Джоди Пиколт - Iš antro žvilgsnio

Po daugelio metų Mereditė žinojo, kad jai pasisekė, jog trisdešimt penkerių vis dar turi senelę. Juk ji patyrė pirmalaikę motinos mirtį ir nujautė, kad netektis gali graužti tave tarsi mažytis klastingas termitas, kol galiausiai iš tavo širdies liks tik dulkės.

Mirtį ji įsivaizdavo kaip palankos siūlę: kaskart truputį prayrančią praradus artimą žmogų. Gali toliau gyventi, bet visą laiką kliūsi už kažko, ką anksčiau laikei savaime suprantamu dalyku. Rubei numirus, liktų tik ji ir Lusė. Niekada nebuvo nei tetų, nei dėžių, nei pusbrolių ar pusseserių, nebuvo šeimos susitikimų ar iškilmingos Kalėdų vakarienės. Jos turėjo viena kitą, ir to užteko.

– Tau neleidžiama mirti, – sausai ištarė Mereditė. Jis suspaudė senelei ranką. – Tau neleidžiama mirti, kol aš taip nepasakysiu.

Ji vos nepašoko iš vietos, kai Rubė atsakė į paspaudimą. Pažvelgusi žemyn, ji pamatė, kaip senelė atsimerkė, ir dar geriau – akyse buvo atpažinimo kibirkštėlė.

– Meredite, – atsakė Rubė silpnu ir plonu balsu, – kas užsiminė apie mirtį?

Eliui išėjus ir Etanui atsigulus, Rosas užsidarė savo kambaryje. Šelbė beldėsi, norėdama atnešti jam maisto, bet jis atsisakė. Ji pasibeldė po valandos, tikėdamasi susėsti ir pasikalbėti, bet jis priėjo prie durų vienais apatiniais ir pasakė, kad nėra nusiteikęs bendrauti.

Ji nekentė savęs už tai, bet kai iš jo kambario nesigirdėjo jokių garsų, Šelbė išlaužė spyną, įsitikino, kad Rosas paprasčiausiai miega, ir į kišenę įsikišo skustuvą.

Tą naktį ji miegojo protarpiais, sapnuodama nespalvotą sapną, kur ji eina karšta padus deginančia žeme. Ji pabudo devintą ryto su galvą skeliančiu skausmu, o kažkas pernelyg garsiai klausėsi radijo.

Ji ryžtingai nutrepsėjo pirmiausia iki Etano kambario, nes nė kiek neabejojo, kad tai jo darbas. Bet jis kietai miegojo susirangęs po antklodėmis, nekreipdamas dėmesio į triukšmą, sklindantį iš koridoriaus. Šelbė nuėjo iki Roso kambario ir pasibeldė į duris.

– Rosai, – sušuko ji, – išjunk tą daiktą!

Bet muzika nenutilo. Ji pastūmė duris ir rado jas neužrakintas. Radijas rėkė toliau – tai buvo iš anksto nustatytas žadintuvas.

Lova buvo paklota, stalelis tuščias, ir nesimatė Roso kuprinės.

Ant pagalvės buvo laiškelis.

Šel, – perskaitė ji, – atleisk, kad šitaip išeinu. Bet vėlgi, jei kada nors padaryčiau ką nors teisingai, nebūčiau tavo brolis.

Jai gerklėje sustingo šauksmas. Rosas paliko jai savižudžio laiškelį.

Rosas sėdėjo automobilyje, žiūrėdamas į japoninius klevus, klausydamas paukščių kalbos ir galvodamas, kad tokioje vietoje kaip ši gali viskas ir pasibaigti. Jis giliai įkvėpė, žinodamas, kad tai, ką jis padarys, pakeis daugelio kitokių nei jis žmonių gyvenimą. Bet kaip jis galėtų to nepadaryti?

Kelias valandas jis suko ratus aplink Komtosuką, kol priėjo prie šio sprendimo ir gavo viską, ko reikėjo norint jį įvykdyti. Jis galėjo sakyti, kad daro tai dėl Lijos, bet tai nebūtų tiesa. Rosas darė tai dėl savęs, norėdamas įrodyti, kad kažkur ir jam gali pasisekti.

Jis ištiesė ranką, nuo keleivio sėdynės pakėlė popieriaus lapelį su užrašytu Rubės adresu ir išlipo iš automobilio.

Ant pašto dėžutės buvo parašyta VEBER/OLIVER, ir Rosas pasvarstė, ar ši moteris galėtų turėti gyvenimo draugą ar draugę. Akmeniniu taku jis nuėjo prie pagrindinių durų ir paskambino.

– Jų nėra namie.

Rosas pamatė kaimynę, gretimais purkštuvu laistančią pievelę.

– Ar žinote, kur jie išėjo? – paklausė ji. – Aš užsukau iš anksto nepranešęs...

– Jūs giminė?

Rosas pagalvojo apie Liją.

– Taip.

Kaimynė priėjo arčiau.

– Nežinau, kaip jums tai pasakyti, – ištarė ji užjaučiamai, – bet Rubė ligoninėje.

Rosas klaidžiojo po ligoninės administracijos aukštą, kol rado kabinetą, kur sekretorei buvo kavos pertraukėlė, o viduje ant pakabo kabojo atsarginis gydytojo chalatas. Apsirengęs jis nuėjo tiesiai į kardiologijos skyrių ir paprašė Rubės Veber ligos istorijos, ją keletą minučių tyrinėjo, kol įsiminė ligonės amžių, diagnozę ir palatos, kurioje ji guli, numerį. Kai ten nuėjo, ant Rubės lovos krašto sėdėjo moteris.

Nenorėdamas klausytojų, Rosas rado kuo užsiimti koridoriuje, kol moteris, laikydama už rankos mergaitę, išėjo iš palatos. Joms paėjus toliau, Rosas įslinko į vidų.

– Ponia Veber, – pasakė jis, – norėčiau su jumis pasikalbėti.

Jos plaukai buvo žili, o akys mėlynos tarsi liepsnos vidurys. Smulkiai susiraukšlėjusi oda priminė Rosui ryžių popierių.

– Čia naujiena. Nes jūsų draugai tenori mane badyti, baksnoti ir imti kraujo.

Rosas ištraukė rankas iš chalato rankovių, sulankstė jį ir padėjo ant kėdės.

– Todėl, kad aš nesu daktaras.

Jis stebėjo jos veidą, o ji grūmėsi su sprendimu paspausti seselių iškvietimo mygtuką ir paprašyti, kad jį išvarytų... arba paprasčiausiai jį išklausyti. Po ilgos tylos Rubė pasikėlė ant pagalvių.

– Ar jūs pacientas? Atrodo, kad kenčiate skausmą.

– Taip.

– Ką skauda?

Rosas pagalvojo, kaip reikėtų atsakyti.

– Viską. – Jis žengė žingsnį pirmyn. – Aš noriu su jumis pasikalbėti apie 1932-uosius.

– Žinojau, kad taip nutiks, – sumurmėjo ji. – Infarktas buvo perspėjimas.

– Jūs ten buvote. Jūs žinote, kas nutiko Lijai.

Ji pasuko galvą profiliu, ir Rosą nustebino kilni jos išvaizda. Ši moteris, kurios protėviai buvo plačiai aprašyti vienoje Spenserio Paiko išsigimstančių šeimų genealogijoje, galėjo būti karalienės prototipas, veidas laivo pirmagalyje arba galva ant auksinės monetos.

– Yra dalykų, apie kuriuos nereikėtų kalbėti, – tarė Rubė.

Ką gi, negalima jo kaltinti už tai, kad pamėgino. Atsidusęs Rosas paėmė pasiskolintą laboratorijos chalatą ir pasuko link durų.

– Taip pat yra dalykų, kurie pirmiausia neturėtų būti slepiami. – Ji pažvelgė į Rosą. – Kas nori žinoti?

Jis ketino paaiškinti apie statybas, abenakių protestą ir Elio tyrimą. Bet galiausiai atsakė paprastai:

– Aš.

– Aš dirbau Spenseriui Paikui. Tada man buvo keturiolika. Sisei Paik – tik aštuoniolika, jos vyras buvo aštuoneriais metais už ją vyresnis. Tą vakarą jie mušėsi, ir jai prasidėjo gimdymas, nors dar buvo likusios trys savaitės. Tai buvo mažiausia mergytė, kokią man teko matyti. Kūdikiui mirus, ponia Paik išsikraustė iš proto. Vyras užrakino ją kambaryje. Aš labai išsigandau, taigi susirinkau, ką galėjau, ir išėjau. – Ji klostavo antklodę tarp rankų. – Vėliau girdėjau, kad tą naktį ji buvo nužudyta.

– Ar matėte jos kūną? – spaudė Rosas. – Ar matėte kūdikio kūnelį?

Rubė pravėrė ir vėl sučiaupė lūpas, tarsi mėgindama pakeisti savo žodžius. Jos veidas išraudo, ir vienas monitorių pradėjo dažniau pypsėti.

Staiga atsivėrė durys.

– Senele, koks čia triukšmas? Ar tau viskas gerai?

Rosas pasisuko, norėdamas paaiškinti. Ir pasijuto žiūrįs į Lijos Bomont Paik veidą.

11 JAV kabelinės televizijos tinklas.

12 Labas (pranc.).

13 Norėsite kambario? (pranc.)

14 Taip, paprašysiu dviejų kambarių (pranc.).

15 Dviejų? Jūs tuo įsitikinęs? (pranc.)

16 Ir ponia? Ji taip pat įsitikinusi? (pranc.)

17 Na, gerai. Tai turite kambarį ar ne? (pranc.)

18 Taip, taip... nepykite. Man reikės jūsų kreditinės kortelės (pranc.).

19 Čia raktai nuo 40-o ir 42-o kambarių (pranc.).

20 Ačiū (pranc.).

21 O gal pageidautumėte didesnio atstumo tarp kambarių? Gal skirtinguose aukštuose? (pranc.)