Джоди Пиколт - Iš antro žvilgsnio

Praėjus keliems mėnesiams, aplink kapą sužydėjo nesodintas ir sezonų nepripažįstantis sodas – žiemą nenudžiūstančios gervuogės, virš sniego galvutes keliančios kalijos, liepą suvešintys bugieniai ir gebenės. Toje vietoje slaptus pasimatymus skirdavo įsimylėjėliai, kurie vertino privatumą bei rožių kvapą gruodį ir kurie čia ateidavo pažiūrėti į tamsiaplaukį berniuką ir šviesiaplaukę mergaitę, besivaikančius vienas kitą tarp laukinių gėlių, maitinančius vienas kitą uogomis, kol jų lūpos ir pirštai parausdavo kaip kraujas.

Tą naktį Elis namo grįžo paryčiais. Buvo velniškai daug popierių ir arbitražo su karjero savininkais, o jis tenorėjo pargriūti šalia Šelbės ir nepabusti kitam tūkstantmečiui.

Deja, jis nežinojo, ar Šelbė dabar pasirengusi matyti jį ar ką nors kitą.

Kai ji verkė ligoninėje, jis laikė ją apglėbęs, kol ji pakėlė smakrą ir pasakė, kad turi važiuoti namo ruoštis. Elis pamanė, kad laidotuvėms, bet jautė, kad ji stato sieną ir atsisako kitų pagalbos, ir tai jam kėlė didžiulį rūpestį. Jis nusipraus po dušu ir važiuos pas ją – nori ji to ar nenori.

Įkišęs raktą į spyną, jis suprato, kad durys neužrakintos. Joms prasivėrus, jis susikaupė, pasirengdamas bet kam. Bet jo virtuvėje nebuvo vagies. Tik Šelbė, sukišusi rankas į miltų dubenį.

– Aš įsilaužiau, – ištarė ji drebančiu balsu. – Į policininko namus.

Elis prispaudė ją prie savęs ir pabučiavo į viršugalvį.

– Užjaučiu. Labai užjaučiu.

Ji verkė, ir pirštu nusivaliusi veidą, paliko ant jo baltą ruožą.

– Negalėjau būti savo namuose. Negalėjau skambinti į... laidotuvių namus. Man skambino reporteriai, o aš net negalėjau išklausyti jų žinučių. Gydytojai ligoninėje davė vaistų, kad Etanas ir Lusė miegotų, taigi sugirdžiau ir paguldžiau vaikus į tavo lovą. Išviriau sriubos. Ir iškepiau duonos. Kartą suskambėjo telefonas, bet aš ne... Pašėriau už tave šunį.

Sakiniai buvo beprasmiai, bet Elis suprato kiekvieną jos ištartą žodį. Jis sūpavo ją glėbyje ir įsivaizdavo mažų rankų atspaudus ant savo kostiuminio švarko nugaros, tokius pat vaiduokliškus kaip tie, pasirodę veidrodyje senuosiuose Paikų namuose. Šelbė nusišluostė nosį į jo marškinius.

– Jei nori, išeisiu.

– Neišeik, – sušnabždėjo jis. – Niekada.

Mereditė visai nebuvo panaši į Liją. Dabar Rosas nesuprato, kaip galėjo įžvelgti panašumą. Jos akys buvo toliau viena nuo kitos, o ir plaukai visiškai kitos struktūros. Jos oda atrodė tokia pat švelni, bet jis nenorėjo paliesti ir įsitikinti, kad nesutrikdytų jos miego.

Jos koja buvo tempiama. Kaulas sutvirtintas vinimi, koja pakelta. Kraujotakos sistema pripumpuota nuskausminamųjų. Rosą į palatą įleido tik todėl, kad niekas ligoninėje nebuvo pasiruošęs atsakyti prieš kelias valandas mirusiam žmogui.

Pirmiausia jis pamėgino surasti Šelbę arba Etaną, bet jie jau buvo išrašyti. Lusė išvyko su jais. Rosui pamėginus paskambinti į namus, niekas neatsiliepė, o atsakiklis buvo išjungtas. Jis būtų paskambinęs Eliui, bet neprisiminė jo telefono numerio, jei kada nors apskritai jį žinojo. Neurologas, apžiūrėjęs Rosą po to, kai buvo susiūtos žaizdos jo galvoje, sakė, kad jo atmintis gali tokia ir likti – su spragomis, kurios galbūt kada nors užsipildys, o gal ir ne. Pavyzdžiui, jis neprisiminė, ką veikė prieš tai, kai rado Mereditę, Šelbės namuose paklaikusiai ieškančią vaikų. Jis taip pat neprisiminė, iš kur tie balti voratinkliniai randai jam ant riešų.

Bet jis prisiminė Lijos veidą ir būtų numiręs, jei tik būtų galėjęs vėl jį pamatyti – ir, matyt, numirė. Jis įsivaizdavo ją ir Eimę, tarsi jos stovėtų tik per dvi pėdas nuo jo. Rosas žinojo, kad jis galėjo ten pasilikti, kad ir kur tai buvo. Bet dar labiau nei laikyti savo glėbyje Eimę ir sekti paskui Liją, kad ir kur jį vestų, jis norėjo būti su savo seserim. Savo sūnėnu. Galbūt su Meredite.

Rosas praleido tiek daug metų kažko ieškodamas ir niekada nesuprato, kad tai, ką surandi, gali nebūti taip svarbu kaip pats ieškojimo procesas. Gyvenimo neapibūdina mirties akimirka, tą daro visos kitos, praleistos gyvenant.

Jam žiūrint Mereditės skruostu nusirito ašara. Jos akys truputį prasivėrė, ir ji sutelkė dėmesį į Rosą.

– Lusė, – sušnibždėjo ji.

– Ji sveika.

Mereditė krūptelėjo, kai aplinka pažadino prisiminimus. Ji sušuko iš skausmo kojoje ir Roso rankų prisilietimo, kai jis pamėgino ją nuraminti.

– Tu vaiduoklis.

Jis nusišypsojo.

– Jau ne.

– Dinamitas... sprogo tavo rankoje. Aš mačiau, – pasakė ji. O tada pridūrė tyliau: – Jie man sakė... kad tu mirei. – Ji vėl pamėgino atsisėsti, bet pajudinus koją iš skausmo prisimerkė akys.

– Nejudėk. – Jis žiūrėjo jai į veidą, į randą prie plaukų augimo linijos, kurio nebuvo pastebėjęs. – Tau lūžo koja, kuri jau buvo lūžusi automobilio avarijoje. Šešiose vietose. Šeivikaulis ir blauzdikaulis buvo sutraiškyti, jie įdėjo vinį. – Rosas pamanė, kad Mereditė nuspręs, jog gydytojai pasakė jam apie jos būklę, bet ji nustebino jį proto šviesumu.

– Aš tau niekada nesakiau, – ištarė ji atsargiai, – kad buvau patekusi į automobilio avariją.

Jis prisėdo ant lovos krašto.

– Tu vairavai žalią hondą ir vilkėjai juodą suknelę, – ištarė Rosas tyliai. – Tu susižeidei... čia. – Rosas palietė jos kaktos lopinėlį. – Tavo batų jie nerado.

– Juk nesakysi, kad esi dar ir aiškiaregys, – silpnai pasakė Mereditė.

– Ne, – atsakė Rosas. – Pasakysiu, kad ten buvau.

Jis žiūrėjo į ją nemirksėdamas, kol šis taip giliai užkastas prisiminimas įpūtė liepsną, ir jos akys šiek tiek praplatėjo.

– Du kartus, – ištarė ji silpnu balsu, siekdama jo rankos. Jos vokai nusviro. – Supermenas.

Jis palaukė, kol Mereditės kvėpavimas tapo lygus, ir tada suspaudė jos pirštus.

– Galbūt, – prisipažino jis.

Etanas siūbavo kojas ant suoliuko prie ligoninės laukdamas, kol Lusė jį pasivys. Dulksnojant lietui, ji ėjo pusantro metro aukščio mūrine siena ten, kur apsaugininkas negalėjo jos matyti. Priėjusi galą, ji lengvai stryktelėjo kaip gimnastikos meistrė ant buomo ir nušoko ant žemės už apsaugininko, sutrumpindama vargšui vaikinui gyvenimą dešimčia metų.

Jis apsisuko, ir Lusė jam padovanojo Širlės Templ šypseną, kuri ją visada išteisindavo.

Per pastarąjį mėnesį ji tapo kaskadininke. Ji nuolat karstėsi stogais, laikė iškišusi galvą iš važiuojančio automobilio ir vaizdajuosčių nuomos punkte rinkosi filmus su grandininiais pjūklais ir daugybe kraujo. Etanas žinojo, kad tai jo kaltė – jis sukūrė siaubūnę. Psichiatras, pas kurį jiems reikėjo lankytis dėl kažkokios potrauminio streso terapijos, sakė, kad tai reakcija į akistatą su mirtimi. Etanas, aišku, žinojo geriau.

Jis nuleido savo ilgarankovių marškinių rankoves ir žemiau patraukė beisbolo kepuraitės snapelį. Prie ligoninės jis nesijautė mutantu, nes čia ateidavo ir išeidavo žmonės, kuriems būdavo prikabinta įvairių vamzdelių ir maišelių. Be to, netgi namuose jis jau nebebuvo pats didžiausias keistuolis. Ta garbė priklausė dėdei Rosui, kuriam buvo paskelbta klinikinė mirtis, bet jis išgyveno ir apie tai papasakojo.

Jis jautėsi puikiai arba bent jau taip sakė visiems, pradedant Opra bei Lariu Kingu ir baigiant dvasininku Biliu Grehamu per tiesioginę transliaciją iš jo palatos. Šiandien jį išrašė po mėnesio stebėjimo – tai buvo daryta ne dėl jo, o dėl gydytojų, kurie ateidavo ir čiupinėdavo jį, mėgindami išsiaiškinti, kas sugrąžino jį į gyvenimą. Mereditę taip pat išrašė. Jo mama ir Elis atėjo jų išsivežti.