Джоди Пиколт - Iš antro žvilgsnio

Gal viskas iš toli atrodo geriau.

Dar nespėjus supypsėti radijo prietaisui, kurį Etanas laikė rankoje, ji jau žinojo, kad kažkas ateina. Ji jautė tai oro svoryje ant odos ir ausis pasiekusiame tuštumos aide. Jai ant rankos pasistojo gyvaplaukiai, ir lėtai apsivertė skrandis.

– Ar man taip atrodo, – sušnibždėjo Etanas, – ar išties atšalo dvidešimčia laipsnių?

Radijo aparatas pradėjo trūkčioti kaip pamišęs.

– Luse, – sušnibždėjo Etanas. – Atsistok.

Ji atsistojo. Nuėjo iki pat kyšulio krašto ir kaip įmanydama drąsiau ėmė mintyse kartoti: Tu manęs neišgąsdinsi.

Etanas sakė, kad vaiduokliai negali materializuotis, jei nėra energijos. Baimė buvo energijos rūšis, susirietusi į kamuoliuką. Taigi Lusė sutraukdavo visą baimę, įsikūrusią jos paklodžių raukšlėse ir už drabužių jos spintoje. Ji prisiminė astmos priepuolius, kurie ištikdavo dvasiai stojus prieš ją. Ji užsimerkė, susikaupė ir kai po akimirkos vogčiomis žvilgtelėjo, pamatė link jos einantį vyrą.

Tai buvo vyras, bet ne vyras. Jis buvo permatomas, kaip ta į jos miegamąjį ateidavusi moteris, ir per jo pečius ir nugarą Lusė matė dantytus uolų kraštus. Jis ir apsirengęs buvo keistai – dryžuotais tarsi senas čiužinys marškiniais, kelnėmis, kuriose nebuvo kilpų diržui, ir liemene su blizgančiu auksiniu kišeniniu laikrodžiu. Jo ūsai galuose buvo užriesti kaip cirko stipruolio, o plaukai prilipę prie galvos. Eik prie darbo , – pasakė jis jos galvoje.

Lusė pajuto, kaip dreba jos keliai, daužydamiesi vienas į kitą. Dink, – atrėžė jam mintyse.

Jos nustebimui, vaiduoklis padarė tai, ką ji liepė. Jis žengė du žingsnius pirmyn – vieną kiaurai ją, atšaldydamas jos kaulus ir kraują taip, kad akimirką ji stovėjo sustingusi kaip ją supančios uolos, ir tada pranyko.

Lusė nusišypsojo. Netgi tyliai nusijuokė. Ji apsižvalgė, bet šioje duobėje daugiau vaiduoklių nebuvo. Žinoma, ir įtampa pilve buvo atslūgusi. Sugrįžusi į jų urvą, ji pritūpė šalia Etano, trankančio elektromagnetinio lauko matuoklį į granito plokštę.

– Šlamštas, – pasakė jis.

Lusė įdėmiai į jį pažiūrėjo.

– Tu nieko nematei?

– Ne, tai buvo netikras pavojus. – Jis pakėlė akis. – Kodėl klausi? Tu matei?

– Taip, – nustebusi atsakė Lusė ir atsisėdo papasakoti apie tai Etanui.

Šelbė buvo parinkusi tam specialius žodžius: aksominis, išlepęs, malonus, spindintis. Ji įsivaizdavo nupieštus juos ant lubų – priepuolis, sujudimas, sužadinimas, stimuliatorius. Tačiau Elio rankoms slystant jos oda, o jos nagams įsirėžus jam į nugarą ir spaudžiant jį arčiau savęs, Šelbė suvokė, kad negali mąstyti.

Jo kūnas buvo ilgas, liesas ir gražus, prisilietimas švelnus kaip jo šnibždami pažadai. Ji pakluso jam tą akimirką, kai žinojo, kad neprisimins, ką daryti ir kaip daryti teisingai, ir kai jų galūnės susipynė, Šelbė neprisiminė, kad būtų dėl ko nors dvejojusi.

Jis nusėjo jos kūną bučiniais – čiurnas, blauzdas, kelius ir šlaunis, o ji virpėdama laukė, kol jis pabaigs. Ir kai jo lūpos prisispaudė prie jos lūpų, ji išsilenkė visu kūnu, užmerkė akis ir tolumoje išvydo auksą, švytinčius smaragdus, išbarstytus rubinus. Jie degė vis karščiau ir skilo į kvazarus ir novas, pripildančius visatą. Elis judėjo taip, tarsi turėtų viso pasaulio laiką. Tada, kai ji ilgiau nebegalėjo tverti, akimirksniu atsirado virš jos, versdamas ją žiūrėti jam į akis ir žinoti, kokiu tiksliai keliu pasuks jos gyvenimas.

– Kur tu buvai? – sumurmėjo Elis, ją pripildydamas.

Jų kūnai judėjo tikslingai, jų ritmas pasakojo istoriją. Ir kai abu paleido vienas kitą, Šelbė pamiršo visus kada nors išmoktus žodžius, išskyrus vieną: mes.

Kai Elis kietai užmigo jos glėby, Šelbė išsivadavo nuo jo svorio ir susiraitė šalia. Jis stengėsi įsiminti jo strazdanų žvaigždynus ir kreivą plaukų sklastymą. Ant jo odos ji užuodė save.

Kažkas įdūrė jai į minkštą šlaunies pusę, ir ji pasislinko mėgindama įsitaisyti patogiau. Bet kad ir kas tai buvo, pasislinko kartu su ja, ir Šelbė įkišusi ranką tarp savęs ir Elio ištraukė mažą aštrų daiktą. Ji pakėlė jį prieš rožinį šviesos ruoželį, besiskverbiantį įstrižai apklotų, ir susiraukė. Šis brangakmenių derinys buvo jai pernelyg matytas.

– Sveika, – apkabino ją Elis.

– Sveikas, – sušnibždėjo Šelbė jam į lūpas, pamiršdama viską, išskyrus Elį, ir paleisdama iš rankos deimantinį soliterą, kurį Rosas kadaise dovanojo Eimei ir prieš kelis mėnesius pametė viename jos namo kambarių.

Tai buvo gražiausias Etano kada nors matytas vaizdas – slenkančios plonos ir storos lašišos, žvaigždes prarijęs rožinis srautas, linija, kur naktis tapo diena. Etanas norėjo, kad dar kartą išauštų, dabar, net jei tai reikštų, kad jis bus viena diena vyresnis ir arčiau mirties.

Etanui išropojus ant kyšulio, Lusė dar miegojo. Jis sėdėjo sukryžiavęs kojas, rankas laikydamas prieš save, ir sulig kiekvienu saulės žingsniu danguje ant odos atsirasdavo nauja pūslė.

Bet, Dieve, jis nesigailėjo. Pamatyti, kaip aušta rytas, kai jo nuo Etano neskiria lango stiklas. Pajusti saulės tekėjimą, užuot jį pamačius.

Jo kairė ranka buvo smarkiai paraudusi, ją beprotiškai niežėjo. Lusė priėjo žiovaudama ir tada pažvelgė į jo ranką.

– Etanai!

– Nieko baisaus. – Tačiau tai akivaizdžiai buvo netiesa. Staiga jo akis užkliuvo už kažko, spindinčio karjero dugne. Sidabrinė saga – o gal sagtis. Tai buvo beisbolo kepuraitė, ir pasilenkęs per granito kyšulio kraštą Etanas galėjo įskaityti užrašą ant jos. – Keista, – tarė jis. Bet nespėjus parodyti Lusei, kas, Etano manymu, buvo jo dėdės beisbolo kepuraitė, ji sprogo jo akivaizdoje.

Kaip ir kiekvieną rytą, kai „Angelo karjere“ buvo vykdomi granito sprogdinimai, kompiuteriai, susprogdinę pirmąjį dinamito užtaisą, padarydavo pauzę ir leisdavo uolienoms nusėsti, tada detonuodavo kitą. Skraidė rieduliai, ir kietosios dalelės kilo į grybo formos debesį, uolienų dulkės padengė Roso automobilio stogą. Po pirmojo sprogimo nugriaudėjo antras. Vienas granito smaigas atsitrenkė į priekinį stiklą ir jį sutrupino.

– Dieve mano! – sušuko Mereditė, Rosui dar važiuojant atidarė dureles, vargais negalais išlipo ir pasileido bėgti link karjero, kur galėjo būti jos dukra.

Didžiulės granito plokštės krito kaip domino kauliukai, nuversdamos nuo pjedestalų kitus akmens stulpus ir sukeldamos tokį tirštą sidabrinio žvyro debesį, kad Mereditė nieko nematė per metrą į priekį, o tuo labiau neįžvelgė, kas dedasi karjero gilumoje. Rosas pribėgo prie jos.

– Niekur nerandu Azo, – pasakė jis. – Nemoku to sustabdyti.

Ji kvėpavo akmens dulkėmis, ją dengė nuosėdos. Mereditė įsikibo pirštais į tinklinę tvorą.

– Luse! – suriko. – Luse!

Tačiau vienintelis atsakymas tebuvo kita bombardavimo serija, vienašalis karas. Skylantis akmuo gaudė netgi garsiau nei dinamito sprogimas ir skambėjo Mereditei ausyse. Tada atrodė, kad sudarytos paliaubos. Kelios ilgos sekundės absoliučios tylos, kurią trikdė slenkančio granito lavina.

Kitas žmogus gal būtų neišgirdęs – silpno žioptelėjimo prieš raudą, – bet Mereditė būtų atskyrusi tą garsą netgi vidury katastrofos.

– Luse, – sušnabždėjo ji ir pradėjo ieškoti įrodymo, kad ausys jos neapgavo. Ir rado jį, susirietusį ant akmeninio kyšulio – ploną spalvos blyksnį pro rūką, ryškiai raudoną Lusės marškinėlių juostelę, kurios nebuvo padengusios pilkos dulkės. Mereditė šoko ant tvoros ir ėmė lipti.