Carole Mortimer - Beprotiškai įsimylėjęs

– Laimingų Naujųjų metų, pone Sent Klerai!

Lukanas, į kurį kreiptasi kaip į poną Sent Klerą, suraukęs antakius stovėjo prie didžiulio lango Sent Klerų korporacijos administracinio pastato dešimtajame aukšte.

Buvo dar anksti, pusė aštuonių, tačiau tą šaltą ir žvarbų sausio rytą Lukanas dirbo nuo šeštos, nes norėjo sutvarkyti reikalus, kurie susikaupė per laisvas dienas tarp Kalėdų ir Naujųjų metų.

Jis ir nusprendė, kad į darbą šįryt reikia ateiti anksti ir skubiai sutvarkyti atidėliotus reikalus. Iš tikrųjų Lukanas net apsidžiaugė, kad pagaliau po švenčių viskas grįžta į įprastas vėžes. Kalėdas jis praleido su dviem jaunėliais broliais motinos namuose Edinburge, paskui trumpam – nors Lukanui tas laikas ir prailgo – nuvyko į Glosteršyrą, į šeimai priklausantį Malberio dvarą, kur Naujųjų metų išvakarėse dalyvavo jauniausiojo brolio vestuvėse.

Nors ir numanė, kodėl Džordanas ir Stefanija vestuves sumanė kelti būtent čia, kur juodu ir susipažino, Lukanas pasitaikius progai mandagiai visų atsiprašė ir trims dienoms išdūmė į Klosterį slidinėti.

Vis dar susiraukęs jis pakreipė galvą, kai į pastatą šalia kontoros įėjo jauna moteris. Tai buvo jo sekretorės vieta. Tačiau moteris, kuri ėjo pro duris, buvo ne jo sekretorė. Tiesą sakant, Lukanas neprisiminė, kad ją būtų matęs anksčiau!

Ne vyresnė nei dvidešimt penkerių, mergina buvo liauna ir nesiekė nė metro šešiasdešimties. Vilkėjo dalykiniu juodos spalvos kostiumėliu ir sniego baltumo palaidine, tačiau didžiausią įspūdį darė juodi čigoniški plaukai, kurie krito ant nugaros neklusniomis garbanomis. Iš po tokių pat juodų antakių spindėjo tamsiai mėlynos akys apgaubtos tankiomis juodomis blakstienomis. Nedidelė jos nosytė buvo tiesi, o putlios lūpos atrodė gundančios ir jausmingos.

Išvydęs tas lūpas Lukanas iškart, net keista, susijaudino ir pagalvojo apie įkaitusius, vienas į kitą įsikibusius nuogus kūnus. Jis ir pats nusistebėjo, nes visiems buvo žinoma, kad Lukanas, sėkmingasis Sent Klerų verslininkas, kietaširdis ne tik su savo pavaldiniais, bet ir moterimis, su kuriomis turėdavo trumpalaikių santykių.

Tačiau žiūrėdamas į šią tamsiaplaukę, nepažabotą gražuolę, Lukanas anaiptol nesijautė kietaširdis!

Jo žvilgsnis buvo piktas ir niūrus. Kas ji tokia, velniai griebtų?

Kai Lukanas Sent Kleras sutrikęs suraukė kaktą, Leksei jo beveik pagailo, tačiau dėl to, kad pateko į tokią padėtį, jis galėjo kaltinti tik save.

Jei nebūtų toks arogantiškas ir pasipūtęs savimyla, jo sekretorė nebūtų nusprendusi palikti jį Kalėdų išvakarėse apie tai net nepranešusi.

Matyt, taip ir buvo.

Leksė įtarė, kad Džesika Braun turėjo ir kitų, ne tik dalykinių interesų Lukano Sent Klero atžvilgiu, bet jis tikriausiai neparodė – o gal nesugebėjo parodyti – jokio atsako. Tai tikroji priežastis, kodėl moteris dingo taip staiga…

Kai Leksė priėjo arčiau ir sustojo prieš didžiulį ąžuolinį stalą, o Lukanas Sent Kleras lyg koks karalius atsistojo kitoje jo pusėje, ji pajuto jo valdingumą. Pastebėjo, kad jam labai tinka tamsiai pilkos spalvos kostiumas ir pilkšvi šilkiniai marškiniai su kruopščiai po kaklu parištu tos pačios, tik šiek tiek tamsesnės spalvos kaklaraiščiu.

Nenorom Leksei teko pripažinti, kad aukštas ir nepriekaištingai apsirengęs vyras – aristokratiškai dailus. Tiesa, jo tamsūs, beveik juodi plaukai, jos nuomone, galėjo būti kiek ilgesni, tačiau nors ir gražių bruožų – mįslingomis juodomis akimis, išdidžia ilgoka nosimi, tvirtu, ryžtingu smakru ir išraiškingomis lūpomis – atrodė arogantiškas ir anaiptol ne patrauklus.

Bet Leksei nepatrauklūs atrodė visi Sent Klerų korporacijos darbuotojai! Ji pašaipiai šyptelėjo.

– Aš – Leksė Hamilton, pone Sent Klerai. Kurį laiką būsiu laikinoji jūsų sekretorė, – tarė ji susiraukusiam vyrui.

Jo primerktos akys atrodė ledinės.

– Bet man nereikia sekretorės, ir dar tokios, kuri dirbs laikinai …

Leksė vos įstengė nuslėpti pašaipą.

– Buvusi jūsų sekretorė paskambino į mūsų agentūrą Kalėdų išvakarėse ir teiravosi, kas galėtų ją pakeisti, iki jūs susirasite nuolatinę sekretorę. Deja, kvalifikuota moteris nuolatiniam darbui galės atvykti tik po trijų dienų.

Jos žodžiai Lukaną Sent Klerą akivaizdžiai pritrenkė – taip ir turėjo būti.

Nors Leksę seniai domino Sent Klerų korporacija ir ji čia atvyko vedama smalsumo, tačiau nusprendė tuo nepiktnaudžiauti. Trijų dienų tikrai pakaks, kad savo akimis pamatytų visas blogybes, apie kurias buvo girdėjusi iš kitų arba kurias įsivaizdavo.

Bet Leksė apsiriko – pakako trijų minučių suprasti, kad šis šaltas išpuikėlis mano esąs už ją viršesnis!

Jis dar labiau suraukė kaktą.

– Patikslinkite, kodėl ir kada Dženiferė davė tokius nurodymus?

Tai išgirdusi Leksė taip pat susiraukė.

– Maniau, kad jūsų sekretorės vardas Džesika…

– Dženiferė… Džesika, – suirzo Lukanas Sent Kleras, mat jam tai atrodė nesvarbu. – Jos vardas neturi reikšmės, ypač jei ji, kaip sakote, čia nebedirbs.

Leksė kreivai šyptelėjo.

– Jei bent retkarčiais būtumėte kreipęsis į ją vardu, galbūt nebūtų taip staiga išėjusi?..

Lukanas dar labiau prisimerkė ir nuožmiai nužvelgė ją.

– Savo nuomonę, panele Hamilton, galėsite pareikšti tada, kai jos paprašysiu!

– Aš tik norėjau pasakyti…

– Tikriausiai ketinote pasakyti, kas jums, kaip laikinajai sekretorei, neturėtų rūpėti? – pertraukė ją Lukanas ausį rėžiančiu balsu.

– Taip, tikriausiai, – liūdnai šyptelėjusi pritarė ji.

Betgi ji visai nesigaili to, ką pasakė, pamanė Lukanas ir paniuro.

– Ir kodėl Dženi… Džesika, – irzliai pasitaisė jis, – nutarė pasielgti šitaip neprofesionaliai ir negarbingai?

Leksė Hamilton gūžtelėjo pečiais.

– Bendradarbiams ji prasitarė, kad mirtinai įsižeidė Kalėdų proga negavusi iš jūsų jokios dovanėlės ar bent sveikinimo atviruko.

– Ji gavo kalėdinę premiją kartu su atlyginimu už praėjusį mėnesį – kaip ir visi kiti mano darbuotojai.

– Bet ne asmeninę dovaną, – tarė Leksė Hamilton tyčia nutęsdama žodžius.

– Kodėl, po galais, turėčiau ką nors jai dovanoti? – nuoširdžiai nustebo Lukanas dėl tokių kaltinimų.

– Man regis, visur priimta, kad tiesioginis viršininkas… bet nesvarbu, – nutilo gražuolė juodvarnio plaukais pamačiusi, kad jam trūksta kantrybė. – Nemaniau, kad taip anksti rasiu jus darbe… Ką tik jums skambino, manau, tai svarbu. Visą informaciją surašiau ant popieriaus. – Ji ištiesė jam lapą.

Lukanas permetė dailia rašysena užrašytą žinutę ir suglamžė popierių.

Džonas Bartonas, Malberio dvaro prižiūrėtojas, pranešė apie staigų atoslūgį, kuris per dvi dienas apgadino vakarinį namo kampą. Apie padarytą žalą Džonas nusprendė asmeniškai informuoti Lukaną.

Kaip vyriausias iš Sent Klerų, Lukanas Malberio dvarą paveldėjo prieš aštuonerius metus mirus tėvui. Bet ten jis retai lankydavosi – tėvai prieš dvidešimt penkerius metus ėmė gyventi atskirai ir netrukus dramatiškai išsiskyrė, taigi sugrįžti į šią vietą jis neturėjo jokio noro, juolab kad visai neseniai ten lankėsi.

Pirmuosius vienuolika iš trisdešimt šešerių gyvenimo metų Lukanas laimingai gyveno su abiem tėvais Malberio dvare. Nė vienas iš trijų brolių nenutuokė apie tėvo romaną su našle, kuri gyveno kartu su dukterimi viename iš dvaro pastatų. Nežinojo ir apie skausmą, kurį patyrė motina dėl šio romano. Po nelaimės Molė su trimis sūnumis sugrįžo į Škotiją.