ar manei, kad tau lemta ištekėti už Tomo?

– Žinoma, iš pradžių...

– Še tau. Likimas, – paprieštaravo Mereditė, – yra žmonių pasiteisinimas, kai jie negali paaiškinti nesuprantamų dalykų. Jei manai, kad Elis yra tas vienintelis, įtikinėji save, kad taip buvo lemta. O jei jis tave paliks, sakysi, kad nebuvo lemta. Dešimt metų ieškojau vyro, kuris, tik įėjęs į kambarį ir net nepažiūrėjęs, žinotų, kurioje kambario vietoje aš esu. Bet nepavyko rasti. Galiu prisipažinti, kad man nesiseka rasti meilę, arba galiu sakyti, kad mūsų su sielos draugu keliai dar nesusikirto. Visada lengviau būti auka nei nevykėle.

Šelbė atsisėdo.

– Tuomet kas traukia tave prie vieno vaikino minioje? Pirmas tarp jųdviejų trenkęs žaibas? Ar suvokimas, kad esate giliai susiję, nors ką tik susipažinote?

– Meilė, – pasakė Mereditė. – Meilė nepaaiškinama. Likimą galima paaiškinti. – Ji pagalvojo apie Liją, kuri materializavosi proskynoje. – Yra dalykų, kurių negalima paaiškinti, bet jie vis tiek nutinka. Tarkim, vaikinas žūsta nuo kulkos, skirtos žmonai, nors išgyvenimas yra pagrindinis instinktas. Arba maža mergaitė parašo į dienoraštį slaptą sakinį, kurį jai pasakys jos tikroji meilė, kai jie susitiks – ir štai! Vieną dieną jis pasako.

– Taip buvo?

– Ne, – tyliai ištarė Mereditė. – Bet aš dar nepraradau vilties. Esmė ta, kad jei jis pasakys, taip nutiks tik todėl, kad aš jo ieškojau ir radau. Ne todėl, kad taip buvo lemta.

– Na, Meredite! Tu esi slapta romantikė! – Apačioje suskambėjo durų skambutis. Šelbė pašoko nuo lovos ir įkišo kojas į du skirtingus batus. – Kuriuos – žemakulnius ar PIM29?

– Jei tai likimas, – šypsodamasi tarė Mereditė, – neturėtų būti jokio skirtumo.

Šelbė nusišypsojo ir išsirinko aukštakulnius. Paskutinį kartą žvilgtelėjusi į veidrodį, lydima Mereditės ji nuskubėjo žemyn ir atidarė duris.

Elis stovėjo, laikydamas rausvą rožę su išsišakojusiu stiebu, iš kurio augo mažesnis žiedelis. Tarsi motina ir vaikas. Jis vilkėjo tamsiai pilką kostiumą, iškrakmolytus baltus marškinius ir buvo pasirišęs spanguolių spalvos kaklaraištį.

– Na, – tarė Šelbė. – Kaip tu šauniai atrodai!

– Tu atrodai... tu atrodai... – Elis papurtė galvą. – Turėjau visą galybę žodžių, susiradau juos žodyne, ir nė vieno neprisimenu.

– Tai dopaminas, – su užuojauta ištarė Šelbė.

– Švytinti? – pasiūlė Mereditė. – Prašmatni? Kerinti?

– Ne, – galų gale ištarė Elis. – Mano.

Azas dar kartą gurkštelėjo Roso atsinešto į karjerą viskio. Jie sėdėjo šalia vienas kito ant sulankstomų kėdžių, kurias Azas nugriebė iš sandėlio, gerdami ir stebėdami, kaip griūna dangus, tarsi katilas pabėręs žvaigždes.

– Turėčiau liepti tau išeiti, – tarė jis.

– Tuomet liepkite.

– Išeik, – pasakė Azas.

– Žinote, kad neišeisiu, – paaiškino Rosas.

Azas truktelėjo pečiais.

– Tai dinamitas. Užtaisai visame karjere. Kompiuteriai juos išsprogdins ryte, švintant. – Jis paskersakiavo į Rosą. – Neiškrėsk jokios kvailystės. Gerai?

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Iš antro žvilgsnio»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Iš antro žvilgsnio» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Джоди Пиколт - Время прощаться
Джоди Пиколт
Джоди Пиколт - Одинокий волк
Джоди Пиколт
Джоди Пиколт - Особые отношения
Джоди Пиколт
Джоди Пиколт - Обещание
Джоди Пиколт
Джоди Пиколт - Жестокие игры
Джоди Пиколт
Джоди Пиколт - Забрать любовь
Джоди Пиколт
Джоди Пиколт - Хрупкая душа
Джоди Пиколт
Джоди Пиколт - Похищение
Джоди Пиколт
Джоди Пиколт - Salemo raganos
Джоди Пиколт
Джоди Пиколт - Neprarask vilties
Джоди Пиколт
Джоди Пиколт - Kuprotojo banginio dainos
Джоди Пиколт
Отзывы о книге «Iš antro žvilgsnio»

Обсуждение, отзывы о книге «Iš antro žvilgsnio» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x