Кэрол Мортимер: Beprotiškai įsimylėjęs

Bet Leksė apsiriko – pakako trijų minučių suprasti, kad šis šaltas išpuikėlis mano esąs už ją viršesnis!

Jis dar labiau suraukė kaktą.

– Patikslinkite, kodėl ir kada Dženiferė davė tokius nurodymus?

Tai išgirdusi Leksė taip pat susiraukė.

– Maniau, kad jūsų sekretorės vardas Džesika...

– Dženiferė... Džesika, – suirzo Lukanas Sent Kleras, mat jam tai atrodė nesvarbu. – Jos vardas neturi reikšmės, ypač jei ji, kaip sakote, čia nebedirbs.

Leksė kreivai šyptelėjo.

– Jei bent retkarčiais būtumėte kreipęsis į ją vardu, galbūt nebūtų taip staiga išėjusi?..

Lukanas dar labiau prisimerkė ir nuožmiai nužvelgė ją.

– Savo nuomonę, panele Hamilton, galėsite pareikšti tada, kai jos paprašysiu!

– Aš tik norėjau pasakyti...

– Tikriausiai ketinote pasakyti, kas jums, kaip laikinajai sekretorei, neturėtų rūpėti? – pertraukė ją Lukanas ausį rėžiančiu balsu.

– Taip, tikriausiai, – liūdnai šyptelėjusi pritarė ji.

Betgi ji visai nesigaili to, ką pasakė, pamanė Lukanas ir paniuro.

– Ir kodėl Dženi... Džesika, – irzliai pasitaisė jis, – nutarė pasielgti šitaip neprofesionaliai ir negarbingai?

Leksė Hamilton gūžtelėjo pečiais.

– Bendradarbiams ji prasitarė, kad mirtinai įsižeidė Kalėdų proga negavusi iš jūsų jokios dovanėlės ar bent sveikinimo atviruko.

– Ji gavo kalėdinę premiją kartu su atlyginimu už praėjusį mėnesį – kaip ir visi kiti mano darbuotojai.

– Bet ne asmeninę dovaną, – tarė Leksė Hamilton tyčia nutęsdama žodžius.

– Kodėl, po galais, turėčiau ką nors jai dovanoti? – nuoširdžiai nustebo Lukanas dėl tokių kaltinimų.

– Man regis, visur priimta, kad tiesioginis viršininkas... bet nesvarbu, – nutilo gražuolė juodvarnio plaukais pamačiusi, kad jam trūksta kantrybė. – Nemaniau, kad taip anksti rasiu jus darbe... Ką tik jums skambino, manau, tai svarbu. Visą informaciją surašiau ant popieriaus. – Ji ištiesė jam lapą.

Lukanas permetė dailia rašysena užrašytą žinutę ir suglamžė popierių.

Džonas Bartonas, Malberio dvaro prižiūrėtojas, pranešė apie staigų atoslūgį, kuris per dvi dienas apgadino vakarinį namo kampą. Apie padarytą žalą Džonas nusprendė asmeniškai informuoti Lukaną.

Kaip vyriausias iš Sent Klerų, Lukanas Malberio dvarą paveldėjo prieš aštuonerius metus mirus tėvui. Bet ten jis retai lankydavosi – tėvai prieš dvidešimt penkerius metus ėmė gyventi atskirai ir netrukus dramatiškai išsiskyrė, taigi sugrįžti į šią vietą jis neturėjo jokio noro, juolab kad visai neseniai ten lankėsi.

Pirmuosius vienuolika iš trisdešimt šešerių gyvenimo metų Lukanas laimingai gyveno su abiem tėvais Malberio dvare. Nė vienas iš trijų brolių nenutuokė apie tėvo romaną su našle, kuri gyveno kartu su dukterimi viename iš dvaro pastatų. Nežinojo ir apie skausmą, kurį patyrė motina dėl šio romano. Po nelaimės Molė su trimis sūnumis sugrįžo į Škotiją.

Į Malberio dvare vykusias Džordano ir Stefanijos vestuves, nuo kurių dar nebuvo praėjusi nė savaitė, Lukanas vyko sukandęs dantis, panašiai jautėsi ir jo brolis Gideonas bei motina, todėl galimybė dar kartą važiuoti ten buvo net nesvarstoma.

Bartonas pranešė, kad apgadintas vakarinis namo sparnas...

Tai ilgoji pastato dalis, kurioje buvo įrengta paveikslų galerija – joje puikavosi Aleksandro Sent Klero, Lukano tėvo, buvusio Stauerbridžo hercogo, iškilmingas portretas.

Pažvelgus į portretą tapdavo visiškai aišku, kad iš trijų brolių Sent Klerų Lukas buvo panašiausias į tamsiaplaukį, tamsiaakį svetimautoją tėvą!

– Iš pono Bartono intonacijos supratau, kad reikalas labai skubus, – kalbėjo Leksė Hamilton žiūrėdama į tvarkingai parašytą, bet jau suglamžytą raštelį Lukano rankose.

– Leiskite tai spręsti man, gerai? – tarė jis perdėm švelniu balsu.

– Dėl jūsų dešimtos valandos susitikimo, matyt, nieko nebegalėsiu padaryti. – Ji visiškai nereagavo į jo pastangas. – Bet visus kitus susitikimus bus galima atšaukti, jei manote, kad...

– Panele Hamilton, jums tikrai nebūtina žinoti, ką aš manau, – šiurkščiai pertraukė ją Lukanas. – Šią akimirką labiausiai norėčiau pasikalbėti su jūsų agentūros vadovu.

– Kodėl?

Lukanas kilstelėjo antakius.

– Aš nepratęs, kad dėl mano sprendimų abejotų.

Leksė suprato, kad žodžius laikina darbuotoja jis nutylėjo. Tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad agentūrai šiuo metu vadovavo Leksė, nes jos tėvai, kuriems ir priklausė Sekretorių agentūra, antrąją Kalėdų dieną išvyko į trijų savaičių kelionę kruiziniu laivu vestuvių dvidešimt penktųjų metinių proga.

Tėvai nieko nežinojo apie Lukano Sent Klero sekretorės skambutį į agentūrą Kalėdų išvakarėse.

Leksė nusprendė jiems apie tai nieko nesakyti, nes vien Sent Klerų pavardės paminėjimas būtų sudrumstęs šventišką nuotaiką.

Ji bandė save įtikinti , kad tai ir buvo tikroji nutylėjimo apie skambutį priežastis.

Kai Leksė išsiaiškino, kas skambina, gerokai suglumo, tačiau iškart ryžtingai liepė Džesikai Braun nesijaudinti, nes Sekretorių agentūra tikrai padės susitvarkyti su iškilusia problema.

Tik pasibaigus pokalbiui Leksė suvokė, kad šis skambutis atvėrė jai neįtikėtinas galimybes.

Tą darbą ji galėjo dirbti tikrai puikiai, be to, sausį Sekretorių agentūroje paprastai būdavo ramu. Tris dienas. Pati pasižadėjo, kad tik tris dienas stebės Lukaną Sent Klerą, visų žinomą kaip kietą ir valdingą Sent Klerų korporacijos savininką.

Ir ką gi – Lukanas buvo toks, kokį Leksė ir įsivaizdavo, bent kol kas.

Ji išsitiesė visu ūgiu – avėdama bateliais su dviejų colių aukščio pakulne buvo penkių pėdų ir trijų colių.

– Pone Sent Klerai, galite neabejoti, kad per tris dienas, kurias čia dirbsiu, nenusivilsite mano kvalifikacija...

Jis šaltai ją nužvelgė.

– Jūsų kvalifikacija aš neabejoju...

Iš susierzinimo Leksei užkaito skruostai.

– Vis dėlto mintyse suabejojote.

– Tikrai? – lėtai ištarė Lukanas remdamasis į stalo kraštą ir žiūrėdamas tiesiai į mėlynas pasipiktinusios Leksės Hamilton akis.

Jos šilkinė oda buvo nuostabi, smakras nedidelis, bet išduodantis ryžtą, o lūpos virš jo – jausmingos, seksualios...

Tokios lūpos – drėgnos, putlios ir šiek tiek papūstos – gali išvesti vyrą iš proto, jei tik prisiliestų prie tam tikrų kūno vietų...

Lukanas skubiai atsitraukė, sunerimęs dėl vaizdinių, kurie jam iškilo žvelgiant į įžūlią moterį. Vyriškasis jo organas sustandėjo ir jis pasibjaurėjo savimi.

– Kaip vadinasi jūsų įstaiga? – šiurkščiai pasiteiravo jis.

– Sekretorių agentūra, – atsakė Leksė susiraukusi. – Bet gal jūs pirmiau norėtumėte paskambinti ponui Bartonui? Jis užsiminė, kad reikalas tikrai skubus...

– Pats sugebu atsirinkti, panele Hamilton, kurie reikalai yra svarbesni už kitus, – čaižiu balsu nukirto Lukanas.

– Žinoma. – Ji nežymiai linktelėjo galva, suraukė kaktą virš savo gilių mėlynų akių, apsisuko ir greitai išėjo. Lukanui beliko tik stebėti tolstant jos neklusnias tamsias garbanas. Pro akis nepraslydo ir gundantis dailus užpakaliukas, ir ilgos dailios kojos, kurių dalį dengė trumpas juodas sijonas.

Tai buvo tarsi perspėjimas Lukanui, kad ši jauna moteris turi ne tik puikią sekretorės kvalifikaciją, bet galėtų dalytis su juo ir guoliu.