Кэрол Мортимер - Beprotiškai įsimylėjęs

– Po velnių, elgėtės taip, lyg būtumėte mielai sugulusi su tuo vyriškiu!

Pasipiktinusi Leksė išpūtė akis.

– Pone Sent Klerai, viešai, stebint pašaliniams, su jokiu vyru negulčiau į lovą!

Lukanas giliai įkvėpė, nes jam prieš akis iškilo tokio atsakymo sužadintas vaizdinys.

Jos veido oda buvo skaisčiai šviesi ir Lukanas net neabejojo, kad liaunas kūnas lygiai toks pat akinamai baltas. Oda, jei paliestum, tikriausiai būtų švelni ir glotni. Iškilios krūtys – su rausvų spenelių žiedlapiais, o šilkinių plaukų trikampis tarp šlaunų – toks pat tamsus kaip ir jos...

Dievulėliau!

Nejau jis pametė sveiką protą? Kalėdos Škotijoje, paskui vestuvės Malberio dvare ir dar Bartono skambutis iš Glosterio, kuris, savaime suprantama, išmušė iš vėžių. Bet juk tai negalėjo taip sudrumsti Lukano minčių, kad į sekretorę imtų žiūrėti tik kaip į aistrų objektą?

Sudrumstė tik protą?

Tiesą sakant, gundantis Leksės grožis nedavė ramybės kitai jo kūno daliai.

– Atvirai kalbant, man visai neįdomu, ko tikitės eidama su vyru į lovą, – niūriai burbtelėjo jis, nors tai ir nebuvo tiesa. – Tik noriu pasakyti, kad pernelyg draugiškas jūsų elgesys su Endriumi Proktoru visiškai netinkamas dalykinio susitikimo metu.

Leksė pasijuto nesmagiai, nes iš dalies Lukanas buvo teisus. Tikriausiai jis tikėjosi, kad per posėdį ji tyliai sėdės kamputyje ir nesileis Endriaus Proktoro įtraukiama į diskusijas. Ji ir būtų taip dariusi, tačiau matė, kad Lukanas kaskart susierzina, vos tik Proktoras kreipiasi į ją...

Todėl dabar Leksė droviai šyptelėjo.

– Atleiskite, jei mano elgesys šį rytą jums pasirodė netinkamas.

Lukanas atrodė nustebintas.

–  Ką pasakėte?..

Leksė pažiūrėjo į jo pusę, bet nesugebėjo pažvelgti tiesiai į akis.

– Aš tik atsiprašiau, – nekantriai pakartojo ji.

Lukanas ir pats suprato, kad ji atsiprašė! Ir to visiškai nesitikėjo. Tai buvo taip netikėta, kad nebežinojo, kaip jam elgtis ir ką, po velnių, daryti toliau.

Neryžtingu jo tikrai nebūtų galima pavadinti.

Bet kas jam darosi šiandien iš pat ryto?

Žvelgdamas iš vadovo pozicijos, Lukanas žinojo, kad jam tereikia paskambinti į agentūrą, kuri atsiuntė šią moterį, ir ją tučtuojau pakeistų kita, arba jis tiesiog galėtų kreiptis į kitą agentūrą.

Tačiau iš tikrųjų jis norėjo visai ko kito...

Lukanas atsikvėpė.

– Jau beveik pirma. Galėtume kur nors kartu papietauti...

– Kartu? – pažvelgė klausiamai į jį Leksė.

– Taip, kartu, – juokingai nutęsė Lukanas. – Gal bevalgydami iškeltume baltą vėliavą?

Toks pasiūlymas Leksę gerokai nustebino. O gal tai ne pasiūlymas, o ultimatumas? Gal jis nori pasakyti, kad arba jie ras bendrą kalbą, arba jis įvykdys grasinimą ir pakeis ją kita sekretore šitaip suteršdamas gerą Sekretorių agentūros vardą?

Tiesą sakant, Leksė būtų mielai sutikusi išeiti. Ji jau sužinojo viską, kas iš pradžių jai rūpėjo – pažino Lukaną Sent Klerą artimiau ir įsitikino savo spėjimų teisingumu. Pamatė ir tai, ko nebuvo numačiusi – vis dėlto jis buvo kerinčiai patrauklus...

Deja, nemalonumai, kurie užgriūtų Sekretorių agentūrą, būtų pernelyg dideli.

Žinoma, Leksei derėjo pagalvoti anksčiau, kad prisiartinti prie bet kurio iš Sent Klerų yra pavojinga!

Šyptelėjusi ji pagalvojo, jog šviesiaplaukis gražuolis Gideonas Sent Kleras ne toks nemalonus kaip Lukanas.

Ji manė, kad Gideonas taip pat bus toks pat šaltas ir arogantiškas kaip ir išdidusis vyresnysis brolis. Per rytinį posėdį Leksė net nesitikėjo sulaukti dėmesio iš jo, tačiau Gideonas buvo labai malonus ir jo šiltos akys rodė akivaizdų susidomėjimą ja...

– Ar visuomet taip ilgai svarstote dėl kvietimo pietauti? – nekantriai paklausė Lukanas.

– Ne, tikrai ne, – apmaudžiai atrėžė Leksė užkaitusiais skruostais, nes juodose lyg anglis akyse įžvelgė slaptą patyčią. – Juolab kad tai nė nebuvo kvietimas, tiesa? – kandžiai pridūrė ji. – Jau pietų metas, pats laikas eiti!

Lukanas pasipiktinęs suraukė kaktą. Kodėl toji moteris visą laiką ginčijasi?

– Ir aš taip manau, – nekantriai pritarė jis. – Dabar pietų metas ir mums reikia pavalgyti.

– Tačiau nebūtinai drauge, – ryžtingai pridūrė ji.

Lukanas prisimerkė, o jo tamsios akys nieko gero nežadėjo.

– Sakykite, ar tai asmeniška, ar ir kitiems savo vadovams jaučiate neapykantą?

Leksė staiga įsitempė. Nors ir manė, kad Lukanas Sent Kleras nusipelnė tokio atšiauraus elgesio, vis dėlto nenorėjo, kad jis imtų smalsauti, kodėl ji šitaip elgiasi. Jei pradėtų įtarinėti ar sužinotų, kas iš tikrųjų ji yra...

Leksė papurtė galvą.

– Nieko asmeniška, pone Sent Klerai...

– Mano vardas Lukanas.

Ji sumirksėjo.

– Atsiprašau?..

– Prašau vadinti mane Lukanu, – lėtai tarė jis gležnu balsu. – Nejau ir tai jums nepriimtina?

Leksei iš tikrųjų tai buvo nepriimtina! Ji nenorėjo – tiesą sakant, nė neketino – kreiptis į kurį nors iš Sent Klerų vardu!

– Norėčiau, kad mūsų bendravimas ir toliau išliktų susijęs tik su darbo reikalais, – griežtai tarė ji.

– Manote, jei pradėtume kreiptis vienas į kitą vadu, viskas pasikeistų? – pasiteiravo jis.

– Žinoma, – susiraukė ji. – Tai blogiau net už bendrus pietus.

Lukanas vos valdėsi.

– Nesuprantu, kodėl?

Leksė susierzinusi pažvelgė į jį.

– Todėl, kad jūs tik apsimetate nesuprantąs...

Ji nutilo, nes Lukanas ėmė kikenti.

Staiga viskas pasikeitė – gražūs, bet niūrūs ir šalti jo veido bruožai netikėtai suminkštėjo, tamsios akys tapo linksmos, griežta smakro ir skruostikaulių linija išnyko, o kairiajame skruoste pasirodė žavi duobutė.

Įvyko tai, ko Leksė tikrai nesitikėjo.

Ji su priekaištu pažvelgė į jį.

– Nieko juokingo nepasakiau.

Lukanas liūdnai palingavo galvą.

– Net jei stengiatės būti maloni, vis tiek atrodote pikta, – tarė jis.

Ji pasišiaušė.

– Ir jums tai atrodo juokinga?

– Tiesą sakant, ne. – Jis lėtai papurtė galvą. – Tačiau jūs kitokia nei visos, kurias teko iki šiol pažinti.

Leksė nežinojo, kaip reaguoti – jo balsas tapo švelnus, o iš tamsių akių, kurios smalsiai žvelgė į ją, sklido šiluma. Taip gražūs vyrai vertina moteris, kurias laiko patraukliomis...

Niekada!

Jokiais būdais!

Juk Lukanas Sent Kleras ir jo broliai išsižadėjo tėvo, kai šis išsiskyrė su jų motina. Atstūmė jį ir niekada nepanoro susitikti su moterimi, kurią jų tėvas mylėjo ir su kuria praleido likusį gyvenimą.

Leksė suprato, kad prieš dvidešimt penkerius metus Lukanas su broliais sunkiai išgyveno tėvų skyrybas, tada jie buvo dar visai maži ir galbūt nė nenumanė visų su tuo įvykiu susijusių smulkmenų.

Lygiai taip pat kaip ir Leksė, kuri dar net nebuvo gimusi ir negalėjo visko žinoti.

Ne, apie tai ji nenorėjo daugiau galvoti.

Jos nuomone, Sent Klerų šeima su seneliu Aleksu ir jos močiute pasielgė bjauriai. Tiesą sakant, Leksė jų visų nekentė. Bus geriau, jei ir toliau taip liks.

Tik šį rytą ji suvokė kitą dalyką – Lukanas Sent Kleras yra mirtinai, tiesiog širdį veriančiai gražus.

Lukanas pastebėjo, kad Leksė susijaudino – tai matėsi išraiškingame dailiame veide, tačiau jos jausmai jam buvo vis tiek nesuprantami. Nieko nuostabaus: šios moters jis kol kas neįstengia suprasti.