Джоди Пиколт - Iš antro žvilgsnio

Staiga Šelbės rankos apkabino jį iš užpakalio.

– Eli, – pasakė ji, – aš nesu labai išalkusi.

– Nesi? – Jis išsitiesė ir atsisuko į ją.

Ji atlaisvino jo kaklaraištį. Tada nusiavė aukštakulnius. Basa ji atrodė tokia mažutė ir trapi, kad priminė Eliui snaigę – mirksnis, ir ji gali ištirpti.

– Nesu, – pasakė ji. – Bet esu šiek tiek įkaitusi.

Tu man sakai, – pagalvojo Elis, o ji apsisuko ir pakėlė plaukus nuo kaklo.

– Atsegsi?

Jis šiek tiek truktelėjo žemyn metalinę užtrauktuko ąselę, ir sulig kiekvienu dantuku jautė, kaip įsitempia jo nervai. Šelbės oda prilygo balčiausiai, lygiausiai kada nors jo matytai platybei. Dar šiek tiek žemiau pasirodė juodos liemenėlės kabliukai.

Jis pasitraukė į šalį. Daugiau tverti negalėjo.

– Gal paieškok, kuo persirengti, – pasiūlė jis.

– Prakeikimas, – ištarė ji visai nesigailėdama. – Nieko neatsinešiau.

Ji pakėlė rankas ir iki galo atsegė likusius dešimt centimetrų užtrauktuko, leisdama suknelei nukristi ant grindų, taigi stovėjo prieš jį tarsi kūno, kraujo ir nėrinių miražas. Nusišypsojusi ji pasisuko ir pradėjo lipti laiptais aukštyn, o Vatsonas nusekė iš paskos.

Elis nedvejojo. Jis atsegė nuo diržo pranešimų gaviklį ir mobilųjį telefoną, juos išjungė ir nukėlė namų telefono ragelį. Tai prieštaravo departamento procedūrai, bet užteks ir vienos tragedijos tą naktį. Ir, jei atvirai, jam nerūpėjo, net jei ateitų pasaulio pabaiga, jei tik tuo metu jis judėtų Šelbės viduje.

Mereditė perskaitė visus katalogus, kuriuos Šelbė gavo praėjusį mėnesį, ir suprato, kad kažkas negerai – būtent tai, kad ji perskaitė visus katalogus, kuriuos Šelbė gavo praėjusį mėnesį. Jos dukra, kuri atrodė turinti vidinį radarą, įsijungiantį kaskart, kai Mereditė sekundei prisėsdavo, pasisavindavo tuos asmeninio laiko trupinėlius užduoti klausimams, kurie negalėjo palaukti, – tarkim, kodėl lūpos rožinės arba kodėl jie negali laikyti šuns. Bet šį vakarą Lusė jos apskritai nevargino. Etanas taip pat. Nors pagal matematinę logiką du mažesni nei dešimties metų vaikai namuose turėjo trukdyti dvigubai dažniau.

Ji padėjo į šalį „Pottery Barn“ interjero katalogą ir šūktelėjo į viršų. Niekas neatsiliepė, bet jie užsidarę duris žaidžia kompiuterinį žaidimą. Mereditė užbėgo laiptais į viršų ir pabarškino į rutulio formos durų rankeną.

– Etanai! – pašaukė ji. – Kaip jums ten sekasi?

Kai atsakymo nebuvo ir šį kartą, ji pajuto pirmą nerimo bangą. Pačiupusi vielinį drabužių pakabą iš savo spintos ir ištiesinusi jo kaklelį, įkišo jį į paprastą užraktą rutulio formos rankenoje. Jis atsidarė, ir Mereditė įėjo į Etano kambarį, kur pamatė įprastą berniukišką netvarką – nieko netrūko, išskyrus du vaikus.

Langas buvo atviras.

Mereditė nubėgo žemyn prie skubios pagalbos numerių šalia telefono, nors buvo sakiusi Šelbei, kad jai niekada jų neprireiks.

Rosui įėjus į virtuvę, Mereditė metė telefono ragelį ir atsisuko ašarų išvagotu veidu.

– Restoranas uždarytas, Elio pranešimų gaviklis ir mobilusis turėtų būti įjungti, bet taip nėra, o policija nieko nesako, nes jo numeris neįtrauktas į sąrašą ir...

Jį apėmęs gilus liūdesys kaipmat išsisklaidė, ir jis paklausė:

– Kas nutiko?

– Vaikai dingo, – ištarė Mereditė.

– Seniai?

– Nežinau. Nežinau. Ką tik užlipau į viršų ir jų neradau.

– Ir negali susisiekti su Šelbe ir Eliu? – Ji papurtė galvą. – Gerai. Aš juos surasiu.

– Negali. Nežinai, kur jie.

– Žinau. Lik čia, jei jie paskambintų ar grįžtų Šelbė.

Bet jau eidamas pro duris jis žinojo, kad Mereditė nuo jo atsilieka tik vienu žingsniu.

Kas būtų pamanęs, kad yra tiek daug tamsos šešėlių? Būti po dangumi, kai nešviečia mėnulis, buvo tas pat, kas slėptis po antklode, ir karjero įduba, didelis tuštumos ratas vos už Lusės sportinių batelių galų, buvo dar tamsesnė už naktį. Vienas žingsnis, viena klaida, ir nukrisi. Tik prisimerkusi ji galėjo matyti Etaną, kuris staiga paleido turėklus ir pradingo jai iš akių.

Jos kvėpavimas sustingo gerklėje. Ji būtų šaukusi, bet ką pagalvotų Etanas, jei ji paprasčiausiai bijo nueiti pas vaiduoklius, o ne pačių vaiduoklių? Tada jo galva išlindo prie jos kojų.

– Ar pakvietimo lauki? – paklausė jis, ir ji suprato, kad jis tvirtai laikosi kopėčių, vedančių į karjero duobę.

Etanas sakė, kad čia yra vaiduoklis, karjero prižiūrėtojas, kurį nužudė kažkoks pamišėlis. Jis sakė, kad čia jie tikrai pamatys dvasią. Sakė, kad jiems gali tekti slėptis nuo sargybinio, bet neatrodė, kad čia būtų dar kas nors, išskyrus juos. Gal tai buvo sėkmė, gal tai reiškė, kad čia būti galima. Kad ir kaip būtų, Lusė pradėjo leistis žemyn. Prieš ją stovėjo dideli akmeniniai stulpai, ir tamsoje atrodė, kad jie juda. Jos sportinių batelių padai slystelėjo granitu, ir ji atsidūrė nuolaužų krūvoje.

– Neužsigavai? – sušuko Etanas. Tikriausiai jis ir atsisuko, bet buvo per tamsu, kad pamatytum.

Ji suprato, kad Etano gyvenimas visą laiką buvo toks.

Jie ropojo per tokius siaurus plyšius, kad Lusei tekdavo sulaikyti kvapą, kopė į akmens kolonas, kur vienintelė atrama kojoms buvo viltis, slinko po stulpais ir virš stačių akmens plokščių. Jie stengėsi išlaikyti pusiausvyrą ant plonų kaip adata akmens kyšulių, pasvirusių tarsi milžiniški pagaliai. Retsykiais, keliaudami pirmyn, vaikai išjudindavo trapią pusiausvyrą, ir granitas subyrėdavo, keldamas triukšmą ir dulkes.

– Ar tau viskas gerai? – iki jos atplaukdavo Etano balsas, ir jie keliaudavo tolyn.

Ant Lusės rankų ir blauzdų daugėjo įbrėžimų, o į vieną įpjovą ji net bijojo pažiūrėti. Ji atsimušė į Etano nugarą ir suvokė, kad jie perėjo į kitą karjero pusę, priešingą kopėčioms.

– Įsikursime čia, – pasakė Etanas, rodydamas dvi nukritusias granito plokštes, atsitiktinai sudarančias A formos rėmus ir kyšulį.

Jis užkopė pirmas. Tada Lusė įsitvėrė jo rankos, kad jis užtrauktų ją aukštyn, bet jų dulkini pirštai išslydo vieni iš kitų, ir šūktelėjusi Lusė nukrito į sutrupėjusių akmenų patalą.

– Jėzau, Luse, ar nesusižeidei? – sušuko Etanas.

Jos akys prisipildė ašarų, bet ji prisivertė atsistoti.

– Ne, – ištarė Lusė ir atsargiai pradėjo kopti į kyšulį, ryžtingai įsprausdama pėdas į plyšius granite, tik tada atitraukdavo ranką ir vėl ieškodavo, ko įsitverti. Ant kyšulio ji susmuko, atsigulė aukštielninka ir užsimerkė, o tuo tarpu Etanas išdėliojo vaiduoklių medžiojimo prietaisus. Atgavusi kvapą, ji atsisėdo ir įjungė žibintuvėlį, nukreipdama jo spindulį į jų ką tik įveiktą erdvę.

Lusės akys išsiplėtė pamačius aplink smaigalius ir dantytus kraštus. Kopėčios, kuriomis jie nusileido, buvo taip toli, jog atrodė, kad jie tą darė prieš amžinybę.

Ji jau buvo drąsesnė, nei manė.

– Taigi, ką darysime? – paklausė Lusė.

– Nieko. Dabar laukimo dalis. – Jie sėdėjo suglaudę pečius, drebėdami iš šalčio ir suvokimo, ką padarė. – Ar žinai, kas yra žvaigždė? – po kurio laiko paklausė Etanas, ir Lusė papurtė galvą. – Tai prieš šimtus metų įvykęs sprogimas, kurį mes matome tik dabar.

– Kodėl?

– Tiek laiko keliauja šviesa.

Gal ir su vaiduokliais taip yra, pagalvojo Lusė. Gal liūdesys keliauja kitu greičiu nei realus gyvenimas, todėl jie ir pasirodo praėjus daugeliui metų po mirties. Ji pašnairavo į debesuotą dangų, ieškodama bent vienos žvaigždės. Kai įvyko tas sprogimas, jis turėjo būti garsus, ryškus ir gąsdinantis. Bet tai, ką ji matė dabar, buvo gražu.