Джоди Пиколт - Iš antro žvilgsnio

Jis laukė jos atsakymo, bet ji tylėjo. Iš tos vietos, kur jis stovėjo, Lusės nesimatė. Bet jei jie lauks ilgiau, gali įvykti kitas sprogimas. Taip žlugtų dar viena galimybė kopti.

– Eikš, – pasakė jis Etanui pritūpdamas, kad berniukas galėtų užsirepečkoti jam ant pečių. – Kol pasieksi viršūnę, ji jau bus atėjusi.

Lusė taip virpėjo, kad negalėjo atgauti kvapo. Ji matė, kaip jos akyse keitėsi pasaulis – aušra įgavo pilką spalvą, tvirta žemė pranyko, jos motina pateko į spąstus. Rosas ir Etanas buvo įstrigę tos skylės dugne, ji buvo viršuje, ir niekas neatrodė taip, kaip turėjo atrodyti. Ji prisidengė galvą rankomis, trokšdama, kad visa tai pranyktų. Anksčiau jai buvo pavykę, pagaliau juk jei nenori ko nors matyti, tereikia užsimerkti.

– Luse!

Tai Roso balsas. Jis norėjo, kad ji padėtų Etanui užlipti į viršų. Bet tai reikštų, kad ji turi prieiti prie uolos briaunos, prie tos vietos, kurios kraštas neseniai nukrito. Ir Lusė negalėjo prisiversti.

– Ei! – Etano ranka išlindo virš bedugnės. – Luse, kur tu? Dėde Rosai, ji neteina!

– Luse!

Lusė prispaudė delnus prie ausų. Jie pranyks, viskas pranyks, ir ji pabus savo lovoje, namuose, pro langus veršis saulės spinduliai, ir jai nereikės galvoti apie vaiduoklius.

Tačiau jai jau nereikėjo jaudintis dėl vaiduoklių. Lusė pažvelgė aukštyn ir nuleido rankas prie šonų. Būti drąsiai nereiškė, kad paniškai nebijai. Bijai visą laiką, bet tiesiog darai, ką turi daryti.

Ji vėl pašliaužė prie uolos krašto, stabtelėjusi tik kartą, kai iš po delno į plyšį nuslydo sauja akmenukų. Sunkiai rydama seiles, ji žvilgtelėjo per kraštą ir kelios pėdos po savim pamatė Etaną, kaip vorą įsikibusį į uolą.

Lusė atsigulė ant pilvo ir prispaudė skruostą prie uolos. Tada ištiesė dešinę ranką, nes ji buvo arčiau Etano. Ji pajuto, kaip jo pirštai, palietę jos, tvirtai juos suspaudė, tarsi spyna raktą.

Negalėdama pakelti jo svorio, Lusė pasivertė inkaru. Jis kilo į viršų jos ranka, tada sugriebė jos petį ir persisvėrė per uolos kraštą.

Jie žiūrėjo vienas kitam į akis, uždusę, įtraukdami vienas kito iškvėptą orą.

– Luse, – tarė Etanas kimiu balsu, ir galėjai įsivaizduoti vyrą, kuriuo galbūt jis niekada netaps.

Ji silpnai nusišypsojo.

– Kur taip ilgai užtrukai? – sušnibždėjo.

Rosas nešė Lusę ant pečių ir žingsnis po žingsnio rodė Etanui kelią, atsargiai rinkdamasis taką per griuvėsius iki kopėčių kitoje karjero pusėje. Jam keletą kartų teko keisti maršrutą, nes kitas tolimas sprogimas ir vėl pakeitė akmenuotą peizažą. Jam net netoptelėjo, kad jiems gali nepavykti, ir tai stūmė jį pirmyn.

Jis pastatė Lusę ant surūdijusių kopėčių skersinių ir liepė jai kopti į viršų. Etanas lipo iš paskos.

– Paskambink 911, – nurodė Rosas. – Jei reikės, įsilaužk į kabinetą.

Etanas linktelėjo.

– Neini?

Rosas dirstelėjo per petį.

– Dar ne, – atsakė ir suspaudė Etanui blauzdą. – Eik.

Tada jis nušliaužė tuo pačiu keliu atgal, paklaikusiai ieškodamas Mereditę prispaudusios plokštės. Kurį laiką jis negirdėjo jos šūksnių – ji nešaukė arba jis buvo pernelyg užsiėmęs, kad klausytųsi. Dabar karjere mėtėsi daug plačių granito plokščių; buvo sunku prisiminti, kokioje tiksliai vietoje ji buvo. Jis pasistatė nedidukę akmeninę pakopą ir pamatė Mereditės ranką.

– Meredite! – sušuko jis, ir ji išsibudino.

– Lusė?

– Saugi. Ji iš čia išėjo.

Ji nematė, bet jos koja buvo atlinkusi nuo kūno be galo keistu kampu. Didelė jos šlaunį prispaudusi plokštė buvo dukart platesnė nei Rosas ir storumo sulig jo ranka. Kad ją išlaisvintų, jis turės pasidaryti iš mažesnio akmens svertą, pakelti plokštę ir ištraukti Mereditę prieš sugriūnant laikinam keltuvui. Tada, padaręs kojai įtvarą, išneš ją per griuvėsius, kaip išnešė Lusę.

– Eik pakviesti pagalbos, Rosai, – verkdama tarė Mereditė.

– Aš esu pagalba. – Jis ieškojo bet ko, kas padėtų pastumti akmenį. – Pamėginsiu pakelti.

Ji virpėjo iš skausmo ir panikos.

– Eik iš čia.

Rosas mėgino palįsti po plokšte ir ją kilstelėti, bet akmuo nepasidavė. Tolumoje pasigirdo sirena, perspėdama apie kitą sprogimų seriją. Jis karštligiškai apsidairė, ieškodamas dinamito ar sprogmens galvutės. Jo akys nukrypo į Mereditę, ir jie suprato akivaizdžią tiesą.

Jis negalėjo jai padėti.

Jis pasilenkė ir nubraukė jai nuo akių plaukus.

– Šššš, – sušnibždėjo, ir kažkur kairėje suvirpėjo užtaisas.

– Rosai, eik. Prašau, – ji pravirko smarkiau. – Turiu žinoti, kad saugiai iš čia išėjai.

Jam pavyko kreivai nusišypsoti.

– Kiek kartų turėsiu kartoti? Aš nemirtingas.

Ji ištiesė ranką, ir tas judesys išjudino po jais buvusius akmenis. Rosas, praradęs kojų atramą, skaudžiai suklupo ant vieno kelio šalia Mereditės galvos. Tuo pat metu mažiau nei už metro jie abu pastebėjo mažą raudoną vamzdelį.

Rosas peršoko Mereditę prispaudusią plokštę ir pačiupo dinamito lazdelę. Gniauždamas ją kumštyje, jis puolė bėgti dantytu granitu ir skilusiais akmenimis gilyn į karjerą. Tuo metu svarbiausia tapo kuo toliau nubėgti nuo Mereditės, prieš kompiuteriams uždegant lazdelę.

Užtaisas subangavo Roso delne. Prieš pat jį paleidžiant, prieš karštesniam nei šimtas saulių sprogimui sulyginant su žeme vietą, kur stovėjo Rosas, jam staiga tapo viskas aišku. Jis išgelbėjo Mereditę, jis išgelbėjo visus. Gal dabar netgi atsilygino už likusį gyvenimą. Sprogimo banga apvertė jį aukštyn kojomis, ir jis rėžėsi galva į dantytą uolą. Kaip tik tada, kai pagaliau surado kažką, dėl ko verta gyventi, Rosas sužinojo, kad vis dėlto jis nėra neįveikiamas.

Kai atvažiavo Elis ir Šelbė, pirmieji greitosios pagalbos automobiliai jau buvo išvykę. Karjeras knibždėjo sukviestų iš kitų miestų uniformuotų policininkų, kurie atitvėrė teritoriją juosta. Kitas detektyvas apklausė „Angelo karjero“ savininkus, skubiai atvykusius su korporacijos advokatu. Niekas nežinojo, kur nuėjo Azas Tompsonas, naktinis sargas; kadangi buvo dingęs, tapo atpirkimo ožiu.

Elis nuskubėjo prie gydytojo.

– Vaikai. Kur vaikai?

– Jiems viskas gerai. Įpjovimai, mėlynės. Greitoji nuvežė juos į ligoninę.

Jis pajuto, kaip jam prieš šono smunka Šelbė, ir apkabino ją mėgindamas sulaikyti. Pasilenkęs jis šnibždėjo jai į ausį žodžius, kurie nieko nereiškė, bet turėjo atstoti gelbėjimo virvę, kurios ji galėjo įsitverti.

– Ar galim važiuoti? – paklausė Šelbė. – Dabar? Į ligoninę?

Nespėjus jai atsakyti, jo dėmesį patraukė sujudimas prie apsauginių turėklų. Trys gelbėtojai atsargiai iškėlė neštuvus. Ant jų prisegta diržais, sudaužyta ir kruvina gulėjo Mereditė.

– Dieve mano, – aiktelėjo Šelbė žiūrėdama, kaip sąmonės netekusi Mereditė guldoma į laukiantį greitosios pagalbos automobilį. Atrodė, kad Šelbė tik dabar pastebėjo Roso automobilį. Ji pačiupo už skverno gydytoją. – Kur mano brolis? Kur mano brolis? – Vyras nieko neatsakė, ji nenorėjo jo paleisti. – Rosas Veikmanas, – spaudė ji. – Jis kažkur čia.

Stojo tyla. Niekas jai neatsakė, ir tokio atsakymo pakako.

– Ne! – sušuko suklupdama Šelbė, o Elis ją apkabino. – Ne!

– Jis ligoninėje, – tvirtai pasakė Elis. Tada jis pasisuko į vieną paramediką. – Tiesa?

– Taip, jis ligoninėje.

– Matai? – Elis padėjo Šelbei atsistoti ir atsargiai nuvedė ją prie automobilio. – Važiuojam ieškoti Etano. Ir Roso.