Etanas daugybę kartų lankė dėdę ligoninėje. Jis jau beveik išmokė jį laimėti pokerį. O dažniausiai juodu tiesiog kalbėdavosi, nes jei Etanas ir nenorėjo puoselėti vilčių, negalėjo nepasvarstyti, ar tokia sėkmė būna tik kartą gyvenime, ar, tarkim, ji gali būti perduota kitoms kartoms.
Kai praėjusį kartą jį lankė, dėdė atidavė jam želę ir makaronų sriubą ir nuvedė jį į Mereditės palatą. Ji pasakė Etanui, kad nors jo DNR negali pasitaisyti, kažkoks mokslininkas Niujorke išrado kremą, kuris atitaiso jau padarytą DNR žalą. O žmonės jos laboratorijoje stengiasi sukurti pakaitinę genų terapiją, kuri visiems laikams išgydys PK.
Kas toks yra Etanas, kad pasakytų, jog stebuklai negali aplankyti du kartus? Pagaliau juk tai šeimos bruožas.
– Žiūrėk, – Lusė įsmeigė jam į šoną alkūnę, kažką rodydama pirštu. – Keista.
Prieš juos buvo dviguba vaivorykštė, viena pakišta po kitos linkiu. Bet matyti galėjai tik kairę jos pusę, išlinkusią iki dangaus vidurio ir ištirpstančią drumstoje mėlynėje.
Dešinė vaivorykštės pusė niekur nebuvo dingusi, Etanas tą žinojo, net jei jie su Luse jos nematė. Tai nebuvo nei svajonė, nei stebuklas, tik paprastas gamtos dėsnis. Pagaliau juk, jei žinai, kad egzistuoja viena kieno nors dalis, akivaizdu, kad kažkur yra ir kita.
28 Garsus JAV beisbolo žaidėjas.
29 Angl. FMP – prašau, išdulkink mane.
Padėka
Tikėti vaiduokliais yra beveik tas pat, kas būti nėščiai: esi arba nesi, vidurio nėra. Taigi kai nusprendžiau sukurti Rosą Veikmaną, žinojau, kad turiu rasti žmonių, kurie ne tik tikėtų, bet ir galėtų paaiškinti, kodėl tiki. Man labai pasisekė, kad susipažinau su Atlanto paranormalių reiškinių draugija – ypač su Jasonu Hawesu ir Grantu Wilsonu, kurie pakvietė mane į vaiduoklių medžioklę ir įtikino, kad šiame pasaulyje yra kur kas daugiau, nei gali pamatyti plika akimi, ir su Andy Thompsonu, kuris paaiškino, ką reiškia būti jautriam. Jie mane išmokė tokių įdomių dalykų, kad aš tikriausiai parašysiu dar vieną knygą apie vaiduoklius, kad tik galėčiau vėl su jais pabūti.
Kaip žadėta, lenkiuosi „moterims, kurios myli knygas“, padėjusioms man sugalvoti pavadinimą: Lori Maurillo Thompson, Sherry Fritzsche, Sandy Langley, Joyce Doherty, Laurie Barrows, Connie Picker, Sarai Reynolds, Nancy Martin, Claudiai Kari, Pamelai Leigh, Suzi Sabolis, Lindai Shelby, Carol Pizzi, Diane Meyers, Karen Sokoloff ir MJ Marcks.
Dėkoju savo įprastinei profesionalų grupei: dr. Elizabeth Martin, Lisai Schiermeier, dr. Davidui Toubui, Dr. Tiai Horner ir dviem specialistams – dr. Aidanui Curranui ir dr. Danielui Collisonui; savo juridiniams patarėjams Jennifer Sternick, Andrea Greene Goldman, Alanui Williamsui ir Allegrai Lubrano; savo teisėsaugos guru, detektyvui leitenantui Frankui Moranui. Ypač lenkiuosi Rod Ailando valstijos policijos detektyvei Claire Demarais, išmokiusiai mane „Forensics 101“, teismo ekspertizės pradžiamokslio. Sindy Follensby dėkoju už greitą iššifravimą su šypsena. Rebecca Picoult vertė man iš prancūzų kalbos trés vite ir važiavo su manim į Masačusetso šiuolaikinio meno muziejų; Jane Picoult, Steve’as Ivesas ir JoAnn Mapson skaitė šios knygos juodraščius ir neleido man tinginiauti. Aimee Mann išreiškė Roso skausmą muzika ir padėjo man rasti įkvėpimo perteikti tai į grožinę literatūrą. Savo agentei Laurai Gross dėkoju už dešimtmečio darbą, kuris, tikiuosi, tęsis dar trisdešimt ar keturiasdešimt metų. Dėkui Laurai Mullen ir Camille McDuffie, piršlėms, surandančioms mano knygoms jas dievinančius skaitytojus. Taip pat norėčiau padėkoti visiems iš „Atria Books“, įsimylėjusiems šią knygą taip, kaip ir aš, – bet norėčiau išskirti Judith Curr, Karen Mender, Sarah Branham, Shannon McKenna, Craigą Hermaną ir Paolo Pepe. Mano redaktorė Emily Bestler yra ne tik neįtikėtinai talentinga ir moka priversti mane rašyti geriau, nei sugebu, bet ji taip pat yra gera, ištikima draugė ir geriausia mano palaikytoja.
Ir galiausiai ačiū Kyle’ui, Jake’ui ir Samanthai, kurie dalijasi mamos laiku kartu su įsivaizduojamais personažais, ir savo vyrui Timui, kuris daro mano gyvenimą įmanomą.
Autorės pastaba
Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Tačiau Vermonto eugenikos projektas trečiuoju ir ketvirtuoju XX a. dešimtmečiais buvo įgyvendinamas iš tikrųjų. Visai neseniai šis istorijos skirsnis buvo atrastas iš naujo – dar ir dabar jis kelia skausmą ir gėdą skirtingų kultūrinių ypatumų vermontiečiams. Šiandien eugenikos studija yra saugoma valstybiniame archyve Midlsekse, Vermonte, – daugelis jos pavyzdžių buvo panaudoti kaip epigrafai vidurinėje knygos dalyje.
Spenseris ir Sisė Paikai, Pilkasis Vilkas, Haris Bomontas ir Abigailė Elkot yra mano sukurti personažai, bet Henris P. Perkinsas gyveno iš tikrųjų. Kaip nurodė Nancy Gallagher savo tinklalapyje „Vermonto eugenika: dokumentinė istorija“, jis buvo zoologijos profesorius Vermonto universitete ir organizavo Vermonto eugeninę studiją kartu su paveldimumo studija. Jis tikėjo, kad mokslinis tiriamasis darbas, visuomenės švietimas ir parama įstatymų leidybai gali sumažinti problemiškiausių Vermonto piliečių skaičiaus augimą. Jam vadovaujant 1931 m. buvo priimtas Vermonto sterilizacijos įstatymas, ir iki pat išėjimo į pensiją 1945 m. jis dėstė genetiką ir eugeniką Vermonto universitete.
Nors įstatymas ir pavadintas Žmonijos gerinimo taikant savanorišką sterilizaciją įstatymu, kyla abejonių, ar procedūra išties buvo savanoriška. Pagal turimus įkalčius galima manyti, kad asmuo gali būti sterilizuotas rekomendavus dviem gydytojams. Trisdešimt trys valstijos priėmė sterilizacijos įstatymą. Karo nusikaltimų teismuose po Antrojo pasaulinio karo nacių mokslininkai minėjo Amerikos eugenikos programas kaip pagrindą savo rasinės higienos planams įgyvendinti.
Septintuoju ir aštuntuoju XX a. dešimtmečiais Amerikos pilietinių teisių sąjunga nusitaikė į sterilizacijos įstatymus, ir daugelis jų buvo sėkmingai panaikinti. Kiti, pašalinus eugeninę kalbą ir pakeitus formuluotes, gynė individo teises. Kelios valstijos priėmė rezoliucijas, oficialiai smerkiančias Amerikos eugenikos judėjimą, ir apgailestavo dėl dalyvavimo jame. Vermontas tokios rezoliucijos nepriėmė.
Henris Perkinsas mirė 1956 m., kai buvo atrasta DNR struktūra. Reprodukcinė technologija ir genetinė diagnozė yra naujas eugenikos veidas. Istorijai atsikartojant, žmogaus genomo tyrimai toliau atliekami Kold Springo uosto laboratorijoje, Niujorke, – toje vietoje, kur 1910 m. buvo įsteigtas Amerikos eugenikos archyvas, susijungęs su Eksperimentinės evoliucijos skyriumi.
Tiems, kurie nori plačiau sužinoti apie eugeniką, pridedu knygų ir dokumentų, kuriais naudojausi rašydama šią knygą, sąrašą. Taip pat norėčiau padėkoti Fredui Wisemanui, Charlie’ui Delaney ir Marge Bruchac už suteiktą informaciją apie abenakius; Mike’ui Hankardui ir Brentui Readeriui už pradinius abenakių vertimus, taip pat Josephui Alfredui Elie Joubertui iš Odonako indėnų rezervato Kvebeke, Kanadoje, už abenakių frazių ištaisymą ir teisingo tarimo pamokymą. Taip pat esu skolinga Kevinui Dannui, kuris 1986 m. susigrąžino VES dokumentus, įsitikino, kad pasaulis atkreipė į juos dėmesį, ir tada leido man tyrinėti jo bylas ir pamąstymus, kurių pagrindu sukūriau savo supratimą. Galiausiai esu dėkinga Nancy L. Gallagher, kuri mielai pasidalijo su manim savo žiniomis, įgytomis atliekant mokslinį tiriamąjį darbą „Geresnių vermontiečių auklėjimas: eugenikos projektas Žaliojo kalno valstijoje“: jos žinios neįkainojamas. Skaitytojai, kurie norėtų sužinoti apie tai daugiau, turėtų perskaityti jos knygą arba apsilankyti jos internetiniame puslapyje „Vermonto eugenika: dokumentinė istorija“ ( www.uvm.edu/-eugenics ). Aš savo romane laisvai pasinaudojau jos įžvalgumu ir dokumentais istorinei medžiagai perteikti.
Читать дальше