Кэрол Мортимер: Beprotiškai įsimylėjęs

Lukanas paniuro, nes jam buvo malonu stebėti besisukiojančią Leksę – dailias rankas, verdančias kavą, ir svajoti apie tai, kaip jaustųsi, jei ji imtų iš lėto glamonėti nuogą jo kūną...

Po velnių!

Jis nuolat susijaudina, vos tik atsiduria šalia šios moters!

Lukanas staiga atsitiesė.

– Atnešiu daiktus iš automobilio.

Jis tikėjosi, kad šaltas oras apmalšins ne tik sukilusį jaudulį, bet išpūs iš galvos erotinius vaizdinius, kurie įkyriai sukosi mintyse.

Leksė pro juodas blakstienas matė, kaip jis eina durų link, ir palaukė, kol jas uždarys. Tik tada, kai išgirdo jas švelniai trinktelint, sunkiai atsirėmė į virtuvės spintelę ir užsimerkė.

Iki šiol jai sekėsi nekaip. Vos per kelias minutes, kurias juodu praleido Malberio dvare, ji suklydo net du kartus ir vos neišsidavė žinanti, kur yra virtuvė ir kur sudėti stalo įrankiai.

Gal ir gerai, kad anksčiau neteko pasilikti čia nakčiai – miegamųjų ir kitų antrojo aukšto kambarių ji nebuvo mačiusi!

Vos tik pagalvojo apie antrame aukšte esančius miegamuosius, prisiminė visai neseniai troškusi, kad Lukanas pabučiuotų ją ir jos...

Jai negalima žavėtis Lukanu. Ne tik negalima, tiesiog draudžiama .

Lukanas yra Sent Kleras. Ne šiaip sau Sent Kleras, o visos šeimos galva. Jie atstūmė ir įskaudino jos mylimą močiutę Sianą, o prieš aštuonerius metus tai dar kartą pakartojo, kai neleido jai dalyvauti Alekso laidotuvėse.

Leksė net pasitempė užplūdus naujai neapykantos bangai. Ji siaubingai nemėgo visų Sent Klerų dėl jų elgesio su močiute, o labiausiai nekentė Lukano – tokio šalto ir arogantiško!

Tačiau dabar Lukano žvilgsnis nebuvo šaltas. Žvelgdama į jį Leksė pasijuto stovinti tarsi ant vulkano krašto ir jautė, kad jis tikrai išsiverš ir praris ją amžiams, jei tik ji nesusilaikiusi puls į neišmatuojamą jo akių gelmę...

Krūtys iki šiol buvo sustandėjusios, sukietėję speneliai rėmėsi į švelnią liemenėlės medžiagą ir buvo itin jautrūs, o vietelė tarp šlaunų buvo tokia įšilusi, tarsi ten kas degtų. Kažin kaip ji jaustųsi, jei tomis tobulomis lūpomis Lukanas krimstelėtų jai spenelius ir įsiurbtų juos į burną?

– Brrr, na ir šalta čia... Atleiskite, pagalvojau, kad čia Lukanas! – atsiprašė vyras ir išsišiepė pamatęs Leksę nuo galinių durų, pro kurias ką tik įžengė.

Šio žmogaus ji nepažinojo taigi ir jis, laimei, jos neatpažins.

– Suklysti nesunku, mes juk tokie panašūs, – atšovė ji šaipydamasi ir stebėjo, kaip vyras padeda dėžę ant virtuvinės spintelės.

Jis berniokiškai šyptelėjo, išsitiesė ir panardinęs galvą dar giliau į šilto nertinio apykaklę draugiškai nužvelgė ją mėlynomis akimis.

– Lukanas nesakė, kad atvažiuos ne vienas... – Jis klausiamai pažiūrėjo į ją. – Džonas Bartonas, ūkvedys, – prisistatė ir ištiesė jai ranką.

Leksė spustelėjo tvirtą delną.

– Leksė, – ji nusprendė nesiplėsti. Tyčia taip darė. Kuo mažiau žmonių žinos, kad su Lukanu į Malberio dvarą atvažiavo Leksė Hamilton , tuo bus saugiau. – Esu pono Sent Klero sekretorė, – nerūpestingai tarė ji. – Laikinoji sekretorė, – dar pridūrė tvirtu balsu.

Nors to sakyti ir nereikėjo.

Leksė tarsi pati sau priminė kas esanti, nors galvoje sukosi visiškai kitokios mintys apie Lukaną. Juk neseniai galvojo apie jo lūpas, bučiuojančias krūtis...

Liaukis , – griežtai subarė save Leksė. – Tučtuojau liaukis!

Ji išsitiesė.

– Aš verdu kavą, o jūs tikriausiai ieškote pono Sent Klero? Jis lauke, prie automobilio, – pasakė ji. Pamačiusi, kaip smalsiai jis žiūri, suprato, kad Džonas Bartonas visai neketina ieškoti šeimininko, mieliau liks su ja, kad galėtų patenkinti smalsumą.

Jis šyptelėjo.

– Mano žmona šiuos produktus prašė perduoti jums. – Jis ranka parodė į dėžę, kurią ką tik buvo pastatęs ant stalviršio. – Pienas, duona, sviestas, sūris ir dar šis bei tas. Būčiau atnešęs anksčiau, bet Lukanas nepranešė, kada atvyksite, – pridūrė jis.

– Tikrai nesitikėjau, – sumurmėjo ji ir nuėjo apžiūrėti dėžės. Be to, ką minėjo Džonas, čia dar buvo akį viliojantis stiklinis indas su mėsos troškiniu. Ji atsisuko į Džoną spindinčiomis iš laimės akimis. – Būtinai padėkokite žmonai...

– Keitei, – nerūpestingai užbaigė jis.

Viena iš Leksės vaikystės draugių buvo vardu Keitė. Jos nebuvo labai artimos ir jųdviejų ryšys galiausiai nutrūko, kai aštuoniolikmetės įstojo į skirtingus universitetus, bet vis dėlto viename iš laiškų močiutė pranešė, kad praėjusiais metais Keitė ištekėjo.

Tačiau nebūtinai ji turėjo būti ta pati Keitė. Džono Bartono žmona turėtų būti iš Škotijos, kaip ir jis.

– Ar jūs abu iš šių vietų? – nutarė išsiaiškinti Leksė traukdama produktus iš dėžės.

– Tiesą sakant, aš gimiau Škotijoje, – tarė Džonas Bartonas liūdnai šyptelėdamas. – Bet Keitė vietinė... iš šio kaimo, – lyg tarp kitko pridūrė. – Gal rytoj ar kurią kitą dieną užsuks pas jus pasisveikinti.

– Manau, kad ponas Sent Kleras čia neužsibus, – pertraukė jį Leksė. Dievulėliau, tai tikrai ta pati Keitė!

Mėlynakė blondinė Keitė. Leksė neabejojo, kad būtent ji yra mylima Džono Bartono žmona.

– Aš juk minėjau, Lekse, kad čia užtruksime mažiausiai dvi dienas.

Ji staiga atsigręžė į Lukaną – jis stovėjo tarpduryje, užstodamas praėjimą į kitus kambarius. Pro pusiau primerktus vokus įžūliai žiūrėjo į ją, nenuleisdamas akių. Leksė sunkiai nurijo seiles ir išlemeno:

– Štai kokių gėrybių mums atnešė ponas Bartonas, labai mielai pasielgė.

– Tik patys reikalingiausi produktai, – paaiškino vyriškis. – Gaila, kad buvote priverstas vėl čia važiuoti, Lukanai.

– Nieko tokio, Džonai, – tarė Lukanas draugiškai spausdamas vyrui ranką. – Gal mudu su Lekse vakarieniausime Rožėje ir karūnoje , tikiuosi, ten vis dar galima pavalgyti, tiesa?

– Pono Bartono žmona buvo tokia maloni ir pagamino mums troškinio, – skubiai įsiterpė Leksė.

Rožės ir karūnos užeiga buvo ta vieta, kurioje apsilankyti Leksė tikrai nenorėjo. Ji priklausė dvarininkui Bilui Klintonui ir jo žmonai Merei, kurie tikrai pažinojo ir Leksę, ir Sianą, jie žinojo ir apie jų giminystės ryšį.

Vis dėlto vienas dalykas Leksei buvo aiškus: ji privalo nueiti į kaimą pasimatyti su močiute, bus negerai, jei ji iš kitų sužinos, kad, be Lukano Sent Klero, Malberio dvare šiuo metu apsistojusi ir jos vaikaitė!

Penktas skyrius

– Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad gaminti valgį taip pat yra jūsų, kaip laikinosios sekretorės, pareiga, – užsiminė Lukanas po valandėlės, kai grįžo į virtuvę pasikalbėjęs su Džonu ir persirengęs nauju kostiumu. Virtuvėje sklido malonus šildomo troškinio kvapas.

Leksė, kuri sėdėjo prie nutrinto ąžuolinio stalo ir gėrė kavą, suirzusi blykstelėjo į jį mėlynomis akimis.

– Tiesą sakant, pietus paruošė Keitė Barton. Man beliko tik įdėti juos į orkaitę ir pašildyti.

– Net ir tokiu atveju...

– Liaukitės, nebūkite toks smulkmeniškas, Lukanai! – Sudirgusi ji atsistojo ir įpylė jam dar vieną puodelį kavos.

– Smulkmeniškas?.. – švelniai perklausė Lukanas.

– Taip, smulkmeniškas! – Leksė įbruko kavos puodelį į rankas. – Pienas ir cukrus ant stalo. – Ji vėl atsilošė į kėdę ir ėmė spoksoti į savo puodelį.

Lukanas gurkšnojo nesaldintą juodą kavą, nes būtent tokią ir mėgo, ir žiūrėjo į jos nuleistą galvą. Matyt, jos nuotaika nė kiek nepagerėjo, Leksė net nežvilgtelėjo į jo pusę.