Джоди Пиколт - Iš antro žvilgsnio

Rosas išlėkė iš miško taku, kuriuo jie buvo atėję. Mereditė paėmė Lusę už rankos ir nusekė iš paskos. Ji įtikinėjo save, kad tai neturi būti staigmena. Aš nesu Lija, – kartojo sau Mereditė. – Nesu.

Šelbė vilkosi per galvą palaidinukę, kai jai ant sprando pasistojo visi plaukai. Ji pribėgo prie lango ir dar spėjo pamatyti, kaip užgęsta automobilio žibintai.

– Rosas, – sušnibždėjo ji, tada sušuko iš džiaugsmo ir pasileido laiptais žemyn su pižamos kelnėmis pasisveikinti su broliu.

Įvažos keliuke ji apsivijo aplink jį rankomis.

– Dėkui Dievui, tu namie.

Jis nusišypsojo.

– Reikės išvažiuoti dažniau.

Per jo petį Šelbė pastebėjo iš automobilio išlipančią moterį. Ir mažą mergaitę.

– Šel, – tarė Rosas, pasitraukdamas atgal, – noriu tave supažindinti su Lijos Paik vaikaite.

– Tai dar neaišku, – pasakė moteris, bet ištiesė Šelbei ranką. – Mereditė Oliver. Ir mano dukra, Lusė. Atleiskite, kad taip vėlai pas jus įsiveržiame...

– O ne. Mes kaip tik keliamės, – atsakė Šelbė. – Eime, įkurdinsiu jus.

Rosas įėjo pirmas, labai nevikriai, tarsi jam skaudėtų kulkšnį ar šlaunikaulį, nors Šelbė žinojo, kad jo skausmas nėra fizinis. Ji svarstė, kaip yra blogiau: matyti Rosą, nykstantį dėl kažko, ko jis negali turėti, ar matyti Rosą, suradusį kažką ir suvokusį, kad tai nėra panacėja, kaip jis įsivaizdavo.

– Aš nusiplūkiau, – sumurmėjo Rosas ir pradėjo lipti laiptais į viršų.

Sunku pasakyti, kuri labiau apstulbo dėl tokios vaišingumo stokos – Šelbė ar Mereditė. Atsitokėjusi Šelbė pasilenkė prie Lusės.

– Mano sūnus yra kieme už namo, pro tas duris. Jei kartais norėtum pasisveikinti, manau, jis gal metais ar dvejais vyresnis už tave.

Lusė dar tvirčiau prilipo prie Mereditės.

– Eik, – paragino Mereditė, stumtelėdama dukrą.

Mergaitė nuėjo tarsi ant ešafoto.

– Lusei sunku prisitaikyti prie naujų aplinkybių, – paaiškino Mereditė.

Šelbė buvo palikta su moterim, kuri aiškiai norėjo būti čia ne labiau nei jos vaikas.

– Gal sudominčiau puodeliu kavos?

Pildama joms abiem kavą, Šelbė tyrinėjo Mereditę per kavinuko kraštą. Medaus spalvos plaukai, kaštoninės akys... ji atrodė pažįstama, nors Šelbė nė už ką negalėtų pasakyti kodėl.

Mereditė stovėjo priešais virtuvės langą ir žiūrėjo, kaip jos dukra prisitaiko prie aplinkos. Po truputį atsipalaiduodama, ji atsisėdo.

– Kaip suprantu, jūs taip pat tikite vaiduokliais? – paklausė ji.

– Aš tikiu savo broliu.

Nusivylusi Mereditė nusuko akis į šalį.

– Suprantate, Rosas pasirodė iš niekur ir pasakė man, kad turiu važiuoti į Vermontą.

Prarastos galimybės blyksnis švystelėjo jos veide. Šelbė taip pat girdėjo, kaip žodis „Rosas“ nuslydo nuo jos liežuvio tarsi saldus irisas, kuriuo dalijasi besibučiuojanti pora. Ji klausė savęs, ar Mereditė tą pastebėjo.

Šelbė pastūmė prie jos mažą ąsotėlį grietinėlės ir cukrinę su cukraus gabaliukais.

– Kartais sunku leistis kažkuo įtikinamai, kol nepamatai to savo akimis.

– Tikrai taip, – sutiko Mereditė. – Prieš šimtą metų niekas nebūtų patikėjęs, kad mikroskopinio dydžio dalelės gali nulemti žmogaus ūgį, odos spalvą ar protą, o dabar žiūrėkite, kuo mes tikime.

Tuomet gal po šimto metų mes matysime vaiduoklius, – pagalvojo Šelbė. Bet vietoj to mandagiai pasakė:

– Ar jūs tuo užsiimate? Dirbate su DNR?

– Ne, tiesą sakant, su PGD. Tai preimplan...

– Žinau, ką tai reiškia, – tarė Šelbė. – Tiesą sakant, kartą...

Ji nutilo ir paleido iš rankos šaukštelį, šis ištaškė jos kavą. Jos regimojoje atmintyje iškilo įrašas kalendoriuje, apibrėžtas raudonu flomasteriu: Daktarė Oliver, genetikė. Jos paskyrimas buvo atšauktas, nes daktarei Oliver buvo daromas abortas. Jos galva pasisuko į langą, į dvi mažas figūrėles kieme.

– Jūs neatsikratėte kūdikio, – sušnibždėjo ji.

Mereditė pakreipė galvą.

– Atsiprašau?

– Neatsiprašinėkite, – tarė plačiai šypsodamasi Šelbė, pripildama Mereditei puodelį.

Lusė nenorėjo būti šiame baugiame kieme vidury baugios nakties baugiame mieste. Atrodė, kad ant kiekvieno kampo tupi pelėdos, o naktis tarsi juodas dubuo spaudžia ją iš viršaus. Be to, kad ir apie kokį vaiką ta ponia kalbėjo, jo čia nebuvo, visas baugus kiemas priklausė Lusei.

Ji vaikščiojo po jį, liesdama rankomis įrodymus, kad tas vaikas kažkur yra. Štai į tvorą atremta beisbolo lazda. Tvarkingai sulenktas paspirtukas prie sodo kėdės. Sode buvo tiršta naktinių drugių, plevenančių tarsi elfai virš naktį žydinčių augalų. Lusė pasilenkė arčiau, kad galėtų perskaityti ant kuolelių parašytus pavadinimus. Angelo trimitas, Mėnulio gėlė, akvamarinas. Vien ištarusi pašnibždomis jų pavadinimus, ji pasijuto tarsi po vandeniu.

Žengusi dar vieną žingsnį, koja užkliudė riedlentę. Lusė matė, kaip ji slysta įvažos keliuku ir trenkiasi į stulpą su kabančiu citrininės spalvos žibintu. Jai į galvą įropojo balsas. Ei, – išgirdo. – Ką čia darai?

Dvasios visada taip su ja kalbėjo, tarsi jos smegenyse būtų garsiakalbiai. Taigi kai Lusė besidaužančia širdimi apsisuko aplink, ji jau tikėjosi pamatyti plūduriuojantį baltą veidą. Ji sunkiai nurijo seiles ir paklausė:

– Ar tu vaiduoklis?

Po velnių, koks čia klausimas?

– Dar ne, – atsakė Etanas ir čiupo riedlentę iš mažos mergaitės, įsiveržusios į jo galinį kiemą. Siekdamas ją apstulbinti, jis atliko patį kiečiausią triuką: pašokęs kojomis apvertė riedlentę ir nusileido ant jos. Vaiduoklis. Tarsi jam dar reikėtų priminti.

Sunkiai alsuodamas grįžo prie jos. Ji galėjo būti metais už jį jaunesnė, su kasytėmis ir iš baimės tokiomis juodomis akimis, kad tikrosios jų spalvos nesimatė. Jis jautė, kad ji trokšta jį paliesti ir pamatyti, ar ranka pereis kiaurai.

– Kas tu?

– Lusė.

– Ką darai mano kieme, Luse?

Ji papurtė galvą.

– Kai kas liepė man čia ateiti.

Etanas koja trinktelėjo per riedlentės galą taip, kad ji atskriejo jam į ranką. Dar vienas išskirtinis triukas. Nedažnai jam tekdavo pasipuikuoti prieš naujus žmones.

– Ieškai vaiduoklių? Aš žinau, kaip juos rasti. Dėdė parodė.

Šie žodžiai ją išgąsdino dar labiau. Ji pravėrė burną, norėdama kažką pasakyti, bet pasigirdo tik duslus garsas. Ji patapšnojo per krūtinę ir godžiai nurijo oro.

– Atnešk... i..

Etanas sustingo.

– Į vidų? Ar nori eiti į vidų?

– In... haliatorių.

Jis bėgo taip, tarsi degtų padai, ir atplėšė virtuvės duris.

– Ji negali kvėpuoti, – uždusęs ištarė Etanas.

Moteris prabėgo pro jį taip greitai, kad jis nespėjo pamatyti jos veido. Kai išėjo į galinį kiemą, ji jau buvo pasilenkusi virš Lusės ir įkišusi jai į burną vamzdelį.

– Nusiramink, Luse, – pasakė moteris, o Šelbė apkabino Etaną.

– Astma, – sumurmėjo ji.

Etanas žvelgė į mėlyną Lusės odą. Jis pagalvojo, kad dabar ji mažai kuo skiriasi nuo vaiduoklio, apie kurį užsiminė.

– Ar ji... ar ji gali mirti?

– Jei laiku nevartotų vaistų ar neitų pas gydytoją.

Etanas neteko žado. Jis matė vaiką, kuris atrodė visiškai normalus, ir galėjo šitaip nusikapanoti. Kaip ir jis. Juk yra tūkstančiai... milijonai normalių vaikų, kurie, nužengę nuo šaligatvio, gali būti partrenkti autobuso, kuriuos gali įtraukti ir nepaleisti upės srovė. Niekada negali žinoti.