Джоди Пиколт - Iš antro žvilgsnio

– Ar kūdikis gimė gyvas?

Atrodė, kad Rubę šis klausimas nustebino.

– O taip. Man nebuvo tekę priimti gimdymo anksčiau, buvau tik keturiolikos. Ir po viso triūso išgirsti kūdikio verksmą... – jos balsas suvirpėjo. – Profesorius Paikas paėmė kūdikį, kad žmona galėtų pailsėti. Aš valiau namus, kai jis sugrįžo ir pasakė, kad kūdikis ką tik mirė. Jis paliko mergytę ledainėje ir liepė man palaidoti ją senoje obuolių dėžėje, kol žmona dar nepabudo.

– Ar jis pasakojo jums, kaip mirė kūdikis?

Rubė pakratė galvą.

– Jis nepasakojo, o aš neklausiau. Manau, kad jau žinojau atsakymą. Nuėjusi į ledainę, radau kūdikį tarsi lėlytę, suvyniotą į antklodes. Kažkaip negalėjau paguldyti jos į žemę, kai ji atrodė lyg angelėlis. Taigi paguldžiau į obuolių dėžę, bet palikau ją atidengtą. Pamaniau, kad jis ir pats gali užkasti tą kūdikį, jei jam to reikia. Kai grįžau į vidų, jis gėrė savo kabinete. Aš nuėjau į lovą. Vidurnaktį išgirdau kūdikio verksmą. Atsikėliau, išėjau į lauką ir nuėjau verksmo kryptimi. – Ji suvirpėjo. – Kartais, prieš užmigdama vakare, vis dar jį girdžiu. Taigi ėjau į ledainę, vedama to garso. Bet užlipusi ant priebučio atsimušiau į Sisės Paik kojas. – Rubė pradėjo kalbėti pašnibždomis. – Ji kabėjo ant sijos, akys plačiai atmerktos ir raudonos... Aš surikau. Maniau, kad profesorius ją nužudė ir dabar nužudys mane. Tada ir nusprendžiau bėgti... bet vėl išgirdau. Verksmą. Kūdikis, kurį savo akimis mačiau mirusį, gulėjo ledainėje, obuolių dėžėje, spardėsi ir spiegė.

– Jūs ją paėmėte.

Rubė žvilgtelėjo į Rosą.

– Buvau pažadėjusi rūpintis kūdikiu, jei kas nutiktų. Taigi paėmiau kepsnį, kurį laikėm šventinei vakarienei, įdėjau į obuolių dėžę ir užkaliau dangtį, kaip ir buvo liepęs profesorius Paikas. Tada pačiupau kūdikį ir pabėgau.

– Kur ji dabar? – paklausė Rosas.

Rubė nusuko akis.

– Mergytė gimė neišnešiota ir silpna. Pakeliui į Baltimorę ji mirė.

Rosas pagalvojo apie Liją, Lili ir Mereditę. Ir staiga suprato, kodėl Rubė meluoja.

– Jūs jai nepasakėte, – tarė tyliai.

Jųdviejų su Rube akys susitiko ankštoje erdvėje, kur žodžiams nebuvo vietos. Daugelį metų saugojus sunkią kaip Atlanto našta paslaptį, dabar Rosas pasiūlė jai petį. Ji atskleidė jam paslaptį, bet tai nereiškia, kad norės atskleisti ją kitiems.

Netikėtai pasigirdo žingsnių dundesys ir iš už kampo išniro maža mergaitė, kurią Rosas prieš kelias dienas matė su motina.

– Močiute Rube, mes grįžom!

Po akimirkos tarpdury stovėjo Mereditė, už jos – Tadžmala.

– Kaip jautiesi? – paklausė ji Rubės, o tada jos akys nukrypo į Rosą. – Jūs.

Rosas atsistojo. Jis būtų prisistatęs, bet ir vėl šios moters nesuprantamas panašumas į Liją Paik atėmė jam žadą. Jis klausė savęs, kaip ji sureaguotų, jei jis ištiesęs ranką paliestų jos skruostą, norėdamas įsitikinti, jog ji tikra.

– Nežinau, kas jūs ir kokių reikalų turite su mano senele, – pasakė Mereditė, – bet nemanau...

– Tai Rosas, brangioji, – įsiterpė Rubė. – Jis atėjo kviesti tavęs vakarienės.

– Ką ? – vienu metu paklausė Rosas ir Mereditė.

– Neabejoju, kad apie tai užsiminiau. Aną savaitę.

– Aną savaitę tu gulėjai ligoninėje ir kalbėjai su žmonėmis, kurių palatoje nebuvo.

Rubė šyptelėjo.

– Rosas yra senas vieno draugo... draugas. Daug jam apie tave pasakojau.

Rosas pajuto, kaip Mereditė jį vertina ir atranda trūkumų. Tada ji žvilgtelėjo į moterį, kurią laikė savo senele, – moterį, kuri vos nenumirė, – ir jos žvilgsnis sušvelnėjo. Gal šitaip Rubė mėgina atsikratyti Roso? Ar spaudžia jį pasakyti Mereditei tiesą? O gal šitaip Rubė norėjo jam paaiškinti, kodėl nepasakė ?

Kad ir kaip būtų, Rosas žinojo, kad nedvejodamas sutiktų eiti į pasimatymą su šia moterim. Kad tik galėtų sėdėti priešais ją ir per stalą žiūrėti į veidą, kurio negali pamiršti.

– Atsiprašau, – ištarė mandagiai Mereditė ir pasisukusi į Rubę prakalbo tyliau, bet pakankamai garsiai, kad Rosas girdėtų. – Rube, jis ne mano tipo.

– Mere, reikia susitikinėti, kad turėtum savo tipą, – nusišypsojo Rubė. – Man draugiją palaikys Lusė ir Tadžmala.

– Kavos, – išgirdo savo balsą Rosas. – Tik puodelį.

Mereditė vėl pasisuko į Rubę.

– Kai pasveiksi, primink, kad tave nužudyčiau, – sumurmėjo ji ir pasisuko į Rosą. – Tik puodelį.

Ji nevikriai paėjo link Roso. Rubė žiūrėjo į jį, bet dabar jos veidas buvo kaip pokerio lošėjos. Ir kai ėjo iš svetainės su Meredite – du nepažįstamieji, įsivaizduoją, kad pažįsta vienas kitą geriau, nei iš tikrųjų pažinojo, – Rosas pajuto, kad jos kvepalai dvelkia rožėmis.

Mereditė įtikinėjo save daranti tai tik todėl, kad Rubė nesinervintų. Ji nepatenkinta žiūrėjo, kaip Rosas nuo keleivio sėdynės savo senoviniam kledare šluoja tuščius kavos puodelius, kasečių dėžutes ir cigarečių pakelius ir meta juos ant užpakalinės.

– Atsiprašau, – tarė jis, laikydamas jai duris.

Automobilyje atsidavė dūmais. Mereditė stebėjo, kaip jis pereina prie vairuotojo pusės. Jo plaukai buvo ilgi – visi vieno ilgio ir beveik siekė pečius, jis vilkėjo prasegtus trumparankovius marškinius, po kuriais buvo sportiniai marškinėliai, džinsuose ant kairės šlaunies žiojėjo skylė. Jis atrodė kaip vaikinas, kuris brązgina gitara už išmaldą metro tunelyje arba rašo prastą poeziją apšepusios kavinės gilumoje. Vaikinas, kuris užsirašinėja ant kramtomosios gumos popierėlių ir kiša juos į švarko kišenes, iš karto pamiršdamas, ką užsirašė. Vaikinas, kuris vairuoja taksi, kai tokie žmonės kaip ji rašo daktarines disertacijas. Vaikinas, į kurį ji nebūtų metusi antro žvilgsnio.

Automobilis užsivedė iš karto, mažas stebuklas.

– Taigi, – tarė jis šypsodamas. – Į kur?

– Kur nors netoli.

Mereditė nurodė jam pirmą į galvą atėjusią „Starbucks“ tinklo kavinę, jam nusisukus tarė sau pastebėjusi nusivylimo blyksnį jo akyse.

Akys. Tai ji pripažino. Jos priminė atogrąžų miške aptiktą sodrios žalsvos spalvos duburį, į kurį įkritęs akimirksniu panirtum visa galva ir negalėtum – nenorėtum – išlipti.

Jis paėmė pakelį cigarečių.

– Neprieštarausite?

Ji būtų prieštaravusi, netgi labai, bet tai buvo jo automobilis. Ji atidarė langą, kai jis užsidegė pagaliuką, kuris sukelia vėžį, ir giliai įtraukė. Jo skruostikauliai įdubo dar labiau, o veide atsirado akivaizdus palengvėjimas.

– Norėčiau, kad žinotumėte, – paskelbė Mereditė. – Nesu pratusi, kad senelė organizuotų man pasimatymus.

– Žinoma.

– Ką tai turėtų reikšti?

Rosas per langą išpūtė dūmus.

– Kad tokia kaip jūs gali pati susiorganizuoti.

Net ir nenorėdama, Mereditė pajuto, kaip kaklu kyla karštis.

– Kaip aš? – pakartojo ji, iškart tapdama atsargi. – Ką jūs žinote apie mane?

– Nieko, – pripažino Rosas.

– Tuomet liaukitės daręs prielaidas. – Ir Mereditė pagalvojo, kad ji irgi daro tą patį.

Jis vairavo dešine ranka, o cigaretę laikė kairėje. Jos galiukas spindėjo tarsi bloga lemianti televizijos žaidimų skambučio akis.

– Jūs tiesiog primenate man anksčiau pažinotą žmogų. Ji buvo tokia pat graži kaip ir jūs.

Mereditei būtų užtekę vienos rankos pirštų suskaičiuoti komplimentams, susijusiems su jos išvaizda. Patyrusi, protinga, novatoriška – šie būdvardžiai dažnai buvo siejami su jos vardu. Bet ji nustumdavo savo fizinius pranašumus į antrą planą, į pirmą vietą iškeldama savo proto šviesumą, ir pasaulis sekė jai iš paskos. Graži , – pagalvojo dar kartą.