Кэрол Мортимер: Beprotiškai įsimylėjęs

– Kol kas ne, Lekse, – užtikrintai atkirto jis.

Juodos it anglis Lukano akys buvo nepermaldaujamos – iš jo žvilgsnio buvo aišku, kad jis nenusileis. Tik Leksė negalėjo suprasti, kodėl užsispyrė, kad ji vyktų kartu į Glosteršyrą, nors akivaizdu, kad ji to nenori?

O gal dėl to Lukanas ir buvo toks atkaklus?

Jis buvo nepalenkiamas, šaltas ir negailestingas, įpratęs, kad visi vykdytų jo valią, ir primygtinai to išsireikalaudavo. Leksė suprato: kuo daugiau su juo ginčysis, tuo atkakliau jis stengsis ją palenkti.

Į tokią padėtį per savo kvailumą ji įklampino ne tik save, bet ir Sekretorių agentūrą.

Ji priešiškai pažvelgė į jį.

– Sakėte, po valandos?

Lukanas privertė Leksę paklusti, bet dėl to nejautė pasitenkinimo. Be to, jis neturėjo supratimo, kas dėjosi toje gražioje galvelėje tuo metu, kai ji svarstė, ką daryti – paklusti jam ar ne. Kad ir kokios kirbėjo mintys, jos buvo ne itin malonios...

Jis niekaip neperprato šios moters, tai buvo labai neįprasta. Dauguma jo pažįstamų merginų ilgai nedvejotų ir mielai pasidalytų su juo guoliu arba pasistengtų nusitempti prie altoriaus iš godumo turtams, kuriuos jis buvo sukaupęs per pastaruosius dešimt metų.

Leksė Hamilton savo elgesiu aiškiai parodė, kad jos nejaudina nei jis, nei jo turtai. Bet atsainus elgesys, priešingai, nei tikėjosi, tik didino jo susidomėjimą.

Lukaną apėmė didžiulis smalsumas, todėl jis buvo pasiryžęs kęsti ją tokią ne tik priverstinio vizito į Malberio dvarą metu, bet jei prireiktų, ir ištisas savaites.

– Taigi po valandos, – atžariai tarė jis.

– Ar man patikrinti traukinių tvarkaraštį?

– Važiuosime automobiliu, – tarė Lukanas. – Paprastai naudojuosi kompanijos lėktuvu, bet dabar jis išnuomotas.

Sent Klerai tikrai išskirtiniai, pagalvojo Leksė apstulbusi. Labai turtingi. Ir įtakingi.

Po galais, kaip švelni ir kukli močiutė galėjo įsimylėti tokios turtingos ir įtakingos šeimos vyrą?

Kvailas klausimas , pagalvojo Leksė.

Jis linktelėjo galvą.

– Nepamirškite pasiimti šiltų drabužių...

– Pati būčiau susipratusi, tiek proto dar turiu, – irzliai atšovė ji.

– Niekada nepagalvojau, kad jums trūksta proto, Lekse, – patikino jis kimiu balsu.

– Iki šiol tikrai netrūko, – atšovė ji.

– Niekada, – niūriai pakartojo Lukanas.

Leksė nepatikliai pažvelgė į jį: kimus balsas ir tai, kaip įsistebeilijęs žvelgė į ją tamsiomis akimis, sutrikdė.

Viešpatie, su šiuo žmogumi ji išvyksta net dviem dienoms. Ištisas dvi dienas jiems teks būti kartu. Visą laiką tokioje nejaukioje draugijoje!

– Grįšiu po valandos, – pažadėjo ji.

Bet pirmiausia ji ketino nueiti į Sekretorių agentūrą ir paaiškinti Brendai susiklosčiusią padėtį.

Paaiškins tai, ko ir pati dorai nesuprato!

– Prisisekite diržą, – priminė Lukanas užvesdamas juodo džipo variklį.

Kai maždaug po valandos Leksė grįžo į Sent Klerųkorporaciją su lagaminėliu ir ilgu storos vilnos apsiaustu, atrodė itin patraukliai. Vilkėjo melsvą megztinį, mūvėjo aptemptus džinsus, kurie dar labiau išryškino dailų užpakaliuką ir lieknas kojas, apautas pusilgiais aulinukais. Vešlūs, bet nepaklusnūs ilgi plaukai buvo supinti į kasą, ausyse puikavosi nedideli auskarai su perlais, o auksinis ovalo formos medalionas gražiai derėjo prie melsvo megztinio.

Sėdėdamas automobilyje taip arti jos Lukanas užuodė švelnų kvepalų aromatą, sumišusį su dar švelnesniu ir subtilesniu moterišku jaudinančiu kvapu. Tiesą sakant, Lukanas tikėjosi, kad kelionė į Malberio dvarą kartu su Lekse, kuri buvo tikras moteriškumo įsikūnijimas, nebus tokia jau atgrasi.

Vis dėlto žinojo, kad niekas, netgi ji, negali sušvelninti įtampos, kurią jautė grįždamas į namus, kuriuose praleido vienuolika gyvenimo metų.

Per savaitę nuo tada, kai Lukanas dalyvavo Džordano vestuvėse, namuose niekas nepasikeitė. Tiesą sakant, tam nebuvo ir priežasties. Baldų apmušalai ir užuolaidos senoviniai, grindys pirmajame aukšte – marmurinės, ant sienų kabėjo originalūs paveikslai, skulptūros ir įspūdingi Venecijos stiklo sietynai, besileidžiantys žemyn nuo aukštų lubų.

Malberio dvaras buvo išties labai gražus. Tokiuose prabangiuose namuose ir derėjo gyventi hercogui. Stauerbridžo hercogui, kurio titulą dabar buvo paveldėjęs Lukanas.

Apie visa kita jis ištisus aštuonerius metus stengėsi negalvoti.

Dėl to, kad Lukanui, vyriausiajam iširusios santuokos vaikui, teks perimti Stauerbridžo hercogo titulą, visų pirma jis kaltino Malberio dvarą ir tėvą, užmezgusį romaną su Siana. Ji sugriovė jų šeimą ir nuo jaunų dienų suteikė daug skausmo jam ir broliams. Lukanas vengė visko, kas susiję su šia istorija, taip pat ir Malberio dvaro, tėvo bei hercogo titulo. O labiausiai Sianos – moters, kurią Aleksandras buvo taip įsimylėjęs, kad dėl jos ryžosi palikti šeimą...

Kai santuoka buvo nutraukta, o jausmai šiek tiek aprimę, Aleksandras bandė sūnus supažindinti su Siana. Tačiau jo pastangos buvo bergždžios – visi trys atsisakė būti šalia moters, kurią laikė kalta dėl skyrybų.

Po velnių, Lukanas tikrai ten nevažiuotų, jei Džonas Bartonas, jų ūkvedys, nebūtų primygtinai pareikalavęs atvykti ir įvertinti namui padarytą žalą.

Lukanas užsispyrusiai prašė Leksės važiuoti kartu, nes tikėjosi, kad ši aštrialiežuvė nukreips jo dėmesį nuo niūrių ir nerimą keliančių minčių. Bent iki Glosteršyro, nes paskui jų išvengti vis tiek nepavyks!

Susiraukęs jis pažvelgė į ją – išvažiavus iš Londono, Leksė žiūrėjo pro šoninį langą ir gėrėjosi prieš dvi dienas gausiai iškritusiu sniegu, kuris Angliją pavertė pasakų šalimi. Nors keliai jau buvo nuvalyti, laukai, padengti storu sniego sluoksniu, atrodė šalti, bet kartu ir vaiduokliškai gražūs.

Spindinčiomis mėlynomis akimis Leksė džiugiai pažvelgė į jį.

– Visur balta balta, argi ne gražu?

Lukanas pašaipiai šyptelėjo.

– Taip ir gyvenime – pridengi šunybes ir galvoji, kad niekas jų nepastebi!

Leksė šiek tiek paniuro – Lukanas buvo akivaizdžiai įsitempęs.

– Bet to neturėtų būti.

Jis atsiduso lyg būtų pavargęs.

– Tik jau nesakykit, kad jūs iš tų, kurioms stiklinė būna veikiau apypilnė nei apytuštė.

Leksės skruostai užkaito išgirdus pašaipų Lukano toną.

– Žinoma, jums patogiau būti ciniku!

– Manau, esu realistas, – atkirto jis.

– Tai tik būdas nuslėpti, kad iš tikrųjų esate cinikas.

Jis pašaipiai ją nužvelgė.

– Mandagumas nėra stiprioji jūsų savybė, Lekse!

– Jūsų – taip pat! – atkirto ji.

– Jūs teisi, – burbtelėjo Lukanas nepiktai.

Leksė įdėmiai pažiūrėjo į jį.

– Kažin, ar yra dalykų, dėl kurių mes galėtume sutarti?

– Kad ir kaip būtų keista – yra.

– Oho!

– Oho, iš tikrųjų, – ramiai pakartojo Lukanas. – Mūsų laukia tolimas kelias, Lekse, o kad jis neprailgtų, papasakokite apie save daugiau, – paragino jis.

Suklususi Leksė įsitempė. Lukanas nori, kad ji jam pasipasakotų? Apie ką? Apie tėvus? Apie močiutę?

Leksės gyvenime buvo tokių dalykų, kuriuos išgirdęs Lukanas tikrai sustabdytų automobilį ir išgrūstų ją lauk į stingdantį šaltį!

Gal būtų ir geriau, jei jau viskas taip klostosi...

Ji suvilgė išdžiūvusias lūpas.

– O gal jūs papasakokite apie save?

Jis kietai sučiaupė lūpas.

– Geriau paklausome muzikos.