Джоди Пиколт - Iš antro žvilgsnio

Klausimas : Koks žmogus, praleidęs žemėje trisdešimt penkerius metus, sukaupė tik tiek turto, kiek sutelpa į brezentinę kuprinę?

Atsakymas : Žmogus, neplanavęs čia užsibūti.

Pamatęs Lijos dvasią, jis parvežė Mereditę namo. Jis girdėjo, kaip ji kalbėjo telefonu su Rube, kai pažadino ją penktą ryto ir nuostaba persmelktais žodžiais paaiškino, ką matė. Ji sakė, kad sugrįš į Merilandą po poros dienų, kai kuo pasirūpinusi čia. Rosas įsivaizdavo, kad žeme ir Spenserio Paiko laidotuvėmis. Jis nežinojo, ar dabar Mereditė tikėjo tuo, ką jis pasakojo jai apie vaiduoklius, ir, tiesą sakant, jam nerūpėjo. Jam rūpėjo Lija, o ji jau negrįš. Jis tą žinojo taip, kaip žinojo, kad kiekvienas įkvėpimas prilygs gurkšniui deguto, kiekviena paskesnė diena – peilio pjūviui. Jis jautėsi pavargęs, velniškai pavargęs, ir tenorėjo miegoti.

Rosas dar kartą įkišo ranką į kuprinę. Jo tėvo skustuvas liks Šelbei. Jo elektromagnetinio lauko matuoklis – žinoma, Etanui. Jis ištraukė seną dvasios nuotrauką, darytą su Kerčiu, – rutuliukus virš ežero – ir nusišypsojo. Gal ją atiduos Mereditei.

Šį kartą tikrai nepaliks atsisveikinimo raštelio. Gana jau to, ką jo sesuo įžvelgė aname, kai jis net neturėjo tokių ketinimų. Jis sąmoningai suplėšė visus stalčiuje buvusius popierius ir išmetė juos tarsi konfeti į šiukšlinę.

Tada kambario tarpduryje pastebėjo Lusę Oliver.

– Labas, – ištarė jis. Po teisybei, ji vertė Rosą jaustis nesmagiai. Jos akys buvo beveik sidabrinės, pernelyg šviesios, palyginti su kitais jos bruožais, ir ji elgėsi taip, tarsi pažinotų jį bent kelis mėnesius, o ne kelias dienas. Šį vakarą ji mūvėjo džinsinius šortus ir marškinėlius su užrašu PONIA PREZIDENTĖ. Ant riešo buvo užklijuotas pleistras su Šreku. – Nukritai nuo riedlentės? – draugiškai paklausė Rosas.

– Ne, – atsakė Lusė, tik „ne“ ir nieko daugiau. – Noriu jums pasakyti, kad sėdam valgyti.

Rosas pamėgino atsakyti kažką panašaus į gerai arba tuoj ateisiu, bet tai, ką pasakė, nustebino juos abu.

– Ar Lija kalbėjo su tavim apie mane?

Lusė lėtai linktelėjo.

– Kartais.

– Ką ji sakė?

Užuot atsakiusi, Lusė nužvelgė krūveles jo kambaryje.

– Ką darote?

– Ruošiuosi išvykti, – atsakė Rosas.

– Kur?

Pažvelgęs į ją, jis pajuto, kad Lusė žino, jog ne į kokią nors vietą.

– Dar ne, – patvirtino Lusė.

Jis pakreipė galvą. Kiek ji žino?

– Kodėl?

– Todėl, kad dabar metas pusryčiauti, – Lusė žengė arčiau ir ištiesė ranką, tą su tvarsčiu. – Eime, – tarė ji ir ilgai laukė, kol Rosas paėmė jos ranką ir atsidavė jos globai.

Mereditė ir nesitikėjo didžiulės gedėtojų minios Spenserio Paiko laidotuvėse, bet stovėti vienai su Eliu Ročertu ir jo šunimi, kol parapijos dvasininkas skubiai atliko laidojimo apeigas, buvo šiek tiek nesmagu. Bet vėlgi, žinant, kaip abenakiai protestavo prieš jo žemės plėtrą, ji turėtų jaustis dėkinga, kad anapus tvoros nesigirdi būgno dūžių. Ji neatsivedė Lusės, nes Lusė šio žmogaus nepažinojo, ir kapinės buvo paskutinė vieta, kur turėtų lankytis jos jautri dukra. Šelbė būtų atėjusi, jei Mereditė būtų paprašiusi, bet jos pagalbos prižiūrėti Lusę jai reikėjo labiau nei moralinės paramos laidojant žmogų, kurio ji beveik nepažinojo. Kai dėl Roso, kas žino, kur jis. Mereditė nematė jo nuo tos nakties, kai pasirodė Lija, ir nenorėjo matyti. Tuomet ji turėtų rasti teisingus žodžius, o man labai gaila ir aš čia neatrodė taip tinkami kaip nedaryk to.

– Gal norėtumėte? – paklausė kapelionas Mereditės, nors ji nenugirdo klausimo pirmą kartą. Ji žvilgtelėjo į Elį pagalbos, ir tas linktelėjo į žemių krūvą.

Mereditė paėmė saujelę ir išbėrė ant Paiko karsto. Elis taktiškai įkišo dvasininkui čekį, ir Mereditė paraudo, nes apie šią apeigų dalį ji net nebuvo pagalvojusi. Iš kieno sąskaitos tie pinigai? Iš Elio? Miestelio? Ji tikėjosi, kad nei iš vieno, nei iš kito. Spenseris Paikas jau pakankamai nuskurdino Komtosuką.

Dvasininkas, pareiškęs Mereditei užuojautą, iškilmingai nuėjo prie savo folksvageno vabalo ir nuvažiavo, palikdamas vos girdimą Saimono ir Garfunkelio muzikos atgarsį per atvirus langus. Didelė Elio ranka palietė jai petį.

– Parvežti namo?

Mereditė patraukė pečiais.

– Gal dar pabūsiu.

– Žinoma, – pasakė Elis. Jis pasuko eiti su šunim, tada grįžo ir atsegė mobilųjį telefoną nuo diržo. – Paskambink, kai būsi pasirengusi. Gerai?

Mereditė padėkojo ir pasekė akimis, kaip jis nuvažiuoja savo automobiliu. Įdomu, ar Šelbė suprato, kaip jai pasisekė, kad pačiu laiku jos gyvenime atsirado toks vyras. Lengvas vėjelis pakėlė juodos skolintos suknelės apačią, jai žiūrint į šviežiai supiltą kapą.

– Sudie, – ištarė ji tyliai, nes jautė, kad kažkas turi tą pasakyti.

– Nusikratėm, – išgirdo už nugaros.

Už kelių žingsnių stovėjo Azas Tompsonas blogai gulinčiu kostiumu, baltais marškiniais ir dryžuotu kaklaraiščiu.

– Jus mažiausiai tikėjausi čia pamatyti, – pasakė Mereditė.

– Ne dėl jo atėjau. – Azas pažvelgė į sujudintą žemę, kur gulėjo karstas. – Pirmą kartą per ilgą laiką džiaugiuosi ką nors pergyvenęs. – Jis pakėlė akis į Mereditę. – Gal norėtum pasivaikščioti?

Ji nusispyrė aukštakulnius ir nupėdino šalia Azo ant kojinių. Jis kopė į kalvą, peržengdamas kapus. Kai kuriose vietose ji pajusdavo kutenimą pėdų išlinkimuose. Jis sustojo prie svyruoklinio gluosnio ir pakrypusio akmeninio suolelio po juo.

– Vargu ar tai tinkama vieta apmąstymams, – pasakė jis susiraukdamas.

– Kokią pasirinktumėte jūs?

– Prie krioklio, – iš karto atsakė Azas. – Arba atsigulčiau ant nugaros po žvaigždėmis. – Jis pažvelgė į ją ir išsitiesė ant žemės. – Supranti, ką sakau?

Ji dvejojo tik akimirką ir tai tik todėl, kad suknelė buvo ne jos. Tada įsitaisė šalia Azo ir pažiūrėjo į dangų.

– Ką matote? – paklausė ji, tarsi žaisdama su Luse.

– Debesis, – paprastai atsakė Azas.

Mereditė apkabino savo kelius. Jos alkūnės linkyje buvo nedidelė mėlynė – toje vietoje prieš kelias dienas buvo imtas kraujas. Azas taip pat tokią turėjo.

– Ar galiu kai ko paklausti?

– Žinoma.

– Tik... nežinau, kaip turėčiau jus vadinti. Ponu Tompsonu ar Azu, ar Džonu.

– Visuomet svajojau, kad sirgalių pilnas stadionas šauktų mane Tedu Viljamsu28, bet, manau, būčiau laimingas, jei viena liesa mergaitė vadintų mane N’mahom.

– Ką tai reiškia?

– Mano senelis. – Jis pažvelgė tiesiai į Mereditę. – Tikriausiai tiki visu tuo.

Ji linktelėjo.

– Nors nuo to ne geriau.

– Kodėl taip sakai?

Ašaros pasirodė Mereditės akyse. Nustebusi ji įtikinėjo save, kad dėl to kalti diena, karštis, miego trūkumas.

– Tiek daug visko nutiko, – pasakė ji ramiai. – Tiek daug įskaudintų žmonių. – Ji galvojo apie Azą, Liją, apie bevardžius šio miestelio abenakius, bet į paviršių iškilo Roso bruožai. – Tai neturėjo būti apie mane, bet kažkaip viskas pakrypo į tą pusę.

– Žmonės pernelyg sureikšmina savo gyvenimo prasmę. Kodėl aš , kodėl dabar. Tiesa ta, kad kartais kas nors nutinka visiškai be jokios priežasties. Kartais užtenka būti reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku dėl kažko kito.

– Ir tai viskas? – paklausė ji.

– Tai nėra mažai. – Jis pasisuko ir nusišypsojo. – Važiuosi namo šiandien?