Джоди Пиколт - Iš antro žvilgsnio

– Kvailystės, – pakartojo Rosas, mėgavosi tardamas šį žodį. – Kvailystės. Iš ko sudaryta kvailystė? Ar į tai įeina ilgėjimasis ne vienos, o dviejų mirusių moterų?

– Ei, – parodė Azas ranka. – Gal galėtum paduoti viskį?

Rosas pastūmė butelį link jo, ir Azas nusviedė jį į karjerą, kur butelis sudužo į akmenis.

– Po velnių, kodėl taip padarėte?

– Tavo labui. – Azas lėtai pakilo nuo sulankstomos kėdės ir pasikišo ją po pažastimi. – Gal galėtum padaryti man paslaugą ir kelias minutes prižiūrėti šią vietą?

– Kur einate?

– Rūkymo pertraukėlė.

Rosas stebėjo jį nueinantį karjero pakraščiu.

– Jūs nerūkote! – sušuko jis seniui, bet Azas jau negirdėjo arba nenorėjo girdėti.

Jis atsistojo, susikišo rankas į kišenes ir žvilgtelėjo žemyn į „Bushmills“ viskio butelio likučius. Stiklas švytėjo kaip žėrutis.

– Velnias, – pasakė Rosas ir spyrė į akmenį taip, kad tas pasišokinėdamas nulėkė žemyn į kanjoną. Jausmas buvo geras, taigi jis pakartojo dar kartą.

Žvilgtelėjęs per petį ir pamatęs, kad Azo vis dar nėra, užsidegė cigaretę. Numetė ją į karjerą, ji nukrito per keliolika centimetrų nuo dinamito užtaiso ir šnypšdama užgeso.

Jis buvo pernelyg pavargęs dar kartą išgyventi savo gyvenimą, kai juo nesidžiaugė net pirmąjį kartą. Kaip ir Lija, jis buvo įkalintas praeities spąstuose. Tą akimirką, kai mirė Eimė, su ja mirė ir Rosas. Ir kai jis dar kartą surado dėl ko gyventi, paaiškėjo, kad ji mirusi prieš septyniasdešimt metų.

Jis įsivaizdavo, kaip ant dinamito nukritusi cigaretė sukelia sprogimą, sudrebinantį žemę, ir jis kūliais nusirita į karjerą. Įsivaizdavo, kaip jo kūną, liepsnoms prarijus drabužius ir kartu su jais skausmą, sunaikina ugnis. Kodėl aš? Kodėl jis susietas ne su vienos, o su dviejų moterų mirtimi? Gal jis yra kokia nors antgamtinė sąsaja? Kosmoso pėstininkas? Dingusių sielų žaibolaidis? O gal jis yra baudžiamas? Eimės mirties dieną jis buvo šlovintas kaip didvyris, nors pats Rosas žinojo, kad viskas yra atvirkščiai.

Vaikystėje jis skaitė komiksus, apakintas stiprybės ir drąsos, trykštančios iš kvadratėliais kaip šaligatvis padalytų puslapių, tarsi superdidvyrių pasirodymas puslapyje jau reikštų, kad jie eina link didybės. Jis pasakė Mereditei, kad yra nenugalimas, bet jis nebuvo nei Supermenas, nei Kapitonas Marvelas. Jis netgi nebuvo žmogus, kuriam nutinka geri dalykai. Sutikti svajonių mergaitę, laimėti momentinėje loterijoje, rasti dešimt dolerių gatvėje – tai kažkieno kito kasdienė patirtis. Buvo riba, kur baigėsi nesėkmės ir viskas priklausė nuo to, ką pasirinksi, bet Rosas nematė skirtumo. Jis nesugebėjo gyventi gyvenimo, kurį vertėtų gelbėti, ir negalėjo išgelbėti gyvenimo, kurį vertėtų gyventi.

Rosas užlipo ant apsauginių turėklų. Jis stovėjo, įrėmęs rankas į šonus, išskėtęs kojas kaip mesijas arba taikinys. Sulig kiekvienu įkvėpimu jis rijo stiklą, sulig kiekvienu žingsniu bėgo per vinis. Šok, – pagalvojo jis, – ir galėsi pradėti iš naujo.

Jis paslydo, išsilaikė ir nusijuokė iš savo atsargumo. Jis balansavo tarsi kėdė ant cirko klouno nosies – pernelyg sunkus ir spaudžiamas sunkio jėgos, kad ilgai nepaisytų gamtos dėsnių.

Pasviręs pirmyn, Rosas vos susilaikė nenukritęs nuo tvoros. Jo beisbolo kepuraitė su užrašu „Naktys su vaiduokliais“ sukdamasi nuskriejo žemyn ir nusileido ant dinamito lazdelės.

Klounas gal ir numestų kėdę, bet visuomet ją sučiuptų nespėjus jai tėkštis į grindis. Pagaliau juk jis turėtų grįžti ir kas vakarą kartoti savo numerį. Rosas pasitraukė nuo tvoros, paėmė butaforiją – savo kūną – ir nerangiai nužingsniavo namų link.

Rodas van Vlitas išgrynino paskutinį algos mokėjimo čekį vieninteliame Komtosuko bare, kur jo pasigailėjo, nepaisydami jo ankstesnių sąsajų su žemės plėtra, sukėlusia tiek daug neramumų. Pats Oliveris Redhukas paskambino jam pranešti apie atleidimą iš darbo ir informuoti, jog iki pirmadienio kompanijos automobilis ir mobilusis telefonas turi būti grąžinti į jų būstinę Masačusetse.

– Galėjau pasiųsti dresuotą beždžionę į Vermontą, – pasakė Redhukas telefonu. – Bet aš padariau rimtą klaidą, pasiųsdamas tave.

Ir pagal tikrai makiavelišką likimo posūkį barmenas pasitaikė vienas iš indėnų, tris savaites mušusių būgną prie kompanijos vagonėlio. Gailestingasis nugalėtojas įpylė Rodui tris taureles veltui, prieš pradėdamas imti pinigus. Priartėjęs prie aštuntos, Rodas vargiai galėjo pasiųsti nervinius impulsus į ranką taurelei pakelti: ji atrodė pernelyg maža ir slidi, ir jis jau ketino paprašyti barmeno didinamojo stiklo, kad padėtų ją surasti.

– Dar vieną, – pasakė jis, o gal tik manė, kad pasakė, ir vargu ar tai buvo ištarta angliškai.

Barmenas papurtė galvą.

– Negaliu, pone van Vlitai. Nebent jei išsikviestumėte taksi.

– Aš esu taksi, – atsakė Rodas.

Barmenas susižvelgė su moterim, sėdinčia šalia Rodo. Ji buvo ilgais juodais plaukais ir plačių kaip beisbolo gynėjo pečių, ir žvilgtelėjus iš arčiau pasirodė, jog tai vyras. Rodas išlenkė paskutinę taurelę.

– Tuomet gerai, – sumurmėjo jis. – Nuvažiuosiu į Berlingtoną. Įsiveršiu į bendrakursių vakarėlį.

– Įsiveržkite, – tarė barmenas. – Jei tik prieš tai nesudaužysite automobilio.

Rodas pasirausė kišenėje ir pirmu mėginimu ištraukė raktelius. Jis užkliuvo ir atsitrenkė į nublizgintą barą.

– Taip jiems ir reikia.

Policijos žiburėliai atsispindėjo ant priekinio automobilio stiklo, suteikdami Šelbės odai melsvą atspalvį. Ji tvirčiau įsisupo į Elio švarką, gobiantį jos pečius, drebėdama, nors jai nebuvo šalta. Jis pasistengė sustoti šalikelėje, kad jai nereikėtų žiūrėti į sumaitotą automobilį ir ant gatvės išmestą kūną, bet jos galva nuolat atsisukdavo, ir akys prisimerkdavo, norėdamos įžiūrėti avarijos smulkmenas.

– Atleisk, – pasakė jai, kai pakeliui į restoraną išsijungė radijas. – Turiu važiuoti.

Ji suprato ir todėl išlipo per keleivio dureles, slidinėdama su aukštakulniais ant drėgno šaligatvio. Palikus automobilio prieglobstį, girdėjosi įvairus triukšmas – nuo sirenų iki šaukiančių policininkų ir tylaus nusikaltimo vietos fotografo aparato spragsėjimo. Ji prisiartino prie sambrūzdžio rato, nė kiek neabejodama, kad pažvelgusi žemyn pamatys Rosą.

Jos nebuvo, kai jis buvo patekęs į automobilio avariją, kurioje žuvo Eimė. Bet tai buvo tokių pat gelbėtojų misija; ten, kaip ir čia, buvo apvirtęs automobilis; paramedikai prisegė jį diržais prie vežimėlio, tokio kaip tas, skubiai vežamas šaligatviu prie aukos.

Kai sulaukė skambučio apie brolį, ji žindė Etaną. Šelbė vos neįjungė atsakiklio, nes buvo be galo sunku laikyti apsnūdusį kūdikį ir telefono ragelį. Net ir dabar ji negali prisiminti, ar jai pranešęs pareigūnas buvo vyras ar moteris. Tik keli žodžiai tarsi cementiniai blokai įsirėžė jai į atmintį, ir už jų ji vis dar retsykiais užkliūdavo: Rosas, avarija, rimta, keleivis, mirė.

Laikas sustojo, ir Etanas nusirideno jai nuo kelių ant sofos pagalvėlių. Šelbė mėgino įsivaizduoti Rosą, sudaužytą ir kruviną, bet tematė liesą penktoką ugningomis akimis, pasiryžusį įveikti vienuoliktos klasės futbolo žvaigždę, įskaudinusią Šelbę.

Ji pastūmė du uniformuotus policininkus iš kelio, kad geriau matytų. Drabužiai buvo perplėšti, veidas sumaitotas, bet Šelbė vis tiek įžvelgė verslininko, norėjusio užsiimti statybomis Paiko žemėje, bruožus.