Джоди Пиколт - Iš antro žvilgsnio

Kažkieno ranka suėmė jos alkūnę ir patraukė ją atgal. Elis žiūrėjo į ją nusiminęs.

– Ką čia darai?

– Aš... turėjau pamatyti.

– Niekas neturėtų to pamatyti. Rosas van Vlitas sudaužė savo automobilį. Vienintelė paslaptis – ar jis užsiliepsnojo nuo smūgio, ar nuo alkoholio garų, sklindančių iš vairuotojo.

– Jis gyvens?

– Taip, bet turi rimtų lūžių ir nudegimų. – Elis nuvedė ją prie automobilio, Šelbei net nespėjus suvokti. Jis atidarė duris ir įsodino ją. – Sėdėk.

– Aš ne Vatsonas.

Jo žvilgsnis sušvelnėjo.

– Žinau. Vatsonas prie to pripratęs. Tu ne.

Kai jis pasisuko eiti ir užbaigti tai, ką turėjo užbaigti, Šelbė ištarė jo vardą. Jis akimirksniu atsigręžė. Net ir turėdama jau paruoštą sakinį, Šelbė nesuprato, kodėl ji privalo papasakoti Eliui, kas sukasi jos mintyse.

– Rosas vos nežuvo avarijoje, – pagaliau ji ištarė.

Elis žvilgtelėjo per petį į nuolaužas, kylančius dūmus.

– Vos nesiskaito, – pasakė.

Etanas iš dėdės miegamojo pavogė elektromagnetinio lauko matuoklį ir šiek tiek pasvarstęs pabėgimui išsirinko trumparankovius marškinėlius, kuriuos jam buvo leidžiama vilkėti tik namuose. Tylus beldimas į duris pranešė, kad Lusė pasirengusi. Ji įslinko į jo kambarį, žiūrėdama tokiomis didelėmis ir nervingomis akimis, kad Etanas pradėjo juoktis.

– Mes dar netgi neišėjom. Atvėsk.

– Gerai, – Lusė tyliai pradėjo kalbėtis su savimi: – Kas blogiausia gali nutikti?

Lusei blogiausia buvo išgąstis. Dėdė Rosas sakė, kad žmogaus dvasia negali tavęs nuskriausti. Etanui blogiausia buvo kur kas rimčiau. Jis pasakė Lusei, kad susirgs, jei bus saulėje, bet nepaminėjo, kokią didžiausią kainą tektų sumokėti – odos vėžys, žaizdos, mirtis. Tuomet ji niekada nebūtų pritarusi šiam planui. Bet Etanas viską gerai apgalvojo, ir jei jam lemta mirti jaunam, jis norėjo sudaryti savo sąlygas. Jis nenorėjo gulėti kažkokioje vaikų skyriaus palatoje, kur ant langų nupiešti kvaili rožiniai dinozaurai, tarsi jie padėtų vaikui įsivaizduoti, kad jis yra kažkur kitur, o ne ten.

Gal stipri viltis galėtų pakeisti likimą, – juk įmanoma, kad kraujo įžadas, kurį jiedu su Luse davė aną naktį, šiek tiek juos pakeitė – Lusė tapo drąsesnė, o jis stipresnis.

– Gerai, – pasakė Etanas, užkišdamas elektromagnetinio lauko matuoklį už džinsų kilpos ir atverdamas savo kambario langą. – Nučiuošime stogo kraigu ant priebučio stogo ir nušoksime.

– Tikrai?

– Nušoksime arba turėsime praeiti pro tavo mamą svetainėje. – Jis perkėlė vieną koją per palangę. – Aš pirmas.

– Palauk.

Etanas pasisuko.

– Luse, pameni, mes apie tai kalbėjome? Tu gimei bailė, o aš sergu keista liga. Taigi? Tik nevykėliai gali su tuo taikstytis amžinai.

– O jei mes tokie turėtume būti ir todėl tokie esame?

– Paistalai, – pasakė Etanas. – Pasakysiu tau, kaip viskas nutiko: kai reikėjo dalyti gerus genus, Dievui buvo kavos pertraukėlė, ir kažkoks kvailys jį pavadavo. – Jis įdėmiai žiūrėjo į ją. – Jei negalėtume to pakeisti, kokia prasmė užaugti?

Ji linktelėjo, įtikindama save.

– Kur konkrečiai mes eisime?

– Į vienintelę vietą Komtosuke, kur galima rasti vaiduoklį ir stebėti kylančią saulę, – atsakė jis. – Patikėk manim. – Ištiesė melsvai baltą ranką ir palaukė, kol Lusė padavė savąją – užantspauduotas sandoris. Tada jie išsirepečkojo per langą į tamsą, pasiryžę pavirsti tuo, kuo nebuvo.

Šampleino ežero pakrantėje Azas Tompsonas prisiminė akimirkas, kai jį čia aplankė jo dukra Lija su socialine darbuotoja ir jis supažindino ją su kalba. Tada jis pernelyg bijojo prisipažinti jai, kas jis toks ir kad ją pažįsta. Užuot tai padaręs, jis mokė ją abenakių kalbos žodžių, leido juos praryti, kad jie įsišaknytų jos viduriuose tarsi kuklus sodas vaikaitei, kurią ji nešiojo.

Žodžiai, nors trapūs ir nematomi, turi didelę jėgą. Jie gali būti tvirti kaip pilies siena ar aštrūs kaip rapyra. Jie gali kąsti, mušti, sukrėsti, sužeisti. Bet, kitaip nei veiksmai, žodžiai negali padėti. Joks pažadas niekada neišgelbėjo žmogaus, tik jo išpildymas dovanodavo jam išsigelbėjimą.

Azas suprato, kad po viso to, kas įvyko, vis tiek svarbiausia yra tai, kas buvo parašyta ir pasakyta. Jis žvelgė į dėžę su bylomis ir genealoginėmis diagramomis, gulinčią ant upės kranto toje vietoje, kur kadaise stovėjo kibiras su lydekomis. Nebuvo sunku įsigauti į municipaliteto rūsį – nejau niekam Vermonte nerūpi užrakinti rūsio langų? – ir ištempti likusius Vermonto eugenikos projekto įrodymus, kuriuos Roso Veikmano sesuo grąžino miesteliui saugoti.

Azas žinojo, kad atimti iš žodžių galią galima tik juos ištrinant. Žinoma, kai žodžiai paleidžiami į pasaulį, jų jau nesugrąžinsi, bet gali sutrukdyti jiems patekti ten dar kartą ir būti išklausytiems bei suvoktiems. Jis paėmė lipnios juostelės ritinį, įsigytą degalinės parduotuvėje, ir atvyniojęs galą priklijavo jį prie marškinių po pažastim. Paėmęs pirmąsias Spenserio Paiko detalias bylas, prispaudė jas prie krūtinės ir apvyniojo juostelę aplink kūną, kad bylos nenukristų.

Tvirtindamas bylas, popierius ir gremėzdiškas genealogines diagramas prie savo lieso kūno, Azas prisiminė dukrą: kaip nušvisdavo jos akys, jį pamačiusios, kaip ji rankomis glostydavo pilvą, kaip išsiskyrė čigonų stovykloje tarsi orchidėja saulučių lauke. Bet į tą žemę persodintą orchidėją galima buvo auginti. Tereikėjo, kad kas nors turėtų laiko ir trokštų ja pasirūpinti.

Prisiminimai nuklaidino jį į dar tolimesnę praeitį, kai jis pastebėjo savo gražiąją Lili pirmąją popietę, dirbdamas jos tėvui. Atėjęs iš laukų paimti kitos pintinės uogoms, jis pamatė ją – sidabro spalvos plaukais ir balta oda šokančią priebutyje pagal dainos melodiją, kurią ji tyliai niūniavo. Ji sukosi valso žingsniu, uždėjusi rankas ant įsivaizduojamo vyro. Ji nežinojo, kad ją kažkas stebi, ir vien to užteko, kad Azui užimtų kvapą. Jai reikia partnerio, – pagalvojo jis, ir tai buvo pradžia.

Jis pasvarstė, ar Mereditė jau kalbėjo su Vinksu dėl žemės. Pasvarstė, ar ji atvažiuos į Komtosuką, kaip buvo žadėjusi. Jis per mažai ją pažinojo, kad perprastų. Kartais probėgšmais prieš užmigdamas jis painiojo ją su Lija. Žinoma, jos panašios, bet tai ėjo iš kažkur giliau. Jis negalėjo kalbėti savo dukters vardu, bet manė, kad Lija didžiuotųsi ja.

Prisiklijavęs paskutinę bylą ir išnaudojęs visą lipnią juostą, Azas įbrido į vandenį. Jis buvo šaltas net ir rugpjūtį ir stingdė jam čiurnas. Juto, kaip drėksta prie šlaunų pritvirtintos bylos. Tie popieriaus lapai buvo tarsi kempinės, traukiančios jį į dumbliną dugną.

Azas giliai įkvėpė, prieš panardindamas galvą. Jis ėjo ežero dugnu, spardydamas sraiges, akmenukus ir pamirštą lobį. Orui iš plaučių kylant burbuliukais į paviršių, jis gulėjo ant nugaros, gramzdinamas istorijos, kurią buvo pritvirtinęs prie savo kūno, ir laukė išauštančio ryto.

– Atsiprašau, – tryliktą kartą sakė Elis Šelbei, atvėręs savo namo duris ir pasveikinęs vienišą Vatsoną.

– Tu dėl to nekaltas.

Jie dėl automobilio avarijos nespėjo ne tik į rezervuotą vakarienę, bet ir apskritai į restoraną. Antrą nakties nedirbo netgi „Makdonaldas“, kur būtų galima užkąsti. Elis įmetė raktus į vazą ant virtuvinės spintelės su trimis pūnančiais bananais.

– Aš esu siaubingas vaikinas, – sumurmėjo jis, atidarydamas šaldytuvą. – Netgi negaliu tau nieko pagaminti. Nebent mėgsti duoną su garstyčiomis. – Jis patyrinėjo kepaliuką. – Tiksliau, peniciliną su garstyčiomis.