Джоди Пиколт - Iš antro žvilgsnio

– Pasak Veslio Snipo, žmogaus šlapimo takų sistemoje daugiausia telpa apie keturis šimtus mililitrų vandens, – pasakė Elis.

– Tai yra svarbu, nes... – Takas kilstelėjo antakį.

– Padėk man, gerai? – Jis užlipo ant laisvos kėdutės, modamas Takui prilaikyti maišą su vandeniu, kol rišo tvirtą mazgą ant kablio palubėje. – Jis sakė, kad ištikus mirčiai nervai nustoja stimuliavę analinį bei uretrinį sutraukiamuosius raumenis ir sukelia nelaikymą.

– Gerai, kad pasakei.

Elis paspyrė pjuvenų po šiukšlių maišu ir pasitraukė į šalį.

– Nagi, Takai, – ištarė jis. – Pradurk mano šlapimo pūslę.

– Atleisk, ką?

– Mano šlapimo pūslę. – Elis parodė į viršų.

Takas buvo pasimokęs, jog negalima nervinti vaikinų, kuriems mokama už tai, kad jie nešiojasi ginklą.

– Kaip pasakysi, – sumurmėjo jis ir šratinuku pradūrė maišą.

Jie abu žiūrėjo į vandens lašus ir srovę, tekančią ant pjuvenų. Ji padengė jų pėdsakus, ištirpindama jų kontūrus. Maišui ištuštėjus, po juo sudrėkusių pjuvenų dėmė buvo sulig kanalizacijos šulinio dangčiu.

– Būk geras, Takai, nufotografuok, – paprašė Elis, išeidamas iš laboratorijos.

Takas žvilgtelėjo į Elio dėklą, gulintį ant vieno iš tyrimo stalų, tada į „Polaroid“ fotoaparatą. Trūktelėjęs pečiais, jis padarė keletą nuotraukų.

Joms išryškėjus, Elis sugrįžo, tempdamas medinę dėžę.

– Taigi?

– Taigi panašu į balutę. Ko tikėjaisi?

Elis ištraukė nuotrauką Takui iš rankų ir įdėmiai į ją įsižiūrėjo, tada padėjo ją už ką tik Tako padidintos nuotraukos.

– Ar man taip atrodo, ar šios balutės išties nevienodos?

Jos nebuvo vienodos. Tamsi šlapių pjuvenų dėmė naujojoje nuotraukoje buvo beveik dukart mažesnė už dėmę nespalvotoje padidintoje nuotraukoje. Takui nespėjus atsakyti, Elis atidarė medinę dėžę ir niurnėdamas pakėlė joje buvusį 60-ies centimetrų aukščio ir 30-ies pločio ledo bloką. Jis nunešė jį prie pjuvenų, pastatė vertikaliai ir pastūmė į balutės vidurį, sukurdamas ant pjuvenų ilgą matytą vilkimo žymę. Tada jis pristūmė kėdutę prie Tako ir iš galinės kišenės išsitraukė sulankstytą „New York Times“ kryžiažodį.

– Ką darai? – paklausė Takas.

– Sprendžiu galvosūkį.

– Ne, – parodė jis į dekoracijas kambario viduryje. – Ten.

Elis nusekė jo žvilgsnį.

– Laukiu, – atsakė.

Rišdamasis sportbačius Etanas išgirdo šauksmą. Jis nubėgo koridoriumi iki kambario, kur buvo apsistojusios Lusė su mama, ir atlapojo duris.

Ji sėdėjo ant sulankstomos lovos ir drebėjo kaip epušės lapas.

– Luse? – pasakė Etanas, sėlindamas artyn. – Gerai jautiesi? – Jis apsižvalgė. Jos motinos niekur nesimatė. Na, dar tik vidurnaktis. Gal ji neatsigulė. – Ar gali kvėpuoti?

Ji linktelėjo, ir rankos nustojo gniaužusios antklodę.

– Ar aš tave pažadinau?

– Ne, aš jau kėliausi. – Etanas brūkštelėjo sportiniu bateliu per kilimą. – Kur tavo mama?

Ji apsidairė, tarsi tik dabar būtų pamačiusi, kad mamos nėra šalia.

– Nežinau. Mane apkamšė tavo mama.

Etanas išsišiepė.

– Na, visos tos mamos vienodos.

Ji nusišypsojo, bet tik šiek tiek. Etanas pamėgino prisiminti, ką jo mama daro, kai jam prisisapnuoja košmaras.

– Pienas, – pareiškė jis. – Nori, kad atneščiau tau pieno?

– Kodėl turėčiau norėti pieno?

– Nežinau. Pašildytas mikrobangėje, jis padeda vėl užmigti. Taip sako mano mama, kai išsigąstu per miegus.

– Galiu lažintis, kad tu niekada neišsigąsti.

– Žinoma, išsigąstu. Visi sapnuoja košmarus.

– Apie ką tavo?

– Apie tai, kaip įstringu saulėje, – ramiu balsu pasakė Etanas. – O tavo?

– Apie vaiduoklius, – sušnibždėjo Lusė.

Kurį laiką jie stovėjo apsupti tylos name, kuris staiga tapo panašus į urvą. Svarbiausia, kad Etanas žinojo, jog yra daug geriau stovėti ten su kuo nors.

– Na, aš nebijau vaiduoklių.

– O aš nebijau saulės, – atsakė Lusė.

Jis turėjo papasakoti jai daugiau. Rosas mintyse vėl plakė save, neabejodamas, kad jis yra kaltas dėl Mereditės dingimo. Jau kelios valandos, kai jos nėra, ji netgi neskambino pasiteirauti apie Lusę. Gal jai reikėjo laiko pagalvoti.

Gal ji visai nenorėjo galvoti.

Jis stuktelėjo galva į medžio kamieną, į kurį buvo atsirėmęs. Dabar jis norėtų penkioms minutėms susigrąžinti praeitį. Penkias minutes pasikalbėti su Meredite Oliver ir padėti jai suprasti, kad jis žino, ką reiškia pabusti ir suvokti, jog gyvenimas yra visai ne toks, kokį jį kadaise įsivaizdavai.

Kiekvieno gyvenimas yra kupinas apmaudo, kuris tarsi parašiuto išskleidimo virvelė primena, kad ne visada gauni tai, ko nori. Kad ir jis pats, pergyvenęs Eimę. Arba Azas, radęs dukrą tam, kad ji mirtų. Arba Šelbė, auginanti po truputį mirštantį vaiką. Etanas, gimęs kūne, kurio niekas nenusipelnė. Vienaip ar kitaip šis pasaulis yra nuvylęs visus. Nusivylimas yra visus žmones siejantis bruožas.

Taip galvodamas, Rosas nesijautė toks vienišas. Patekęs į neišsipildžiusių lūkesčių verpetą, gali nesugebėti išsikapanoti, bet tave gali išgelbėti kitas ten patekęs žmogus.

Gal todėl jis važiavo į Merilandą ieškoti Mereditės.

Didvyriai nešokinėjo nuo aukštų pastatų ir nesulaikė kulkų ištiesta ranka, jie neavėjo batų ir nesisiautė pelerinomis. Jiems bėgo kraujas, jie užsigaudavo, o jų supergalios buvo paprastos – klausymasis ir meilė. Didvyriai buvo eiliniai žmonės, kurie žinojo, kad nors jų gyvenimas beviltiškai susiraizgęs, jie gali padėti išnarplioti kitų žmonių gyvenimą. Ir gal tas poelgis padėtų kam nors išgelbėti juos.

Užvertęs veidą į naktinį dangų, Rosas nenustebo, pamatęs iš ten krentančius rožių žiedlapius. Jis užsimerkė šypsodamasis, bet jo dėmesį atkreipė kūdikio verksmas. O gal tai buvo rusvoji lūšis kalvose ar besiporuojantys gyvūnai. Bet verksmas pasigirdo dar kartą: plonas, klaikus, panašesnis į žmogaus. Įėjęs į proskyną, jis rado ant žemės pritūpusią Mereditę.

– Ką čia darai? – paklausė, ir jai atsistojus – jos rankos ir panagės buvo juodos nuo purvo – Rosas suprato, kad tai ne Mereditė.

Kas mane šaukia? Pažvelgiu į viršų ir apsidairau aplink, bijodama, kad jau esu surasta. Bet čia nieko nėra, tik mano įtarimas, platus ir šakotas kaip šie seni ąžuolai. Pasilenkiu ir pastūmusi į šalį susiraizgiusias ir tankias šakas ieškau. Kur jis ją paslėpė, kur ji gali būti?

Aš girdėjau verksmą, tikrai girdėjau. Kartą „Klifos“ klube vyko Afrikos džiunglių zoologo, atvykusio susipažinti su Spenseriu, paskaita. Zoologas sakė, kad gamtoje motinos pažįsta savo atžalų skleidžiamus garsus. Įleisk į baseiną hipopotamų, mama ir kūdikis susiras vienas kitą. Palik žirafą kitoje savanos pusėje, ji suras kelią namo. Vaisius gimdoje girdi balsą ir gimęs gali minioje atskirti motiną.

Mano rankos kruvinos. Aš apieškojau po kiekvienu akmeniu, už kiekvieno medžio. Tada vėl ją išgirstu, tyliai mane šaukiančią.

Šį kartą mano pojūčiai susiaurėja, ir aš atsistoju, pasisuku ir einu link ledainės. Atidarau duris, sėlinu per pjuvenas. Ir pamatau ją.

Jos blakstienos sulig mano mažojo pirštelio nagu. Jos skruostai pieno melsvumo.

Lili. Lili Delakur Paik.

Net ir paguldžiusi ją atgal į dėžę, rankose vis dar jaučiu jos svorį. Joms visada kažko trūks.

Jis niekada manęs neišklausys; niekada nesupras. Vienintelis būdas parodyti jam, ką jis padarė, – padaryti tą patį jam. Atimti iš jo tai, ko jis geidžia labiausiai už viską pasaulyje.