Джоди Пиколт - Iš antro žvilgsnio

Lusės motina dar kurį laiką tūpčiojo aplink savo mergytę.

– Eik į vidų, – pasakė ji. – Drėgmė tau ne į naudą.

Lusė nusekė iš paskos kaip avis. Ji praėjo pro Etaną.

– Jie suranda mane , – pasakė ji, tarsi jų pokalbis net nebuvo pertrauktas.

Azas negalėjo atitraukti nuo jos akių. Jis pasijuto spoksantis į Mereditę Oliver, kai abu sėdėjo ant medinio suoliuko Montpiljerio laboratorijoje – du nepažįstamieji, spaudžiantys vatos tamponėlius alkūnės linkyje, ilgai laukiantys tėvystės testo rezultatų.

– Atsiprašau, – tarė Azas. – Elgiuosi nemandagiai.

Ji prasižiojo, tarsi ketintų jį užsipulti, bet tik patraukė pečiais.

– Jums turbūt taip pat keista kaip ir man.

Daugeliu atžvilgių. Pirma, ji buvo labai panaši į Liją, ir tai buvo nuostabu. Antra, vien asmeniškas tėvystės nustatymo tyrimas buvo ganėtinai keistas, o Roso Veikmano ir Elio Ročerto palyda darė jį dar keistesnį.

Atrodė, kad Mereditė žino, kaip jis jaučiasi. Ji nusišypsojo, norėdama jį nuraminti, – ji turėjo duobutę, bet tik kairiame skruoste, kaip ir jis.

– Taigi, – pajuokavo ji, – ar dažnai čia lankotės?

– Kartą ar du per savaitę, – nusišypsojo Azas ir išvydo, kaip išsiplėtė jos akys pamačius jo duobutę. – Neatsilaikau prieš nemokamas sultis ir „Oreo“ sausainius. – Jie atsilošė į atramą, pasijutę šiek tiek patogiau. – Ar jūs gyvenate Merilande? – paklausė Azas.

– Taip. Su dukra.

– Dukra , – ištarė jis pagarbiai, jam niekas nebuvo sakęs apie dar vieną palikuonį.

– Ji vardu Lusė. Jai aštuoneri.

– Ar ji panaši į jus?

Mereditė lėtai papurtė galvą.

– Ji panaši į mano motiną. Tamsiaplaukė ir tamsiaakė.

Kaip aš , – pagalvojo Azas ir, griuvus nematomai Mereditę ir jį skyrusiai sienai, suprato, kad ji galvoja tą patį.

– Elis sakė, kad jūs ten gydytoja.

– Pone Tompsonai, – ji ištarė jo pavardę švelniai, bet balse buvo plieninio griežtumo, priminusio jam jo Lili maištingumą. – Su visa derama pagarba, yra didesnė tikimybė, kad mes iš čia išeisime svetimi, kaip ir atėjome.

– Panele Oliver, man neteko gerai pažinti savo dukters. Ir niekada nepažinojau vaikaitės. Norėčiau tikėtis – jei pasirodytų, kad esate daugiau nei svetima, – kad jūs padėsite man užpildyti praeities spragas.

Staiga iš laboratorijos išėjo Elis ir Rosas, rankose laikydami popieriaus lapus, o per kelis žingsnius nuo jų atsilikdamas ėjo įpykęs tyrėjas.

– Man reikia daugiau nei aštuonių valandų tyrimui tinkamai atlikti, – ginčijosi jis.

– Nusiramink, – tarstelėjo Elis per petį, paduodamas popieriaus lapus Azui. Kai dėl Azo, tai galėjo būti parašyta navachų kalba. Skaičių grupės, primenančios poras Nojaus laive, jam nieko nereiškė.

– Gal geriau tegu jis mums paaiškina.

Bet Mereditė jau buvo ištraukusi lapus jam iš rankų.

– Parodykite.

– Jūs negalėsite...

– Galės, Azai. Ji iš to duoną valgo.

– Iš ko?

Mereditė nepakėlė akių nuo stulpelio, kurį vedžiojo pirštu.

– Iš genetinės diagnozės. Aš tiriu embrionus, kad klientai turėtų sveikesnius vaikus.

Azas prisiminė, kaip vaikystėje per rudens lygiadienį, kai dienos ir nakties trukmė išsilygina ir sustoja laikas, jis statydavo žalius kiaušinius ant galo. Dabar buvo lygiai taip pat; taip nutinka, kai susiduria praeitis ir dabartis.

– Kaip jūsų senelis, – sumurmėjo jis. Azas pasisuko į Elį. – Ar Spenseris Paikas žino?

– Iš kur galėtų žinoti? – atsiliepė Mereditė. – Jis miręs.

Azas nusijuokė.

– Norėčiau. Kas jums taip sakė?

Jis pamatė, kaip ji atsigręžia degančiomis akimis. Rosas ir Elis staiga susidomėjo linoleumo grindų raštu. Ir Azas suprato, kad yra svarbu ne tai, ką Rosas papasakojo Mereditei, o tai, ko nepapasakojo.

– Aš tau nepadėkojau už tai, kad atvežei Mereditę, – tarė Elis.

Juodu su Rosu stovėjo ant valstijos laboratorijos laiptų, laukdami iš tualeto išeinančios Mereditės, kuri ten nuėjo paaiškėjus dvigubai bėdai: moksliškai žiūrint, Azas Tompsonas buvo jos biologinis prosenelis, o ir jos biologinis senelis dar buvo gyvas. Azas nebūtų Azas, jei nebūtų liepęs Rosui ir Eliui suteikti jai erdvės, o pats senu „Pacer“ automobiliu išskubėjęs į darbą karjere.

– Ne dėl tavęs tai padariau, – atsakė Rosas.

– Žinau. Bet vis tiek. – Elis vėdinosi DNR išvadomis. Lauke buvo velniškai karšta, jis tikėjosi, kad Mereditė Oliver, kad ir kas ji būtų, greitai nusiramins. Jis žvilgtelėjo į Rosą, kuris buvo pritūpęs ant laiptelio ir akmenuku piešė kryžiukų ir nuliukų langelius. Plaukai krito jam ant veido ir dengė akis. – Taip pat nepadėkojau, kad pats grįžai namo, – pasakė Elis.

Rosas žvilgtelėjo į viršų.

– Ar Šelbė tave užsuko? Ji moka padaryti dramą. Nebuvo jokio sudie, žiaurus pasauli motyvo, kurį ji įžvelgė tame raštelyje...

– Tikriausiai nesunku suklysti, kai jau esi aptikusi brolį mėginant nusižudyti.

Rosas atšlijo. Jis pašnairavo į Elį.

– Ji tau pasakojo?

– Taip. – Elis žinojo, kad galima ginčytis, jog brolio ir sesers arba motinos ir vaiko meilė yra kitos atmainos, silpnesnė už vyro ir moters lytinę meilę. Ir galima ginčytis, jog taip nėra. Elis pažvelgė į savo išeigines mėlynas kelnes, atsiduso ir atsisėdo ant žemės šalia Roso. – Ar bent įsivaizduoji, kaip ji dėl tavęs jaudinasi?

– Galiu pats savim pasirūpinti.

– Taip, – pasakė Elis. – Kaip tik šito ji ir bijo. – Jis padėjo alkūnes ant kelių. – Klausyk. Aš matau daug bjaurasties, kuri dedasi už uždarų durų. Matau žmones, prislėgtus bėdų, kurios nieko neturėtų slėgti. Palyginti su tuo, tavęs laukia nuostabus gyvenimas.

– Ir tu tai žinai, nes leidai man kartu su tavim peržiūrėti autopsijos nuotraukas?

– Žinau, kad joks vaikinas, kurio laukia toks žmogus kaip Šelbė, neturi teisės galvoti apie savižudybę.

Rosas pakreipė galvą.

– Myli ją?

Elis linktelėjo.

– Manau, kad taip.

– Jei ji išsikraustytų į Berlingtoną, važiuotum kartu?

– Aha.

– O jei į Sietlą?

Elis sudvejojo ir tada pajuto, kaip krūtinėje kažkas atsileidžia.

– Žinai, kad važiuočiau.

– O jei ji persikeltų į kokią nors dar sunkau pasiekiamą vietą?

– Naująją Zelandiją? Taip, – tarė Elis. – Kai žmogus myli tave be jokių išlygų, stengiesi būti kartu.

– O jei ji persikeltų į dar sunkiau pasiekiamą vietą nei Naujoji Zelandija? Kur negalėtum nukeliauti nei laivu, nei lėktuvu ir netgi raketa, po galais? Jei ji išvyktų ten, kur niekaip kitaip negalėtum patekti, tik paleidęs kulką sau į galvą arba pasikabinęs ant spintos kabyklos, arba užvedęs automobilį uždarytame garaže? Aš taip padariau, nes be išlygų mylėjau, – pasakė Rosas. – O ne dėl to, kad nemylėjau.

Jis staiga atsistojo, ir saulės šviesa akimirksniu apakino Elį.

– Einu pažiūrėti, kas, po velniais, ją ten laiko, – sumurmėjo Rosas ir nuėjo į vidų.

Elis padėjo galvą ant kelių. Kadangi buvo policininkas, visada galvojo apie savižudybę kaip apie pabėgimą, o ne apie kažką, prie ko bėgi. Jis prisiminė Šelbę ir kaip ji žiūrėjo į Lijos Paik autopsijos nuotrauką. Ar taip nutinka, kai pasikari?

Elio burna išdžiūvo. Jis atsistojo kaip tik tuo metu, kai pro duris išlėkė Rosas.

– Mereditė dingo, – pasakė jis.

Autobuse iš Montpiljerio į Komtosuką Mereditė įsivaizdavo keleivių gyvenimus. Paauglys, padėjęs galvą ant kupranugario kupros, nupieštos ant kuprinės, buvo bėglys, vykstąs ieškoti nuotykių Apalačų kalnų takuose. Senyvas vyras su baltais į viršų užraitytais ūsais ir suglamžytu dryžuotu kostiumu buvo alchemikas, kuris ilgus metus matė auksą visame kame, kas nušvisdavo jo akyse. Nervinga jauna motina su kūdikiu ant rankų buvo visai ne motina, o kūdikį iš lopšio pavogusi tarnaitė, gabenanti jį į Merilandą.