Джоди Пиколт - Iš antro žvilgsnio

– Meredite!

Ji išgirdo Roso balsą, o tada jis nutrūko sakinio viduryje, ir vyras puolė paskui ją. Greičiausiai sprogimai dar nesibaigė ir tyla tereiškė pertraukėlę. Tačiau Mereditei tai nerūpėjo. Ji turėjo tikslą – Etaną ir Lusę, esančius duobėje už penkių šimtų metrų, ir pradėjo leistis kopėčiomis, įgręžtomis į karjero sieną.

Pasiekusi dugną, ji sudvejojo, išsigandusi griūvančių šešis kartus už ją aukštesnių obeliskų. Sutelkusi ryžtą, ji įkopė į pirmąjį ir pradėjo planuoti trumpiausią kelią iki savo dukters. Uoliena raižė delnus, ir bėgantis kraujas trukdė įsitverti. Paslydusi ji nukrito ant čiurnos ir šūktelėjo, tą akimirką Lusė spėjo ją pamatyti.

– Mamyte! – išgirdo jos šauksmą, o tada verksmą ir prisivertė nueiti dar penkiolika metrų į priekį.

Pasigirdo sirena, trys ilgi sprogimai.

– Grįžkit atgal! – šaukė Mereditė, ragindama juos grįžti į jų surastą urvą. Ji užsidengė galvą, tarsi nuo to kažkas pasikeistų, ir tuo metu pasigirdo sprogimas kitoje karjero pusėje. Jis buvo ganėtinai toli nuo tos vietos, kur ji tupėjo susirietusi, bet dundesys sudrebino žemę po jos rankomis ir kojomis. Ji pajuto, kaip iš po kojų slysta akmuo, jos slidūs pirštai ieškojo kur įsitverti, tada ji ėmė kristi ir nesėkmingai nusileido – jos sužeista koja trapi kaip šakelė trakštelėjo po ją prislėgusio granito plokšte.

Negi ir vėl.

Rosas matė sulėtintą dinamito sprogimo vaizdą, girdėjo judančios skaldos girgždėjimą ir trūkčiojimą, aidintį jo ausyse kartu su skubančiu pulsu. Jis negalėjo pagreitinti laiko, negalėjo priversti rankų ir kojų judėti pakankamai greitai. Aplink jį į šipulius dužo pasaulis, o jis buvo pernelyg jautrus – kuo smarkesnis garsas, tuo puikesni sprogimai, – bet net ir šiame kataklizme Etano pagalbos šauksmas aiškiai skambėjo virš visko.

Rosas negalvojo apie nestabilią žemę, artėjančią detonaciją ir tikimybę saugiai patekti į kitą karjero kraštą. Jis težinojo, kad šįkart neleis numirti tam, kurį myli. Kad Rosas – vienintelis jį išgelbėti galįs žmogus. Kad tai turi būti padaryta.

Istorija nepasikartos.

Kai jis pasiekė Mereditę, jo kelnių klešnės jau buvo suplyšusios į skutelius nuo dantyto granito. Kraujas tekėjo jo veidu, skrendančiai šukei prakirtus smilkinį. Mereditė buvo įkalinta po suaugusio vyro dydžio uolos lentyna.

– Vaikai, – žioptelėjo ji, ir jis linktelėjo.

Jis įkišo batą į plyšį tarp dviejų akmenų ir ištiesęs rankas patraukė kūną pirmyn. Paskui dar sykį. Kartais uolos sujudėdavo po jo kojomis arba ranka paslysdavo, iš nuolaužų papėdės Rosas mažais žingsneliais stūmėsi aukštyn. Jis nenuleido akių nuo Etano ir Lusės, stovinčių ant kyšulio už dulkių širmos ir laukiančių jo.

Staiga griuvo du pasvirę blokai, sudarę prieglobstį Lusei ir Etanui. Lusė suspigo ir pasitraukė kyšuliu kuo toliau.

– Paskubėkite! – šaukė ji. – Prašau!

Po tūkstančio metų, o gal po širdies tvinksnio Rosas pasiekė yrančios kalvos papėdę. Jis įsitvėrė kyšulio, įspraudė batą į nuolaužas ir pradėjo kopti aukštyn. Ranka po rankos. Žingsnis po žingsnio. Pakėlęs galvą, jis matė Etano juodų sportinių batelių galus.

Už nugaros nuaidėjo sprogimas, ir Rosas krito žemyn kartu su siena, į kurią kopė. Jis nusirito į kairę ir prisidengė galvą, pasipylus pusantro kubinio metro dydžio akmenų lietui. Dabar Lusės rauda buvo garsesnė, ir jis girdėjo, kaip Etanas ir Mereditė šaukia jį vardu. Jis atsistojo, karštligiškai įvertindamas padarytą žalą.

Kyšulys, ant kurio buvo Etanas ir Lusė, liko nepajudėjęs. Tačiau tarp jo ir uolos, ant kurios jis dabar stovėjo, atsivėrė bedugnė. Dviejų metrų pločio ir keturių su puse metrų gylio kiaurymė driekėsi per visą karjerą, atskirdama vaikus ant akmeninės salelės.

Rosas pažvelgė į abi puses, tada į naują skliautuotą duobę. Granitą perskrodusios sienos buvo vertikalios. Vienintelis kitas būdas – eiti pagal šį įskilimą iki pietinio karjero krašto, kopti sienomis iki turėklų ir nusileisti prie tolimosios angos pusės.

– Paklausykit! – sušuko Rosas per juos skiriantį plyšį. – Jūs turėsite šokti.

Mereditė matė viską – kaip Rosas stulbinamai juda uolomis, kaip atsargiai kopia prie Lusės su Etanu ir kaip siaubingą akimirką kalnas, ant kurio jis buvo, griūna jam po kojomis. Kai jis pranyko jai iš akiračio, ji sukliko, pamėgino pasisukti ir surasti jį akimis, bet dėl skausmo kojoje beveik prarado sąmonę. Stengdamasi išlikti budri, ji stebėjo sprogimo atgarsį, kai kanjonas padalijo karjero dugną pusiau ir paliko vaikus kitoje pusėje.

Rosui būtų neįmanoma pasiekti karjero sieną ir išlipti anksčiau, nei nuaidės kitas sprogimas. Jis buvo teisus – vienintelis būdas išgelbėti Lusę ir Etaną buvo sugauti juos šokančius. Etanas padarys tai, ką dėdė lieps. Bet Lusė... Lusė nešoks. Tam reikia didelės drąsos, o dukra niekada jos neturėjo.

Ašaros pasirodė Mereditei akyse.

– Luse! – sušuko ji. – Šok!

Jos čia mirs, ji ir Lusė, palaidotos po griuvėsiais. Ji troško drąsos, kurią galėtų perduoti dukrai. Bet mąstydama apie bebaimiškumą ir skrydį Mereditė pamatė, kaip Lusė žengia žingsnį atgal, kuo smarkiau įsibėgėja ir pakyla į orą.

Ji visu svoriu nusileido į Roso glėbį, parversdama juos abu, ir dabar, būdama saugi, nepajėgė jo paleisti. Patenkintas ir nustebęs – jis nesitikėjo, kad ji šoks nepamačiusi, kaip kitą pusę pasiekia Etanas, – Rosas pabučiavo ją į kaktą.

– Aš tave laikau, – sušnabždėjo jai į plaukus, o ji tuo tarpu kūkčiojo jam ant peties. – Dabar tu saugi. – Jis atplėšė mergaitę nuo savęs. – Turiu sugauti Etaną. Gerai?

– Gerai, – šnipštelėjo Lusė. Ji apkabino rankomis kelius ir palenkė galvą, vis dar drebėdama.

Rosas vėl atsistojo ir sudėjo rankas prie burnos.

– Etanai, neleisiu tau nukristi. – Jis matė, kaip jo sūnėnas linkteli galvą, iš visų jėgų įsibėgėja ir šoka.

Etanas buvo Supermenas, jis skrido, ir niekas – niekas – negalėjo sutrukdyti jam išgelbėti pasaulį arba bent jau save. Užsimerkus jam nereikėjo žiūrėti, ar toli stovi dėdė Rosas, ir į dantytas uolas, laukiančias karjero dugne. Jis ištiesė pirštų galiukus kuo toliau į priekį ir mintyse tyliai kartojo: aš paukštis, aš lėktuvas, aš jau ten.

Pirštams brūkštelėjus per kažką kieto, jis sumirksėjo ir pajuto nusileidžiąs tiesiai dėdei į glėbį. Jis tvirtai įsikibo, ir tada užplūdo ašaros – greitos ir gausios, neleisdamos jam pratarti žodžio. Jo pėdos nuslydo Roso kojomis ir tvirtai atsistojo ant žemės.

– Tu, – žioptelėjo dėdė Rosas, – būsi nubaustas.

Ir tą akimirką žemė po jais pranyko.

Rosas pajuto, kaip jie čiuožia nuokalne į plyšį, ir pasuko kūną taip, kad stipriausias kritimo smūgis atitektų jam. Etanas visu svoriu nusileido ant jo, ir akmenys įsirėžė Rosui į kojas ir nugarą.

– Kelkis, – tarė Rosas, statydamas sūnėną ant kojų. – Nesusižeidei?

Etanas negalėjo rasti žodžių, bet linktelėjo galva. Rosas pažvelgė aukštyn.

– Luse! – sušuko jis. – Kur tu?

Aukštai ant uolos krašto pasirodė baltas veidelis. Ašaros vagojo dulkinus skruostus. Rosas įvertino stačią uolos sieną – buvo keletas vietelių, kur jis galėtų įsikibti kopdamas aukštyn, bet su Etanu ant rankų tai būtų neįmanoma. Beje, ir Lusei nebūtų užtekę jėgų juos abu užtraukti.

– Etanai, man reikės tavo pagalbos, – pasakė Rosas. – Aš užkelsiu tave sau ant pečių, ir tu vienas turėsi pasiekti viršūnę. Luse! – sušuko jis. – Noriu, kad pačiuptum Etaną, kai jis priartės. Gerai?