Джоди Пиколт - Iš antro žvilgsnio

– Gerai, – linktelėjo Šelbė pro ašaras. – Gerai.

Elis uždarė dureles. Jam einant prie vairuotojo durelių paramedikas palietė jam petį.

– Detektyve. Dėl to vaikino...

– Jis ligoninėje, – pakartojo Elis.

– Taip, bet tai tik formalumas, – tarė vyras. – Jis jau buvo miręs, kai mes jį radom.

Rosas vairavo, Eimė sėdėjo keleivio vietoje.

– Danija, – pasakė jis.

Ji kurį laiką pagalvojo.

– Azerbaidžanas.

Jis negalėjo atitraukti nuo jos akių, tarsi būtų nesimatę visą amžinybę, nors jis žinojo, kad tai netiesa... jie niekada neišsiskirdavo ilgiau nei septyniasdešimt dviem valandom ir tik tuomet, kai Eimė budėdavo naktį ligoninėje. Rosas pajuto nukreipiąs žvilgsnį nuo kelio ir žvilgčiojąs į jos skruosto linkį, jos akių spalvą ir tą vietelę, kur ant kaklo krito jos prancūziška kasa.

– Slovakija, – sumurmėjo jis.

Eimė išpūtė akis.

– Baik, Rosai. Ir vėl A?

– Penkiolika metų mokeisi. Juk gali atlaikyti geografijos raundą.

– Tuomet Alžyras.

Jis nusišypsojo ir pažvelgė per priekinį stiklą. Automobilis važiavo greitai, lauke lijo kaip iš kibiro, bet jis galėjo prisiekti matęs pažįstamą žmogų, einantį greitkelio pakraščiu – savo seną darželio auklėtoją. Ji vilkėjo geltoną megztinį, kurį Rosas dar prisiminė, o plaukai buvo susukti į kuodą ir susegti baltais segtukais. Jis dar kartą žvilgtelėjo į galinio vaizdo veidrodėlį, bet jos jau nebuvo.

– Sumatra, – atsakė jis.

Eimė sukryžiavo kojas ant sėdynės. Ji buvo nusispyrusi batus – niekada nemėgo keliauti apsiavusi batais.

– Aukštybės.

– Tokios vietos nėra.

– Žinoma, yra, – ginčijosi Eimė.

Rosas kilstelėjo antakį.

– Ir tu tą tikrai žinai.

Jis žvilgtelėjo į šoninį veidrodėlį ir vos nenulėkė nuo kelio: už jo, kitoje kelio pusėje, buvo jo motina. Ji vilkėjo megztinį su perlų juostele prie kaklo, – jis jį prisiminė, nes vaikystėje, sėdėdamas jai ant kelių, tarp pirščiukų sukiojo perlus. Ji jam nusišypsojo ir pamojavo.

Jo motina mirė 1996-aisiais. Jo darželio auklėtoja dar anksčiau. Ir Azerbaidžanas dar priklausė SSRS, kai mirė Eimė.

Aukštybės nėra vieta.

Staiga, padarę posūkį, jie pamatė priešais, jų kelio juosta, atvažiuojantį traktorių su priekaba.

– Rosai! – sušuko Eimė, o jis pasuko vairą į kairę, į priešpriešinę juostą, per vėlai pastebėjęs į juos visu greičiu lekiantį nediduką automobilį, kurį buvo užstojusi priekaba.

Stiklas sprogo į vidų, ant šlapio kelio pasigirdo siaubingas padangų cypimas ir staigus trenksmas plienui rėžiantis į plieną. Rosas pasijuto tysąs šalia apvirtusio automobilio. Traktorius su priekaba nuvingiavo nuo kelio, vairuotojas buvo užvirtęs ant signalo, taigi kaukimas nesiliovė. Rosas atidarė keleivio dureles, įkišo rankas į vidų ir atsegė Eimę.

Jos petys buvo perrėžtas, kraujas sunkėsi per palaidinukę, bet veidas buvo širdies formos, oda lygi ir atrodė stulbinamai. Prancūziška kasa nuo smūgio išsipynusi, kad ir kuo ji buvo sutvirtinta. Plaukai plaikstėsi ant krūtinės kaip šilkinis šalikas.

– Eime, – sumurmėjo jis. – O Dieve.

Jis atsisėdo, ištraukė Eimę sau ant kelių ir ėmė verkti užplūdus prisiminimų bangai. Jis nubraukė lietaus draikomus plaukus jai nuo veido.

– Aš tavęs nepaleisiu. Aš neišeisiu.

Eimė jam mirktelėjo.

– Rosai, – pasakė ji, žvelgdama jam per petį. – Tu turi eiti.

Per visus tuos metus jis neprisiminė šių žodžių, Eimės paliepimo, išlaisvinusio jį nuo kaltės, kad nebuvo šalia, kai ji mirė. Jis dar tvirčiau ją apkabino ir palinko pirmyn, bet staiga pajuto kažką stovint už nugaros ir taip uoliai raginant jį atsistoti, kaip kad jis stengėsi pasilikti.

Supykęs jis pasisuko ir pajuto žiūrįs į Liją.

Laikydamas Eimę rankose ir Lijai stovint už nugaros, Rosas suakmenėjo. Tai buvo pragaras, košmaras jo galvoje. Jis buvo reikalingas abiem moterims, kiekviena jų turėjo pusę jo širdies. Pas kurią man eiti? – mąstė jis. – Ir kurią aš prarasiu?

Lija nutempė jį prie kito avariją patyrusio automobilio, kuris buvo įstrižai įsirėžęs į apsauginę greitkelio tvorelę. Rosas stengėsi iš jos ištrūkti ir grįžti pas Eimę, įsitikinęs, kad tai patikrinimas ir jis turi viską atlikti teisingai.

Bet tada jis netgi negalėjo matyti Eimės, nes tarp jų atsirado kitas automobilis. Nusivylęs Rosas išsiveržė iš tvirto Lijos glėbio ir atplėšė sudaužytos žalios hondos dureles. Prie vairo gulėjo susmukęs ir į šoną pasviręs kūnas. Rosas užuodė benziną, jis žinojo, kad kiekvieną akimirką automobilis gali užsidegti.

Jis apgraibomis ieškojo saugos diržo sagties, ji buvo užstrigusi.

– Eime! – sušuko per petį. – Aš ateinu! Laikykis. – Dar kartą spustelėjus mygtuką, sagtis atšoko. Rosas nepatogiai įkišo rankas į vidų ir iš sudaužyto automobilio ištraukė sąmonės netekusią vairuotoją. Jis nutempė kūną kuo toliau, iki miško pakraščio. Tada pasigirdo kurtinantis ir karštas sprogimas, ir automobilis užsiliepsnojo.

Atlėkė keli automobiliai įjungtomis sirenomis, vanduo iš ugniagesių žarnos užliejo hondą. Rosas nustvėrė pribėgusį pirmosios pagalbos gydytoją.

– Prie ano automobilio yra moteris, kuriai reikia pagalbos, – sušuko jis.

– Ja jau rūpinamasi. – Pirmosios pagalbos gydytojas priklaupė prie Roso. – Kuo ji vardu?

Rosas nežinojo, ji buvo nepažįstama. Jis žvilgtelėjo į gulintį prie jo liepsnos apšviestą kūną kaip ir prieš devynerius metus. Kaip ir tada, prie vairuotojos plaukų augimo linijos žiojėjo žaizda, kraujas bėgo veidu ir jos juoda suknele. Bet šį kartą jis pamatė jos veidą – iš tikrųjų pamatė veidą – ir viskas pasikeitė. Dieve mano.

– Ji vardu Mereditė, – kimiai tarė Rosas.

Jau dvidešimt septynios dienos, kai E. Džaniperis Smagas buvo rezidentas Flečerio Aleno ligoninėje Berlingtone. Pagal rotaciją jis atliko stažuotę skubios medicininės pagalbos skyriuje, bet iš tikrųjų jį domino dermatologija arba plastikos chirurgija – specialybės, nesusijusios su gyvybės ar mirties klausimais, – kur buvo galima užsiimti privačia praktika ir išvengti apygardos medicinos centro staigmenų. Vis dėlto jis mielai darė tai, kas jam priklausė, taigi neprieštaraudamas vežė kūną į morgą. Kad būtumėte matę, ką jie darė šitam vaikinui, kai atvežė, – taikė elektros šoką, intubavo, nors kiekvienas parengiamojo kurso studentas būtų pasakęs, kad vaikiną jau atvežė be gyvybės ženklų.

Lifte jis buvo vienas. Paspaudė mygtuką, palaukė, kol užsidarys durys, pasisuko į veidrodinę sieną, kad galėtų stebėti savo judesius, dainuojant grupės „Smash Mouth“ vokalo partijas. Vos priartėjus prie dainos „All-Star“ priedainio, kažkas sučiupo jį už rankos.

Lavonas vežimėlyje atsisėdo.

– Užsičiaupk, – tarė jis prikimusiu balsu.

Atsidarius durims į morgą, miręs vyras stovėjo, o medicinos rezidentas buvo susmukęs ant siaurų neštuvų.

– Ar kas nors gali padėti? – paklausė Rosas apstulbusio personalo. – Šis vaikinas atšalęs.

Kai Azo Tompsono kūnas buvo išplautas ant Šampleino ežero kranto, pagal vietines tradicijas laidotuvėms jis buvo parengtas per dvidešimt keturias valandas. Vinksas Čempinjis, abenakių atstovas, pasiūlė palaidoti Azo Tompsono palaikus naujai įsigytoje žemėje, Ūdrų Upės Perėjos ir Montgomerio kelio sankryžoje. Jis buvo palaidotas veidu į rytus, ant šono, kad geriau matytų saulėtekį.