Кэрол Мортимер: Beprotiškai įsimylėjęs

Leksė lengviau atsikvėpė, nes Lukanas, atrodo, neketino jos spausti ir reikalauti pasipasakoti. Ji pradėjo svarstyti, kodėl ir jis nenori kalbėti apie save.

Argi milijardieriaus Lukano gyvenimas nėra tarsi rožėmis klotas? Taip, bet, matyt, tik su verslu susijęs gyvenimas, nes asmeniniame, akivaizdu, esama tokių dalykų, kurių atskleisti jis nenori.

Lukanas santūrus, Leksė bandė atspėti, kas už viso to slypi.

Gal moteris?..

Ji slapta nužvelgė jį. Jo tamsūs plaukai tikrai atrodytų gražiau, jei būtų šiek tiek ilgesni, juodų akių žvilgsnis įsmeigtas į kelią atstumiantis, bet vis dėlto veidas atrodė patrauklus. Jo dailiai sudėtas ir stangrus kūnas pilnas energijos...

O ne, nereikia!..

Leksė iš siaubo net nusipurtė. Juk ji turėjo susipažinti su Lukanu Sent Kleru tik tam, kad įsitikintų, jog jis iš tikrųjų yra šaltas ir beširdis žmogus. Tačiau ji nenumatė , kad teks atsidurti taip arti, ir jis pasirodys netgi patrauklus.

Kelionės į Malberio dvarą Glosteršyre taip pat nebuvo Leksės planuose...

– Kokią mėgstate muziką?

Leksė sumirksėjo ir stengėsi sutelkti dėmesį į Lukano žodžius.

– Tiesą sakant, klasikinę. – Ji gūžtelėjo pečiais.

Tamsūs jo antakiai pažvelgus į ją pakilo virš tokių pat tamsių akių.

– Tikrai?

– Taip, tikrai, – atkirto ji. – Nejau manėte, kad mėgstu sunkųjį metalą ar kažką panašaus?

– Visai ne. Paprasčiausiai nustebau, nes mūsų muzikinis skonis sutampa. – Jis įjungė kompaktinių plokštelių grotuvą ir salone iškart pasigirdo nuostabiai svaiginanti Mocarto melodija.

Mocartas – na ir sutapimas!

Leksės močiutė nepaprastai žavėjosi jo muzika.

Kai buvo dar paauglė, per vasaros atostogas keletą savaičių Leksė praleisdavo pas Sianą, nes tėvai dirbo. Ištisomis savaitėmis virtuvėje, kurioje triūsdavo močiutė, iš grotuvo sklisdavo Mocarto melodijos.

Toji virtuvė ir namas, kuriame iki šiol gyvena močiutė, vos už pusės mylios nuo Malberio dvaro...

Leksei pasidarė negera – tikrai ne dėl to, kad važiavo automobiliu.

– Jei nuvažiavus paaiškėtų, kad padaryta žala ne tokia jau didelė, kaip mano ponas Bartonas, gal galėtume grįžti namo jau rytoj? – viltingai paklausė ji.

Lukanas pažvelgė į ją pro pusiau užmerktas akis, manė išgirdęs jos balse nevilties gaidelę. Dėl to, kad nenori drauge praleisti tų dviejų dienų kaimiškoje Glosteršyro aplinkoje? Ar dėl to, kad nori kuo greičiau grįžti į Londoną, kur jos laukia reikalai, o tiksliau – draugas?

Lukanas netikėjo nei vienu, nei kitu.

– Bet jei paaiškės, kad padėtis kur kas blogesnė, nei maniau, galime užtrukti ir savaitę, – tyčia erzindamas pasakė jis ir stebėjo, kaip išgirdusi šiuos žodžius iš nevilties ji išpūtė mėlynas akis, bet netrukus susivaldė. – Ar turite kokių įsipareigojimų, kurie neleistų pasilikti? – paklausė Lukanas suraukdamas kaktą.

– Įsipareigojimų? – Ji taip pat susiraukė.

– Vyras? Sugyventinis? Draugas?

– Ne, tikrai ne, – suirzusi atsakė Leksė.

Lukanui atlėgo.

– Juk jums ir anksčiau tekdavo lydėti viršininkus verslo kelionėse?

– Tiesą sakant... aš... taip. Žinoma, teko. – Ji atrodė sutrikusi. – Tik aš... sutarėme, kad pas jus dirbsiu tris dienas, – trumpai priminė.

– Manau, kad jūsų agentūra neprieštaraus, jei šiek tiek užtruksime, – be užuojautos nukirto Lukanas.

– Bet aš nesutinku! – atrėžė ji.

Leksei nuolat ginčijantis Lukanas vis labiau irzo. Po velnių, nejaugi jo nelaimės, kurios prasidėjo nuo Naujųjų metų, dabar perauga į...

Į pyktį, niūriai pripažino sau Lukanas. Leksė jį siutino, netgi labai. Tačiau Lukanas suprato pykstąs tik dėl to, kad yra priverstas grįžti į Malberio dvarą. Jei ne ši aplinkybė, Lukanas jau seniai būtų griežtai ir be jokių sentimentų pastatęs šią moterį į vietą.

Kur jos vieta, Lukanas, tiesą sakant, nežinojo.

Lovoje, nuoga, nuostabūs ilgi jos plaukai išsidriekę ant pagalvių, o jis lūpomis ir rankomis centimetras po centimetro tyrinėja šilkinį kūną – štai kur, jo manymu, yra jos vieta...

Lukanas pasimuistė sėdynėje, vos tik pagalvojo, kaip bučiuoja nuogą jos kūną, jo penis sukietėjo.

– Aš jums jau sakiau ne kartą, – niūriai pridūrė jis, – kad jūsų norai man neįdomūs.

Leksė sušnirpštė ir iš pasipiktinimo ėmė linksėti galva.

– Jūs tikras egoistas ir aš visai nenustebčiau sužinojusi, kad nė kiek nesusijaudinote, kai Džesika Braun išėjo iš darbo net neįspėjusi!

Lukanas kreivai šyptelėjo.

– Tikriausiai padarytumėte tą patį, bet, deja, negalite...

– Nejaugi? – atkirto Leksė ir lipšniai nusišypsojo.

Koks vis dėlto bjaurus šis vyras. Arogantiškas. Išpuikęs. Šaltas. Pašaipus.

Bet kartu ir toks neįtikėtinai patrauklus, kad Leksei net gniaužė kvapą.

Dėl to šios kelios dienos jai dar labiau apkars...

Ketvirtas skyrius

– Na štai, – burbtelėjo Lukanas, stovėjimo aikštelėje išlipo iš džipo, apsivilko švarką ir apėjęs automobilį atidarė dureles Leksei.

Kai Leksė neskubėdama išlipo iš automobilio ir pamatė akmeninius Malberio dvaro mūrus, kurie didingai stūksojo snieguotose Stauerbridžo valdose, širdis ėmė pašėlusiai daužytis.

Namas ir visa aplinka jai buvo gerai pažįstama – daug geriau, nei galėjo įtarti šalia stovintis vyras.

Ji atsisuko ir įžūliai pažvelgė į jį.

– Ką norite tuo pasakyti?

Jis pašaipiai kilstelėjo tamsius antakius.

– Iš mudviejų bendravimo patirties žinau, kad esate linkusi apie viską reikšti savo nuomonę...

Leksė dar kartą užmetė akį į Malberio dvarą ir pasisuko į jį nutaisiusi kuo abejingesnę veido išraišką.

– Sąskaitos už elektrą, matyt, milžiniškos!

Lukanas netikėtai nusikvatojo. Keista, būdamas šalia šios moters jis nusijuokia jau ne pirmą kartą. Neįtikėtina, liūdnai pagalvojo Lukanas, kuris veikiau buvo žinomas kaip paniurėlis, o ne humoro jausmą turintis žmogus.

Leksė taip pat stebėjosi, bet dėl to, kad prikando liežuvį ir nepagyrė išskirtinės Malberio dvaro didybės.

– Eime į vidų? – paragino ji.

Lukanas skubiai linktelėjo galvą.

– Taip, reikia įvertinti žalą. – Jis tvirtai suėmė Leksę už alkūnės ir žvilgtelėjo į mėlyną brezentą, kuriuo buvo pridengtas namo stogas iš vakarinės pusės. – Aš tik saugau, kad nepaslystumėte ir nesusilaužytumėte kojos, – pašaipiai tarė jis pamatęs surauktą jos kaktą.

– Manote, iškelčiau jums bylą? – pašaipiai paklausė ji.

– Sprendžiant iš to, kad šiemet reikalai klostosi gana neblogai, tokia galimybė vargiai tikėtina! – Lukanas instinktyviai ištiesė kitą ranką, kad Leksė nepaslystų ant apledėjusio laiptelio prie masyvių paradinių durų. Ji šiek tiek pasisuko ir prisiglaudė prie tvirtos jo krūtinės.

Prisilietus prie šilto kūno, Leksei užėmė kvapą, ji jautė raumeningą krūtinę, o šlaunimis įsirėmė į dar tvirtesnes kojas.

Nuo ką tik patirto jausmo net oras aplink juos, regis, nustojo virpėti. Iš vakaro buvo pasnigę ir plonytis sniego sluoksnis sugėrė visus garsus.

Leksė lėtai pakėlė galvą ir iškart pasigailėjo, nes susidūrė su tamsiomis ir nepaprastai giliomis Lukano akimis. Juos supusi ramybė staiga dingo, ore plykstelėjo žiežirbos – Leksė tiesiog nepajėgė nusukti akių.

Stovėdama taip arti Lukano ji matė, kad jo gilios, rudo šokolado spalvos akys apvestos tarsi siaura juoda linija. Tamsios, dėmesį kaustančios akys. Leksė jautė, kad tokiose galima lengvai paskęsti, tačiau vis tiek negalėjo atitraukti žvilgsnio.