Джоди Пиколт - Iš antro žvilgsnio

Šiąnakt dangus buvo neramus, rožinės spalvos pirštai tarsi ilgiau laukti negalinti aušra tiesėsi pro žvaigždes. Ir buvo šilta – taip šilta, kad girdėjai, kaip viena kitai dainuoja kiaunės ir barsto sėklas kiaulpienių galvutės. Azas pasuko už kampo šiaurinėje karjero pusėje, kur dauguma užtaisų buvo įsprausti į uolienoje išgręžtas angas. Ten taip pat buvo maišai su amonio nitrato sprogmenimis, dinamito lazdelės, sprogstamosios kapsulės ir padegamoji virvelė. Delsimo priemonės bus valdomos kompiuteriu, kad užtaisai būtų detonuojami pagal eilę, kol bus sujudintos aštuonios tonos akmens. Šis procesas turėtų būti dviejų pakopų – pusė karjero bus susprogdinta rytoj auštant, kita pusė – po kelių dienų, kai atvyks kalnakasiai ir surinks plokštes prekybai. Azas sapnavo nuolaužas, dūmus, aukštą temperatūrą ir randus – Armagedonas, sukeltas paspaudus mygtuką. Jis netgi išdrįso pasakyti viršininkui, kad savaitę palauktų, bet vyras tik nusijuokė.

– Rūpinkis naktiniu budėjimu, vade, – pasakė jis. – Sprendimus palik man.

Taigi Azas nenustebo pastebėjęs įsibrovėlį.

– Ei! – sušuko jis, bet žmogus žingsniavo tolyn. Azas šiek tiek pabėgėjo – tai buvo geriausia, ką jis galėjo padaryti, turint galvoje jo klubų būklę, – ir uždusęs atsidūrė per pusmetrį nuo garsiausio Komtosuko girtuoklio.

Abotas Tjulis pergyveno daugelį žmonių, kurie kraipydavo galvas, radę jį be sąmonės degalinės parduotuvės priebutyje, o vieną įsimintiną kartą – visiškai nuogą miegantį po vieninteliu pagrindinės gatvės žibintu. Jis kilęs iš plačios girtuoklių giminės, tik dauguma jų neturėjo tokių šarvuotų kepenų kaip jis. Šis maišyto kraujo indėnas turėjo keturias žmonas, o vienu bjauriu tarpsniu, apie 1985-uosius, – dvi vienu metu. Jei Abotas kadaise ir dirbo, Azas to nežinojo.

– Dėl Dievo, Abotai, galėjai žūti, – Azas paėmė aštuoniasdešimtmetį už rankos ir jį apsuko.

– Atėjau su tavim pasikalbėti. Kai ką girdėjau.

Azas neturėjo laiko rūpintis girtuokliu.

– Kodėl tau nenuėjus pas Vinksą, gal jis leistų pernakvoti, ką ? Aš čia turiu dirbti.

Abotas sustojo.

– Kai buvau vaikas, mano mamą paguldė į ligoninę. Ne į tą, kur gydo sergantį kūną, o į tą, kur galvą. Dar buvo moteris, jos vardo neprisimenu, bet ji atėjo ir pasakė, kad yra nekrikščioniška turėti du skirtingų tėvų vaikus ir nė karto neištekėti. Taigi jie išvežė mano mamą, o mane ir seserį, tegu ilsisi jos siela, nusiuntė į skirtingas pataisos mokyklas. – Jis giliai įkvėpė. – Reikalas tas... reikalas tas, Azai, kad aš turėjau keturias žmonas. Bet neturiu vaikų, ir ne todėl, kad jų nenorėjau. Man įdomu... – Jis pažvelgė ašarotomis akimis. – Gal jie man ką nors padarė, ko aš neprisimenu?

Aboto žvilgsnyje Azas pamatė plieno peilio ašmenis. Jis pajuto prie šonų prispaustas rankas, prikando lūpą, pajutęs poodinę injekciją tarpkojyje. Rausdamasis prisiminimuose, jis vėl tarsi iš naujo išgyveno operaciją – labai daug skausmo ir gerokai per mažai nuskausminamųjų.

– Abotai, – Azas uždėjo ranką vyrui ant peties. – Eime, pavaišinsiu tave puodeliu kavos.

Jie pasuko link karjero kontoros, kur į indą lašėjo šviežia prancūziškų skrudintų pupelių kava. Vis dėlto Azas klydo. Tai žlugimą jis jautė ore, artėjančią griūtį. Ir tai įvyks ne dinamito sprogimu, o lėtai, kaip tos vystančios kiaulpienės. Mažomis bangelėmis, kurios sužadins prisiminimus. Ir jiems augant liūdesys padengs žemę.

Mereditė pajuto, kai Roso automobilis pervažiavo Komtosuko ribą, nes priekinis lango stiklas iš karto pasidengė naktiniais drugiais, kurių sparneliai plakė vieningai tarsi viena širdis. Jis įjungė valytuvus ir juos išblaškė, bet tik po to, kai Mereditė sučiupo Lusę, besislepiančią po jos megztiniu ant užpakalinės sėdynės.

Rubė buvo palikta išmaniose Tadžmalos rankose. Šioji kaip asmeninį įžeidimą priėmė Mereditės abejonę, ar patikėti savo senelės – ar kas ji tokia – priežiūrą slaugytojai. Beveik visa kelionė į šiaurę buvo neįdomi, tylą nutraukdavo tik naujausios žinios apie važiavimo sąlygas per radiją.

Mereditė su Rosu nekalbėjo. Visą energiją, kurią būtų atėmęs pokalbis, ji panaudojo užtvaros statybai, taigi kad ir ką jis sviestų į ją Vermonte, tai iš karto atšoktų ir suteiktų jai jėgų grįžti namo ir į darbą. Kaip ir visos geros sienos su įtvirtinimais, ji labai daug dėmesio skyrė priešui, kad nereikėtų prisiminti akimirkų, kai išdavė pati save.

Tą vakarą „Starbucks“ kavinėje ji žiūrėjo, kaip jo cigaretės dūmai raitosi tarsi abėcėlės raidės, ir tikėjo, jog tai slapta žinutė. Ji užuodė vanilę ant jo odos, ir jai apsvaigo galva. Jam nuėjus į tualetą, ji gurkštelėjo iš jo kavos puodelio toje vietoje, kur jį lietė jo lūpos, taigi kai pagaliau ji pajus jo skonį iš tikrųjų – kai, ne jei, – jos pojūčiai galės tai prisiminti.

Ji apsikvailino.

Po visų katastrofiškų pasimatymų, kuriuose ji buvo, po visų profesionalių vyrų, kuriuos pažino ir laikė intriguojančiomis galimybėmis, pasirodė, kad vaikinas, kurio ji net nebūtų pastebėjusi, privertė ją pasijusti taip, kaip niekas kitas. Iš pirmo žvilgsnio Rosas Veikmanas buvo niekas. Kol nepažvelgi į jį antrą kartą ir nepamatai jo humoro, žavesio ir pažeidžiamumo.

Ir jo visiškos intoksikacijos kita moterim, tuo labiau mirusia.

– Taigi, – garsiai tarė Mereditė. – Čia jis?

Rosas linktelėjo.

– Komtosukas.

Jiems važiuojant, Mereditė pradėjo pastebėti daiktus. Pavyzdžiui, atrodė, kad medžiai tarsi arfa groja melodiją, vėjui dainuojant jų šakose. O vaikai, šokinėdami klases, dalelytę sekundės užsibūna per ilgai ore. Ir Abejonė, kaip keliautojas autostopu, atšliaužė jai ant kelių, reikalaudama budrumo.

Jie išsuko iš pagrindinio kelio ir važiavo žvyrkeliu. Bet, užuot sustojęs prie kurio nors iš kelių namų, Rosas nuvažiavo iki pat galo, iki sankryžos, ir pastatė automobilį neaišku kur.

– Kur mes? – paklausė ji.

Jau buvo beveik sutemę, dangus priminė blizgią baklažano odą, ir narai išlindo šaukti savo tikrųjų meilių. Mereditė nusekė paskui Rosą į mišką.

Pati sau sakė, kad ji mokslininkė, o tai natūraliai smalsu.

Su prie šono prilipusia Luse Mereditė žengė per šaknis, akmenis ir kažkokį statybinį laužą. Netikėtai miškas atsivėrė į proskyną, kurios platus plikas lopinėlis buvo aptvertas juosta.

– Ar čia tu gyveni?

Rosas sumurmėjo kažką panašaus į norėčiau.

Tą akimirką Mereditė suvokė, kur ji.

– Dėl Dievo, – ji atsiduso ir pradėjo ieškoti Lusės rankos, norėdama nutempti ją atgal prie automobilio.

Ji nespėjo žengti net dviejų žingsnių, ir Rosas ją apsuko.

– Tu pasiliksi, – pasakė žiūrėdamas paklaikusiomis akimis.

Mereditė klydo anksčiau. Iki šios akimirkos ji nesuprato, kad Rosas Veikmanas išties išprotėjęs.

Be to, jis buvo už ją aukštesnis, stipresnis ir vienas su ja ir Luse tamsoje. Taigi Mereditė, sukryžiavusi rankas ant krūtinės, stengėsi išlikti narsi. Ji laukė Kasparo arba Džeikobo Marlėjaus vaiduoklio ar akimirkos, kai Rosas, kaip ir ji, supras, kad nieko čia nepamatysi.

Lusės keliai taip smarkiai daužėsi vienas į kitą, kad Mereditė net girdėjo.

– Šššš, – ramino ji. – Visa tai dėl nieko.

Išgirdęs ją, Rosas lėtai atsisuko. Akivaizdus sielvartas jo akyse privertė jos burną išdžiūti. O jeigu kas nors taip smarkiai mylėtų ją ?

– Atleisk, – sumurmėjo ji.