Кэрол Мортимер: Beprotiškai įsimylėjęs

Jis žinojo tik viena – jinai jį traukė.

Be abejonės, Leksė labai graži, tačiau ji turėjo dar šį tą, ko Lukanas neperprato, ir būtent tai jį ir intrigavo.

Jis nenorom prisipažino, kad būtent dėl to jis ir pyko ant Endriaus Proktoro, kuris šį rytą flirtavo su ja.

Netikėtai Lukanas atsitiesė.

– Iš jūsų kalbų supratau, kad pietauti drauge neisite?

Ji suraukė kaktą.

– Na ne, kodėl...

– Bet ne sumanimi? – bandė nesunkiai atspėti jis.

Ji sučiaupė lūpas.

– Būtent.

Lukanas vos susilaikė nesusijuokęs. Iki šiol jokia moteris šitaip tiesmukai neatsisakydavo jo pasiūlymo, o Leksė jį atmetė iškart!

Atsisakymas jį greičiau sujaudino nei supykdė, matyt dėl to, kad išsprūdo iš putlių ir jausmingai erotiškų Leksės lūpų...

Jis ryžtingai linktelėjo galvą.

– Maniau, kad norėsite užkąsti prieš išvykstant. Tebūnie, galėsime pavalgyti ir vėliau.

– Prieš išvykstant? Ir kurgi mes vyksime? – įtariai paklausė Leksė ir nepatikliai nužvelgė Lukaną aiškiai matydama pasitenkinimą tamsiose jo akyse.

Tos akys dabar kaip tik žvelgė į ją su apsimestine nuostaba.

– Nejau būsiu pamiršęs pranešti, kad išvykstame keletui dienų į užmiestį?

Leksė abejojo, ar šis žmogus apskritai gali ką nors pamiršti – šį rytą ji pati dalyvavo posėdyje ir įsitikino, kad jis yra labai įžvalgus verslininkas. Net nežvilgtelėjęs į dokumentus vieną po kito vardijo Endriaus Proktoro bylos faktus ir skaičius. Leksė jau nebetikėjo, kad jis buvo pamiršęs savo ankstesnės sekretorės vardą. Tą užmaršumą galima paaiškinti veikiau tuo, kad toji moteris jam buvo tokia nereikšminga, jog jis paprasčiausiai nesistengė įsiminti vardo.

Tačiau jos atžvilgiu, regis, viskas kitaip.

– Gal ir taip... – atsargiai patvirtino Leksė.

Jis nekantriai linktelėjo galvą.

– Man pagaliau pavyko prisiskambinti Bartonui. Viską pasvėręs nusprendžiau, kad vis dėlto reikia nuvykti į Glosteršyrą ir pačiam išsiaiškinti, kas įvyko.

Leksei iš silpnumo aptirpo širdis.

– O kuo čia dėta aš?

Tamsios akys vėl blykstelėjo pašaipiai, su pasitenkinimu nužvelgdamos ją.

– Bet juk tai turėtų būti savaime suprantama, Lekse.

– Jūs šaipotės iš manęs, pone Sent Klerai, – iškošė ji pro sukąstus dantis.

Jis gūžtelėjo plačiais pečiais, pridengtais nepriekaištingai pasiūtu švarku.

– Jūs pas mane dirbsite tris dienas. Bent porai dienų būtinai turiu nuvykti į Glosteršyrą, kad galėčiau įvertinti namui padarytą žalą ir suorganizuoti remonto darbus. Tikiuosi, jog mano laikinoji sekretorė – tai yra jūs – vyks kartu, nes tai tiesiog savaime suprantama.

Leksė išbalo ir suglumusi pakėlė akis netikėdama tuo, ką girdi.

Lukanas pageidauja, kad ji vyktų drauge su juo į Glosteršyrą? Į Malberio dvarą? Į Stauerbridžo kaimą, kurį Sent Klerai paveldėjo iš hercogo?

Į kaimą, kur iki šiol gyvena Leksės močiutė...

Trečias skyrius

Lukanas negalėjo nepastebėti, kaip Leksė reagavo į jo pasiūlymą kelias dienas praleisti Glosteršyre – ji išbalo, akys patamsėjo ir apsiblausė.

Jis visai nenorėjo važiuoti į šeimos dvarą, todėl ir nutarė pasikviesti sudominusią moterį, tik niekaip nesuprato, kodėl ir ji jaučiasi panašiai. Žinoma, galėjo turėti savų planų, dėl kurių norėjo likti mieste – gal turi draugą ar meilužį?

– Ar jums šis sumanymas nepatinka? – paklausė jis šaižiu balsu.

Ar Leksei nepatinka?

Ji būtų galėjusi išvardyti daugybę priežasčių, dėl kurių nenorėjo net artintis prie Stauerbridžo ir juolab su Lukanu Sent Kleru – žmogumi, kuris yra Sent Klerų šeimos galva.

Anksčiau Leksė dažnai lankydavosi tame kaime pas močiutę ir senelį Aleksą. Kol buvo dar vaikas, važiuodavo ten kartu su tėvais, vėliau ir pati. Stauerbridžas buvo gražus kaimelis su daugybe žavių namelių nendriniais stogais, Leksei patikdavo ten leisti laiką kartu su močiute.

Čia ir buvo šuo pakastas.

Jei pasirodytų Stauerbridže su Lukanu Sent Kleru, nelaimės neišvengtų – kaimo gyventojai Leksę pažinojo nuo vaikystės.

Tikra painiava, ji pakliuvo į voratinklį...

Tada, kai pasidavė smalsumo vedama, Leksė nė neįtarė, kad šis voratinklis bus toks painus!

Ji sunkiai nurijo seiles ir, vengdama tamsių jo akių, žvilgsnį nukreipė kažkur pro kairįjį Lukano petį.

– Negaliu staiga visko mesti ir palikti Londono...

– Aš susisiekiau su jūsų agentūra ir sužinojau, jog darbo sutartyje yra punktas, kuriame aiškiai nurodoma, kad darbuotojas ar darbuotoja privalo lydėti darbdavį verslo kelionėse, – priminė jai Lukanas lediniu balsu.

Agentūroje Leksė dirbo su tėvais jau trejus metus ir puikiai žinojo, kokios pareigos yra nustatytos sekretorių darbo sutartyse. Tačiau ji buvo šios agentūros savininkų duktė ir jokios sutarties nepasirašė , tačiau to ji negalėjo jam atskleisti.

Leksė kietai sučiaupė lūpas.

– Į Glosteršyrą jūs vykstate ne verslo, o asmeniniais reikalais.

– Pataisykite mane, jei klystu, – ledinis balso tonas išdavė, kad taip nėra. – Raidės AS reiškia asmeninė sekretorė , tiesa?

– Taip. Bet...

– Jei taip, tikiuosi, kad jūs, mano asmeninė sekretorė, važiuosite kartu į Glosteršyrą.

– Bet aš nesutinku...

– Nejaugi manote, kad jūsų nuomonė šiuo klausimu man rūpi? – nemandagiai nutraukė jis.

Leksė atidžiai pažvelgė į Lukaną – tamsios jo akys atšiauriai blizgėjo, kietai sukąsti žandikauliai net virpėjo, o lūpos buvo sučiauptos.

– Nemanau, – pagaliau nenorom pripažino ji. – Betgi šią išvyką būtų galima atidėti iki ketvirtadienio, kai bus atvykusi nuolatinė jūsų sekretorė, – guviai pridūrė.

– Savo planų nekeisiu, kad jums įtikčiau, Lekse, – nukirto jis lediniu balsu. – O kad būtų ramiau, pasiimsiu portfelį dokumentų, susijusių su darbu.

– Šit kaip... – skausmingai išsišiepė ji.

Lukanas šyptelėjo nieko gero nežadančia šypsena.

– Lauksiu jūsų po valandos, su lagaminu.

Leksę apėmė panika. Su šiuo žmogumi vykti į Glosteršyrą, į Sent Klerų dvarą, ji tiesiog negali .

Močiutės namai buvo vos už pusės mylios nuo Malberio dvaro – didžiulių rūmų, kuriuose kadaise gyveno pats Sent Klerų hercogas. Vaikystėje Leksė ne kartą žaidė jų miškuose, kartu su močiute ir seneliu Aleksandru vaikščiojo po jų valdas, dažnai eidavo paplaukioti į uždarą baseiną, įrengtą Malberio dvaro prieigose.

Tiesą sakant, pačiame Malberio dvare Leksė niekada nenakvodavo, nes močiutė griežtai atsisakė ten gyventi su Aleksandru, net ir tada, kai jis išsiskyrė. Jei Leksei dabar netyčia išsprūstų kokia netinkama pastaba ar frazė apie dvarą ir paaiškėtų, kad ji yra ten buvusi, Lukanas imtų klausinėti. O ji nieko nenorėjo jam aiškintis.

Tai buvo ne šiaip sau voratinklis, o geležiniai spąstai ir, jei ji įklius, jie iškart skausmingai užsitrenks.

Leksė ryžtingai papurtė galvą.

– Vis tiek nenoriu kartu vykti į Glosteršyrą...

– Ką gi, – paniuro jis ir neleido jai baigti. – Tokiu atveju Sekretorių agentūra turės atleisti jus. Pačių labui.

– Ar jūs man grasinate, pone Sent Klerai? – Leksei net kvapą užėmė supratus, kuo tai kvepia. Pakaks vos kelių aštrių žodžių ir šis žmogus, kuris turi didelę valdžią ir įtaką verslo pasaulyje, sugriaus Sekretorių agentūros reputaciją.