Джоди Пиколт - Iš antro žvilgsnio

Praeidamas pro Šelbę, stovinčią prie virtuvės stalo, jis palietė jai petį.

– Ir tai dar ne viskas, – pasakė jis sėsdamas priešais ją. – Praėjusią naktį mirė Spenseris Paikas.

Jis kalbėjo, bet Šelbė negirdėjo nieko. Jos dėmesys buvo sutelktas į petį – Eliui patraukus ranką, atrodė, kad ten kažko trūksta.

Tą akimirką Šelbė pradėjo galvoti apie įvykių seką, jau neįsivaizduodama to laiko, kai ji dar nepažinojo Elio Ročerto. Jis buvo kiekviename jos ankstesnio gyvenimo puslapyje, ir tik dabar, matydama suredaguotą versiją, ji suprato, kokia nuostabi buvo elipsė.

Velnias, – pagalvojo ji, – aš jį myliu.

Šelbė tikėjo, kad meilė yra tarsi saulės užtemimas – užimantis kvapą, patrauklus ir galintis apakinti. Ji tikrai nesinėrė iš kailio, kad išvengtų santykių, bet ji jų ir nenorėjo. Tai buvo vadinama įsimylėjimu dėl priežasties – nes, kaip ir reikėjo tikėtis, galiausiai nusvilsi.

Jai jau teko mylėti, buvusį vyrą, – ji žinojo, kaip būna, kai širdis pradeda plakti smarkiau, išgirdus vyro balsą telefonu, ir kaip jauti, kad pasaulis nustojo suktis, kai bučiuojiesi. Bet tie santykiai, kuriais iš pradžių ji nė kiek neabejojo, buvo pasmerkti, kaip ir visi kiti, kuriuos ji patyrė. Meilė reiškė šuolį nuo uolos, tikintis, kad tas žmogus stovės apačioje ir tave sugaus. Bet Šelbės žmogus pabėgo, jai nespėjus nusileisti. Ir, tiesą sakant, ji nebuvo įsitikinusi, aš nori šokti dar kartą.

– ...ir jei taip pažiūrėsi... Šelbe, ar gerai jautiesi? – Elis suspaudė jai ranką, kad atkreiptų dėmesį, ir ji krūptelėjo. Jis iškart atsitraukė. – Kas nutiko?

Tūkstančiai atsakymų pynėsi Šelbės galvoje.

– Jei mirčiau, ar duotum man inkstą?

Elis atrodė suglumęs.

– Savo?

– Prie kokių dar gali prieiti? – Ji įdėmiai į jį žiūrėjo. – Taigi?

– A... Taip, duočiau.

Sudejavusi Šelbė užsidengė veidą rankomis.

– Ar tai buvo neteisingas atsakymas? – paklausė sutrikęs Elis.

Ji prisivertė sutikti jo žvilgsnį.

– Noriu tave mylėti, Eli. Bet kartu ir nenoriu. Nemanau, kad būčiau kada nors geriau jautusis gyvenime nei būdama su tavim. Bet jei tą pripažinsiu, viskas pradės riedėti žemyn. Tik pažiūrėk, ką meilė padarė mano broliui. Arba Pilkajam Vilkui. Arba netgi Lijai Paik. Arba... Kas čia juokingo?

Anapus stalo Elis plačiai šypsojosi. Jis vėl paėmė ją už rankos, o kai ji pamėgino ištrūkti, šįkart laikė ją tvirtai.

– Meilė , – pakartojo jis, ir tai buvo viskas, ką jis norėjo išgirsti. – Tu pasakei meilė.

Lusė laikė žibintuvėlį prispaudusi prie delno taip, kad delnas paraudo. Etanas balansavo savo žibintuvėlį ant kelių taip, kad beveik persišvietė audiniai ir kaulas. Jų slaptoje vietoje – po plastikiniu lauko baldų dangalu – atsirado dūmų, bet buvo verta. Tai pirmoji Etano sutartis, ir jis ketino viską padaryti kaip reikiant.

Jis pamojavo šveicariško peiliuko ašmenimis per žvakės liepsną.

– Ar jis paruoštas? – paklausė Lusė.

Pasirodė, kad ji mažiau nei metais už jį jaunesnė, bet su ja pasikalbėjęs to nepasakytum. Lusė pašokdavo, jei per metrą nuo jos praskrisdavo ilgakojis uodas, nors visi žinojo, kad ilgakojai uodai yra ne ką baisesni nei stebuklingas drakonas Pufas. Ji buvo tokia tyli, kad kartais Etanas net pamiršdavo, jog ji sėdi šalia. Ji netgi nesugebėjo stovėti ant jo riedlentės ir nenukristi.

Kita vertus, ji žinojo, ką reiškia visi įdomūs kūno dalių pavadinimai žodyne, taigi Etanui netgi nereikėjo ieškoti, ir sakė, kad jos mama apie juos papasakojusi. Ji kvepėjo saldžiais sausainiais. Ir kadangi visą vasarą praleido dieninėje vasaros stovykloje, turėjo patį gražiausią įdegį, kokį Etanui kada nors teko matyti.

Ji pasakojo Etanui, koks jausmas yra nuplaukti iki prieplaukos ežere ir užmigti saulėje, kai pabudus būna karšta, svaigsta galva, ir negali pasakyti, kokia diena ir kaip ten patekai. Jis jai pasakojo, kaip plaukai ant sprando pasistojo piestu, kai vaiduoklis iš namo, kuriame vaidenasi, nusekė jo dėdę į lauką. Ji prisipažino, kad kartais ji pasislepia po antklode, ir kai ateina dvasios, apsimeta, kad jos ten nėra. Jis pasakė jai, kaip skystis, kuriuo dermatologas tepa odą, šalindamas priešvėžinius augliukus, degina it liepsna.

– Paskubėk, Etanai, – tarė Lusė. – Mirtinai užtrokšiu.

Tai buvo dar vienas dalykas – ji kartojo aš tave nužudysiu arba numirsiu, jei nepaduosi man traškučių maišelio, – šių žodžių jo motina vengė, jei kartais Etanas būtų ganėtinai kvailas ir ne taip suprastų.

– Gerai. – Etanas pakėlė žibintuvėlį virš peilio, tada paleido iš rankų žibintuvėlį, paskui peilį. – Jėzau. Tu palaikyk. – Jis padavė Lusei žibintuvėlį ir nušluostė peilio ašmenis – kam jiems reikia buboninio maro – prieš pamojuodamas jais per žvakės liepsną. Pakėlęs akis pamatė, kad Lusė nebūdingai jai išbalusi. – Tikiuosi, neapalpsi.

Rūsčiai dėbtelėjusi, ji atkišo riešą.

Etanas priglaudė savo dešinį riešą prie jos.

– Padėsiu tau surasti vaiduoklį anksčiau, nei jis suras tave, – ištarė jis.

Ji spoksojo jam į akis.

– Nuvesiu tave ten, kur kyla saulė.

– Už narsą, – ištarė Etanas ir staigiai brūkštelėjo ašmenimis per savo ir jos riešą. Tada prispaudė žaizdas vieną prie kitos.

Lusė įtraukė oro.

– Už narsą.

Ji apvyniojo jų rankas nuo Etano marškinėlių nuplėšta atraiža. Abu laukė ir tikėjosi, kad narsa juos susies taip pat kaip kraujas.

Azas pabudo staiga, išgirdęs paukščių garsus. Kurį laiką jis pagulėjo ramiai lovoje, stengdamasis atskirti pilkųjų junkų giesmę nuo lėlių suokimo ir kimaus narų kontralto. Jau daug savaičių jis negirdėjo šios melodijos. Ji nutrūko tą rytą, kai Azas papasakojo kitiems abenakiams apie kapavietę ir padėjo atnešti būgną į Paiko žemę, kad oficialiai pradėtų protestą.

Jis lėtai atsisėdo, jausdamas, kaip girgžda ir traška kiekvienas stuburo slankstelis. Nuleidęs kojas nuo lovos krašto, nuspyrė šlepetes ir pastatė pėdą tiesiai ant suplūktos žemės, atstojančios grindis jo palapinėje.

Ji buvo šilta, kaip ir turėtų būti rugpjūtį. Neįšalusi kaip anksčiau.

Azas praskleidė palapinės kraštą ir išėjo į lauką.

Atrodė, kad dabar pasaulio ašis yra pačiame centre, o ne pasislinkusi keliais laipsniais į šoną, ir Žemė sukasi sulig kiekviena diena vis kreiviau, kol galiausiai tą pastebi. Azas nuskynė žiedą nuo sausmedžio, augančio šalia jo palapinės, ir pažiūrėjo į nektaro perlą taurelės apačioje. Palaižęs jį, pajuto cukraus, o ne ašarų skonį.

Lėktuvas virš galvos padalijo dangų į dvi dalis ir nenukrito. Azas stovėjo labai ramiai, bet nejuto vakarykščio skausmo, kuris tarsi akmuo slėgė kaukolę. Jis užsimerkė ir iškart nustatė, kurioje pusėje yra šiaurė.

Azas įpylė vandens į elektrinį virdulį ir atseikėjo kavos. Jis nusiplovė rankas ir veidą ir atidžiai apsirengė, nes viena praleista marškinių saga gali atnešti nelaimę keliems mėnesiams. Jo rytinė rutina nesiskyrė nuo tos, kurią atlikdavo, kai Komtosukas buvo užburtas. Pagaliau juk negalima juokauti su fizika: taip, kaip Azas žinojo, kokios netvarkos tikėtis, jis taip pat žinojo, kad vieną dieną viskas grįš į savo vėžes.

Jei būtų burtininkas, Rosas paliktų seseriai stiprybę. Ne brutalią jėgą, o ištvermę, nes tik ji padeda viską iškęsti, ir Rosas tą žinojo, mat neturėjo jos nė lašo. Užuot tai padaręs, Rosas rūšiavo skurdų savo kuprinės turtą. Savo minkščiausius marškinius jis atiduos Šelbei, nes jie kvepėjo Rosu, ir jis žinojo, kad ji bet kokia kaina norės išsaugoti tą prisiminimą. Jo laikrodis atiteks Etanui, nors Rosas mieliau jam būtų padovanojęs laiko. 1932 metų centus jis pasiims su savimi – jie paliks pėdsaką amžinybėje kaip Grytutės duonos trupinėliai, kad Lija panorėjusi galėtų jį surasti.