Джоди Пиколт - Iš antro žvilgsnio

– Ir kas tada?

Rosas žvilgtelėjo į Rubę, tada atgal.

– Tau spręsti.

Mereditė prisimerkė.

– Kokia tau iš to nauda? Gausi dovanų iš abenakių? Galėsi išleisti knygą?

– Jokios. – Rosas pažvelgė į ant stalo gulintį Lijos nekrologą. – Tik noriu jai padėti.

Staiga ant savo kelio jis pajuto mažas rankutes, stumiančias jį į šalį. Lusė, Mereditės mergytė, kuri turėjo miegoti, slapta klausėsi.

– Luse! – ištarė Rubė. – Kodėl nemiegi?

– Grįžk į savo kambarį, – liepė Mereditė.

Bet Lusė parodė į plačiai atvertas Lijos akis, į baltą jos skruosto išlinkimą.

– Ji prarado kūdikį.

Rosas pajuto, kaip viskas jo viduje sustingo.

– Luse, – pritūpė Mereditė. – Nežinau, kiek tu nugirdai, bet...

– Tegu ji kalba , – sumurmėjo Rosas.

– Ji man visada tai sako, – Lusė sudvejojo. – Ji man sakė, kad jūs atvyksite.

Roso balsas buvo įtemptas ir neramus it paukščio skrydis.

– Kas?

– Ta ponia, – tarė Lusė, rodydama į Lijos nuotrauką. – Tai ją aš matau naktį.

Elis neįsivaizdavo, kokioje skylėje gyvena, kol nepažvelgė į ją Šelbės akimis.

– Mano būstas kuklus, – perspėjo jis, atidarydamas duris ir su nerimu žvelgdamas į subraižytas medines grindis ir bendrabučio tipo sofą, kurios nutriušimą slėpė gėlėtas užtiesalas, taip pat matęs geresnių dienų. Jau visa savaitė kriauklėje laukė lėkščių stirta, prie durų buvo sumesta krūva batų be porų. – Nežinojau, kad ateisi, – atsiprašė Elis.

– Tai bent, – pro juos pralėkė Etanas. – Ar galėsiu kada nors turėti tokius namus? – Nelaukdamas atsakymo, jis nubėgo paskui Vatsoną į antrą aukštą, ir netikėtai iš ten pasigirdo džiaugsmo šūksnis.

Elis pažvelgė į lubas.

– Tikriausiai rado šaudyklą.

– Tu turi šaudyklą?

– Juokauju, – tarė Elis. – Bet turiu PS2.

– Aha. Ar Vatsonui labai patinka „Gran Turismo“?

– Žinoma, ne. Jis neturi nykščio valdymo svirčiai reguliuoti. – Elis nuvedė ją į virtuvę ir padėjo krepšį su produktais, iš kurių Šelbė pažadėjo surengti kulinarinę šventę.

Na ir kas, kad buvo trečia nakties?

Šelbė kaipmat pradėjo suktis jo nedidukėje virtuvėje – sudėjo daržoves į kriauklę nuplauti, o kitus produktus į šaldytuvą ir paruošė kepti. Dabar, kai jos brolis paskambino ir pasakė negulįs kažkur griovyje, ji tapo visai kitu žmogumi. Šelbė paaiškino, kaip kartą sutrukdė Rosui nusižudyti, – šis jo charakterio bruožas Elį nustebino. Žinoma, vaikinas buvo šiek tiek paniuręs, bet Eliui neatrodė, kad jis galėtų stovėti prie savižudybės ribos. O gal jis nenorėjo jo tokio pamatyti.

Taigi Rosas dabar buvo Merilande ir ieškojo Rubės Veber, o Eliui graži moteris gamino vakarienę. Viską pasvėrus, jo manymu, jam pasisekė labiau.

– Galėtume išsikepti šaldytą picą.

– Bet tuomet negalėčiau tau padaryti įspūdžio.

– Jau padarei, – Elis staiga prisiminė, kaip jo buvusi žmona prieš viską išsiveždama pasikvietė į namus dizainerį, kuris paskatino ją kurti kambario interjerą aplink kokį nors konkretų daiktą – kilimėlį, stalą, šviestuvą. Tuo metu jam atrodė, kad kvailesnių pasiūlymų nebūna, bet dabar Elis suprato. Jis mielai aplink Šelbę kurtų kambarį. Namą. Visą gyvenimą.

Jis stebėjo, kaip ji ant indaujos išrikiuoja saldžiąsias paprikas – šiek tiek spalvų, ir virtuvė jau atrodė dvigubai geriau. Ji pasisuko, rankoje laikydama plastmasinį padėklą su viščiuku.

– Įkiškim į šaldytuvą, – pasakė ji, ir Elis, akimirksniu pašokęs, prisispaudė prie šaldytuvo durelių.

– Gerai, – lėtai ištarė Šelbė. – Tau labiau patiktų salmonelės?

– Ne. – Elis užkišo ranką už nugaros ir iš po magneto ištraukė nuotrauką. Tada žengė į šalį ir atidarė šaldytuvą.

Bet Šelbei jau neberūpėjo viščiukas.

– Kas ten? – ji parodė į nuotrauką jo rankoje.

– Niekas.

– Visiškai niekas? Ar toks niekas kaip buvusi mergina? – Vienu judesiu, kuris būtų padaręs įspūdį kiekvienam policijos akademijos instruktoriui, ji įkišo jam į ranką viščiuką, ištraukė nuotrauką ir suspigo.

Elis ją paėmė ir labai pasistengė neištarti aš tau sakiau.

– Tikiuosi, tai nėra buvusi mergina, – silpnai ištarė Šelbė.

Jis pažvelgė į Sesilijos Paik, nukabintos nuo sijos ledainės priebutyje, nuotrauką. Jos veidas buvo baklažano spalvos, liežuvis išsikišęs, akys pasruvusios krauju ir išsprogusios.

– Atsiprašau, – sumurmėjo Elis. – Kaip sakiau, nesitikėjau, kad užsuksi.

– Ar tuomet nuo šaldytuvo būtum nurinkęs lavonų nuotraukas? Dieve mano, Eli, ką ji čia veikia?

– Ji padeda man prisiminti. Kaskart taip darau, kai tiriu bylą.

Etanas įlėkė į virtuvę.

– Žinai, ką Elis turi?

– Iškreiptą supratimą apie darbo etiką? – pasiūlė Šelbė.

– Ne, „Play Station“ kompiuterį. – Jis pasisuko į Elį. – Bet ką nužudyčiau dėl tokio.

– Žaisk į sveikatą, – pasakė Elis, ir Etanas išbėgo taip pat greitai, kaip ir buvo įbėgęs.

Šelbė ėmė pjaustyti grybus. Elis atsisėdo ir ėmė žiūrėti, kaip jai pjaustant ir smulkinant po plonais marškinėliais juda raumenys.

– Ar taip iš tiesų nutinka, kai pasikari?

– Aha.

– Tuomet, matyt, turiu jaustis dėkinga, kad Roso atveju buvo tik kraujo. – Ji trumpam pakėlė akis. – Ne, tiesą sakant, apskritai nesijaučiu dėkinga.

– Pirma žmogžudystes tiriančio detektyvo taisyklė: mirtis nebūna graži. Niekada.

Jis žiūrėjo į jos ranką virš pjaustymo lentos ir pasigailėjo savo žodžių.

– Šelbe...

– Kodėl, kai ko nors labai trokštame, sakome: nužudyčiau dėl to arba mirčiau , kad tik tai turėčiau?

– Tikriausiai todėl, kad tai yra didžiausia abipusė nuolaida.

Šelbė pradėjo maišyti salotų užpilą.

– Taip. Tai vaizdingas pasakymas. Kaip, tarkim: mirčiau, kad mano sūnus gyventų.

Nežinodamas, ką atsakyti, Elis žiūrėjo į nuotrauką ant spintelės. Sesilija Paik buvo nužudyta, bet vaikas kažkokiu būdu liko gyvas. Tačiau jei tai buvo žmogžudystė, jis nežinojo, ką kaltinti. Įkalčiai rodė, kad Pilkasis Vilkas to nepadarė, o nuojauta kuždėjo, kad Spenseris Paikas taip pat. Jei tą naktį ten būtų buvusi Rubė Veber, jai nebūtų užtekę jėgų prakišti Sisės virvės kilpą virš ledainės priebučio sijos. Tačiau nuotraukos apačioje ant šlapių pjuvenų aiškiai matėsi ilga kreiva žymė, atsiradusi kažką velkant – batelį ar batą? – per grumtynes.

Žinoma, jis tikėjosi, kad Rosas grįš su visomis trūkstamomis detalėmis.

– Paragauk, – pasakė Šelbė ir jam nespėjus sugrįžti į realybę prispaudė savo lūpas prie jo.

Kartu su saldumu buvo justi kažkas kartaus. Aitraus. Aliejingo.

Ar nusivylimas turi skonį?

Ji atsitraukė.

– Palauk, nesakyk. Tau labiau patinka prancūziškas.

– Man apskritai nepatinka padažai, kaip ir apdarai, – tarė Elis.

– Hm! Niekada nebūčiau pamaniusi, kad esi salotų puristas.

Elis nusišypsojo. Jis prisitraukė ją artyn taip, kad iš jos minkštų delnų išbyrėjo paprikų konfeti, o nuotrauka pamiršta nuskriejo ant grindų.

– Ar mes kalbėjome apie salotas? – paklausė jis.

Dabar buvo Temezôwas, priešpilnio laikas, ir to užteko, kad Azas nervintųsi. Šis sezonas susijęs su įvairiomis pabaigomis... siejamomis su pilnaties nematančia akimi – na, tiesiog dabar nebuvo tinkamas laikas dėlioti užtaisus granito sprogdinimui „Angelo karjere“. Ir visai nesvarbu, kad detonuojama bus penktą ryto, kai aplink nėra žmonių... Azas ėjo apie teritoriją, žinodamas, kad kas nors turi nepavykti, ir galvodamas, kada tai nutiks.