Джоди Пиколт - Iš antro žvilgsnio

Rubė nebuvo jos senelė, jos senelė mirė 1932-aisiais. Mereditės protėviai nebuvo kilę iš Akadijos ir Prancūzijos, jie visą laiką gyveno čia. Ir jos senelis nebuvo Rubę suvedžiojęs ir nėščią palikęs vaikinas, kaip kad Mereditei buvo pasakota visus tuos metus. Jos senelis buvo mokslininkas, studijavęs, kaip normų neatitinkantys bruožai yra perduodami iš kartos į kartą, ir ieškojęs būdų tam sustabdyti.

Obuolys nuo obels netoli rieda.

Iš Komtosuko autobusų stoties Mereditė nuėjo į Šelbės namus. Ir ten Šelbė papasakojo jai tiesą – nuo siaubingų jos senelio eugenikos judėjimo rezultatų iki fakto, kad Spenseris Paikas yra gyvas, nors ir ligotas, ir gyvena slaugos namuose už penkiolikos kilometrų. Ji papasakojo Mereditei visas smulkmenas, kurias jos brolis buvo patogiai nutylėjęs: žiaurią Sesilijos Paik mirtį, Pilkojo Vilko pranykimą ir tik prieš savaitę įvykusį Azo prisipažinimą. Dabar ji žinojo, kodėl abenakiai taip ugningai kovojo dėl to nelygaus žemės lopinėlio. Tai nebuvo susiję su protėviais ar su žeme. Tai buvo mėginimas atgauti esmę dalyko, kuris buvo negrįžtamai prarastas.

Kartą susisielojusi pora atėjo į Mereditės kabinetą, prašydami jos pagalbos susilaukti mergaitės. Jie augino tris berniukus, bet neseniai nuo SKMS buvo mirusi jų dukrytė. Prieš nėštumą jie norėjo būti tikri, kad gims kita mergaitė.

Mereditė atsisakė priimti juos kaip pacientus. Ne todėl, kad būtų negalėjusi jiems padėti, o todėl, kad, jos manymu, rezultatai būtų jų netenkinę. Jie norėjo mirusio vaiko kopijos, o mokslas tokio stebuklo negalėjo pasiūlyti.

Kol kas.

Ar, esant tokioms pat aplinkybėms, jos senelis būtų sutikęs jiems padėti? Mokslas buvo jį sukūrusių žmonių malonėje. Netikėtai ji prisiminė savo pokalbį su Rosu „Starbucks“ kavinėje. Vardan gerovės, prie kurios prisideda genetinė diagnostika ir pakaitinė terapija, vyriausybė arba etikos organizacijos turi nubrėžti liniją, kurios kol kas nėra: kas turėtų nuspręsti, kuriuos bruožus verta išsaugoti, o kuriuos – pašalinti iš žmogaus genomo? Žinoma, mokslininkas. Tačiau koks: toks kaip Mereditė ar toks kaip Spenseris Paikas?

Ji pažvelgė į planą, rodantį kelią į slaugos namus, kurį jai nubraižė Šelbė, paskolinusi ir automobilį. Prie šviesoforo į kairę, prie kito į dešinę, ir bus vietoje. Jei Paikas buvo gyvas, ji nesuprato, kodėl Rosas ir jo draugas detektyvas nepaėmė jo kraujo tėvystei nustatyti, nes taip moksliškai būtų paprasčiau. Gal jie norėjo, kad ji susipažintų su Azu Tompsonu, kurio auka buvo kur kas didesnė ir Mereditė niekada negalės jai prilygti? O gal tiesiog niekas nenorėjo žiūrėti į žmogų, pridariusį tiek žalos kaip Spenseris Paikas?

Slaugos namai atrodė didingai: senas kolonijinio stiliaus pastatas, apsuptas ąžuolų ir grįstų takelių. Mereditė užlipo laiptais ir įėjo į vestibiulį. Nors dekoras buvo malonus ir šviesus, viduje dvokė – tas kvapas, atrodė, smelkiasi iš plyšių tarp grindų plytelių. Tai buvo ne mirties kvapas, tik apmaudas – malonesnis, pikantiškesnis. Jis įsigėrė į Mereditės drabužių klostes ir, praėjus savaitėms, net po kelių skalbimų apsivilkusi šią palaidinukę ir apsimovusi rusvai žalsvas kelnes ji galės jo įkvėpti.

Prie registratūros stalo sėdėjo seselė su stetoskopu – į storą guminę žarnelę įsikibusiu dinozauru.

– Kuo galiu padėti?

– Atėjau kai ko aplankyti.

Ji nusišypsojo.

– Esate per jauna čia užsiregistruoti. Ką lankysite?

– Spenserį Paiką.

Seselė suraukė antakius.

– Šiandien jis nekaip jaučiasi...

– Aš... aš giminaitė, – tarė Mereditė.

Linktelėjusi seselė padavė jai kortelę prisisegti prie palaidinukės ir pasakė, kur eiti. Spenserio Paiko palata nesiskyrė nuo kitų – visa eilė ligoninės durų su linksmais lipdukais, priklijuotais aplink kambario gyventojo pavardę. Visa tai Mereditei priminė vaikų darželį, ir kurį laiką ji jautėsi dėkinga, kad jos motinai prieš mirtį neteko patirti šios kelionės į praeitį. Ji atidarė duris.

Užuolaidos buvo užtrauktos, šviesos nedegė. Kažkur kairėje zirzė kvėpavimo aparatas, ir ji tematė didžiulius beformius daiktus. Atsargiai apeidama didžiausią, kuris tikriausiai buvo lova, Mereditė perėjo į kitą kambario pusę ir šiek tiek praskleidė užuolaidas.

Spenseris Paikas buvo silpnas ir plikas kaip embrionas. Balta jį dengianti paklodė išryškino nugarkaulį. Ji priėjo prie lovos, tikėdamasi pajusti pyktį ar prasiveržusią neapykantą, ar bent jau liūdną giminystę, bet nepajuto visiškai nieko. Tarsi šis žmogus būtų svetimas.

Šeimą sudaro ne kraujas, ne genai ir ne tai, ką jie gali perduoti. Norint tai suprasti tereikėjo pamatyti Mereditę, jos motiną ir Rubę. Ir tereikėjo pamatyti Spenserį Paiką, mirštantį vienumoje.

Jis apsivertė, paniręs į morfijaus miegą, ranka pačiupdamas kažkokį permatomą vamzdelį, prijungtą prie viršutinės liemens dalies ir veido. Jis pasismaugs , – pagalvojo Mereditė ir tuoj pat šovė mintis: – Ar tai būtų blogai? Bet suprato jau pradėjusi narplioti vamzdelius.

Jo ranka lėtai pakilo ir sučiupo jos riešą. Kai Mereditė pažvelgė žemyn, ji suprato, kad jis nemiega ir verkia. Jis mėgino kalbėti, bet deguonies kaukė neleido suprasti, ką jis sako. Ji sudvejojo, tada nuėmė permatomą piltuvėlį jam nuo veido.

– Man labai gaila, – pasakė Spenseris Paikas. – Labai gaila.

Mereditė sustingo.

– Nieko tokio, – sumurmėjo ji, mėgindama išsilaisvinti.

– Neišeik. Prašau, dar neišeik.

Ji patylėjo, tada linktelėjo galva. Prisitraukusi arčiau kėdę, ji atsisėdo šalia savo senelio.

Jo kvėpavimas pasidarė neritmiškas, ir skausmas šmėkštelėjo veidu.

– Sise, – ištarė Spenseris Paikas, – ar palauksi manęs?

Sisė. Sesilija. Jūs atrodote kaip žmogus, kurį kadaise pažinojau. Mereditė buvo pamiršusi tai, kas akivaizdu – jei ji išties atrodo kaip jos mirusi senelė, šis vyras tikrai tą pastebėtų.

– Taip, Spenseri, – atsakė ji ramiai. – Tiek, kiek reikės.

Paskui jis išsitiesė ir paniro į neramų miegą. Mereditė pažadą tesėjo. Ji sėdėjo su savo seneliu, kol jo plaučiai gargė ir pumpavo orą. Ji sėdėjo, kol simfoninio prietaisų orkestro atliekama gulbės giesmė tapo viena nata jos galvoje. Ji sėdėjo, kol atėjo seselės suleisti Spenseriui Paikui kitos morfijaus dozės, kol jos įtikino Mereditę, kad dabar ji jau gali jį palikti, nes jis numirė.

Takas Burhesas buvo suirzęs, ir visai ne be reikalo. Elis atsiuntė jam žinutę į golfo lauką ir liepė po pusantros valandos būti Montpiljerio laboratorijoje. Jei nepasirodys, Elis pažadėjo atvažiuoti su sulaikymo orderiu už trukdymą teisingumui.

Elis tik gąsdina, ir Takas tą žinojo, bet dėl kažko Elio balse – tarytum jis stovėtų ant uolos krašto ir bandytų pažvelgti žemyn – buvo įdomiau sužinoti, kas nutiko, nei kaip baigsis jo žaidimas. Jam atvažiavus, Elis vaikščiojo prie durų ir nuvarė Taką į fotolaboratoriją padidinti dar vieną nuotrauką iš žmogžudystės vietos. Šį kartą buvo padidintos pėdos. Takas pakeitė kontrastą „Adobe Photoshop“ programoje, ir, po šimts, ant drėgnų pjuvenų išryškėjo pėdų atspaudai, kurie atitiko moteriškus atspaudus kitose nuotraukose. Bet dar įdomesnė buvo ilga vilkimo per pjuvenas žymė.

Jis pakėlė akis nuo laboratorijos kėdutės, ant kurios sėdėjo, į parengtą darbui momentinį fotoaparatą.

– Primink, ką mes darysime? – paklausė jis Elio, kuris šiame išnuomotame kambaryje ruošėsi pakabinti šiukšlių maišą ant įkalto į lubas kablio. Maiše buvo beveik puslitris vandens. Ant grindų buvo pabarstyta pjuvenų, kurių Elis parūpino iš artimiausių arklidžių.