Джоди Пиколт - Iš antro žvilgsnio

Jai buvo įdomu, kas nutiko tai jo pažinotai moteriai: ar ji mirė, ar susibarė su juo, ar tiesiog pranyko iš jo gyvenimo. Mereditė dar kartą pažvelgė į Rosą skersai priekinę automobilio sėdynę ir šįkart, užuot pamačiusi nevykėlį, pamatė žmogų, turintį ką papasakoti.

Savo dideliam nustebimui, ji panoro tai išgirsti.

– Taigi? – paklausė Rosas, ir ji pagalvojo, kad gal jis dar ir aiškiaregys.

– Taigi ką?

– Taigi... ar eisim į vidų?

Ji žvilgtelėjo pro langą ir suprato, kad jie sustojo „Starbucks“ stovėjimo aikštelėje. Jam šypsantis kairiame skruoste atsirasdavo duobutė.

– Taip. Gerai.

Rosas apėjo automobilį ir atidarė jai dureles. Įėję į kavinę, jie rado eilėje laukiančius kelis žmones.

– Ar žinote, ko norėtumėte? – paklausė jis.

Pirmą kartą per daugelį metų Mereditė nežinojo, ką atsakyti.

Brunas Davidovičius buvo profesionaliu gynėju, apsaugininku, o vienu karjeros tarpsniu, prieš pradėdamas dirbti su melo detektoriais, – virėju televizijoje. Jis paaiškino Eliui, kad jokiu būdu negalima nukreipti akių nuo subjekto. Punktualus kaip šveicaras, atlikti tyrimų jis atvažiuodavo griežtai nustatytą valandą, ir tai buvo viena priežasčių, kodėl Elis jį samdė. Antra priežastis buvo įspūdingas Bruno stotas, kuris dažnai baugino žmones, ir jie pasakydavo tiesą.

– Pamėginkite atsipalaiduoti, – pasakė Brunas Spenseriui, kai senis buvo prijungtas prie poligrafo. Eliui paprašius, Paikas sutiko atlikti tyrimą, sakydamas, jog nori, kad tai pagaliau pasibaigtų. Du pneumografiniai vamzdeliai buvo prijungti jam prie krūtinės ir pilvo, dvi metalinės plokštelės – prie bevardžio ir rodomojo piršto, o ant plonos rankos buvo uždėta kraujospūdžio matuoklio rankovė. – Ar šiandien trečiadienis? – paklausė Brunas.

Paikas pavartė akis.

– Taip.

– Ar jūs esate Spenseris Paikas?

– Taip.

– Ar jūs sveikas žmogus?

Pauzė.

– Ne.

– Ar teko kada nors meluoti? – paklausė Brunas.

– Taip.

– Ar melavote svarbiu klausimu?

– Taip.

– Ar melavote, norėdamas išvengti bėdos?

– Taip.

Elis klausėsi, kaip Brunas pateikinėja klausimus, artėdamas prie svarbiausių. Šis poligrafo testas nebus panaudotas teisme ir nebus laikomas tokiu tiksliu, kad išteisintų ar pasmerktų Paiką. Bet dėl savo paties ramybės Elis norėjo žinoti, kodėl Spenseris Paikas laikė save atsakingu už vaiko, kuris nebuvo nužudytas, mirtį, bet jautėsi nekaltas dėl žmonos nužudymo.

– Ar kūdikis gimė negyvas? – klausė Brunas.

– Ne.

– Ar laikėte kūdikį po jo gimimo?

– Taip.

– Ar nužudėte kūdikį, jam gimus?

Paikas silpnai iškvėpė.

– Taip, – pasakė jis.

– Ar mušėtės su žmona prieš gimstant kūdikiui?

– Taip.

– Ar mušėtės su žmona gimus kūdikiui?

– Ne.

– Ar nuskriaudėte žmoną?

Paikas nuleido galvą.

– Taip.

Brunas įdėmiai žiūrėjo į Paiką.

– Ar pakorėte žmoną?

– Ne, – atsakė jis.

– Dėkui, – pasakė Brunas. Jis ištraukė poligrafo parodymus ir išėjo į prieškambarį, Elis nusekė iš paskos.

Elis laukė, kol Brunas sumavo rezultatus.

– Taigi?

– Žiūrėk. Kai paklausiau, ar jis nuskriaudė žmoną, jis atsakė teigiamai... tai buvo kontrolinis klausimas. Tada paklausiau, ar jis nužudė žmoną, ir jo fiziologinė reakcija nebuvo tokia stipri kaip į ankstesnį klausimą.

– Jis to nepadarė, – tyliai tarė Elis.

– Taip atrodo. – Brunas sudvejojo. – Nori, šiek tiek jį pagąsdinsiu? Žiūrėk, gal gautume kitokį atsakymą.

Elis žvilgtelėjo pro duris. Pavandenijusios Paiko akys buvo įsmeigtos į kažką už lango, rankos padėtos ant vežimėlio rankenų.

– Ne, – pasakė Elis. – Užteks.

Tik tuomet, kai „Starbucks“ darbuotojas nusiėmė prijuostę ir išėjęs iš už prekystalio pradėjo mojuoti plaušine šluota aplink staliuką, prie kurio sėdėjo Rosas ir Mereditė, ji suvokė, kad jie čia sėdi penkias valandas.

– Pati gamta liepia konstruoti kūdikius, – ginčijosi ji. – Pažiūrėkite į gorilas. Visos patelės trokšta pilkanugarių patinų, nes jie gyveno tikrai ilgai ir pražilo. Taigi, kai ateina laikas išsirinkti partnerį, pasirenki tokį, kuris suteiks tavo atžalai didžiausią ilgaamžiškumo galimybę. – Mereditė pajuto, kad jos smegenys traška nuo iššūkio apginti savo darbą, ir ji žinojo, kad čia kaltas ne tik ketvirtas puodelis karamelinio skonio macchiato kavos. – Laboratorijoje mes tik stengiamės pašalinti gamtai iškylančias kliūtis.

– Bet ar būtų didelis šuolis nuo cistine fibroze sergančių embrionų nurašymo, – paprieštaravo Rosas, – iki atsikratymo visų tų, kurių akys ne mėlynos spalvos?

Mereditė kiek pagalvojo.

– Techniškai mėlynos akys yra vieno geno trūkumas, taigi tai būtų įmanoma. Bet didžioji dalis bruožų, kurie tėvams būtų nepageidaujami, susiję su šimtais kartu veikiančių genų. Čia Hitleris iš esmės suklydo. Negalima tiksliai nustatyti kvailumo, silpnumo ar bjaurumo vienoje DNR vijoje.

– Kol kas, – patikslino Rosas. – Bet kai tai suvoksite, bus tik laiko klausimas, kada kamieninių ląstelių terapija bus panaudota nepageidaujamiems bruožams atsikratyti. Ir tada pasaulis buvo pilnas Stepfordo žmonių.

– Pirma, gydyti jau sergantį žmogų ir sukonstruoti tokį, kuris negali susirgti, nėra tas pat. Antra, 99,9 procento šį tyrimą atliekančių mokslininkų užsiima tuo dėl teisingų priežasčių, o ne todėl, kad būtų apsėsti didybės manijos ir siektų sukurti vyraujančią rasę. Trečia, negalite manęs kritikuoti, nepasikalbėjęs su moterim, kurios trys vaikai mirė nuo leukemijos ir kuri atėjo maldauti kūdikio, kuris šį kartą nemirtų. – Mereditė papurtė galvą. – Ant mano kabineto durų kabo lentelė, kurioje parašyta Paskutinė išeitis. Pakabinau ją, nes taip galvoja pas mane atėję tėvai. Ir kai tie patys tėvai po kelių mėnesių pasirodo su sveiku kūdikiu... Nė vieni tėvai neturėtų kentėti, augindami sergantį vaiką.

– O kas nusprendžia, ar jis serga ? – Rosas pamaišė kavą savo puodelyje. – Mano sūnėnas serga PK. Teko apie tai girdėti?

– Žinoma.

– Tokį vaiką kaip jis preimplantacinė genetinė diagnostika būtų rekomendavusi nurašyti. Bet Etanas – pats protingiausias, įžvalgiausias ir drąsiausias vaikas, kokį man yra tekę sutikti. Ir netgi jei jis gali būti protingas, įžvalgus ir drąsus tik dešimt, dvylika ar trisdešimt metų, kas gali pasakyti, kad tiek gyventi nėra geriau, nei apskritai negyventi?

– Ne aš, – sutiko Mereditė. – Tai priklausytų nuo tėvų.

– Bet yra daugybė tėvų, kurie būtų atsikratę Etano...

– ...kuris tuo metu nebuvo Etanas, – paprieštaravo Mereditė. – Tai tebuvo ląstelių junginys.

– Nesvarbu. Esmė ta, kad tėvai nubrėžia liniją skirtingose vietose. O jei genetikai diagnozuotų ligą, kuria žmogus susirgtų tik perkopęs trisdešimt ar keturiasdešimt? Arba nustatytų polinkį sirgti širdies liga ar vėžiu, kurie gali taip ir neišsivysti per visą gyvenimą? O jei rastumėte būdą nustatyti, kad vaikas išaugs turėdamas polinkį į savižudybę? – Rosas nusuko akis į šalį. – Ar žmonės turi teisę atsikratyti ir tų embrionų?

Mereditė kilstelėjo antakius.

– O jei kurti tėvai panaudotų genetikos tyrimus, norėdami turėti vaiką su tokia pat paveldima liga? Tai būtų neįgalumo patvirtinimas.

– Juk didžioji jūsų klientų dalis to nedaro.

– Ne, – sutiko ji. – Bet pasitaiko. Todėl mano darbas nėra blogio įsikūnijimas. Argi blogai motinai iš anksto žinoti, koks bus jos vaikas?