Кэрол Мортимер - Beprotiškai įsimylėjęs

– Suprantu...

– Tikrai?

– Manau, kad taip, – tyliai burbtelėjo Lukanas. – Ar ši taisyklė taip pat galioja, jei viršininkas yra tik laikinasis kaip ir jo sekretorė?

– Žinoma. – Ji linktelėjo galvą.

Iš pradžių Lukanas tyčia, lyg žaisdamas erzino Leksę dėl jos tiesmukai rodomo pasitikėjimo savimi. Tačiau žaidimas baigėsi tą akimirką, kai ji akivaizdžiai parodė juo nesidominti.

Lukanui buvo dvidešimt šešeri ir jis puikiai jautė, kada moteris atsako į jo jausmus. Šį vakarą, kai abu stovėjo ant namo laiptų Leksė ir Lukanas pajuto vienas kitam trauką. Ji būtų mielai leidusis pabučiuojama, o jis mielai būtų tai padaręs...

Jis pažvelgė jai į lūpas, kurios buvo putlios ir jausmingos, šiek tiek praviros ir drėgnos, nes Leksė ką tik nervingai apsilaižė jas liežuvio galiuku.

Lukanui užėmė kvapą, kai ji ir vėl pakartojo tą patį nervingą judesį – liežuviu švelniai suvilgė praviras lūpas ir taip sužadino Lukanui begalinį norą padaryti tą patį...

– Nedrįskite! – šūktelėjo Leksė ir žengtelėjo atgal, pamačiusi laukinį alkį tamsiose Lukano akyse ir perpratusi jo ketinimus. Pakako vieno žingsnio ir Leksė įsirėmė į spintelę. – Nemanau, kad tai gera mintis, Lukanai!

Ji pakėlė rankas bandydama jį sulaikyti, bet Lukanas pasilenkė, sulenkė jos rankas, įsirėmė krūtine jai į krūtis ir prisispaudė šlaunimis.

Prisispaudė aistringai.

Iš visų jėgų.

– O man ši mintis netgi patinka, – švelniai tarė Lukanas, išskėtė rankas ir, delnais įsirėmęs į stalviršį jai už nugaros, laikė tarsi spąstuose užgulęs visu kūnu, o sukietėjęs vyriškas pasididžiavimas rėmėsi jai į šlaunis. – O kaip jums, Lekse, patinka? – dusliai paklausė jis numanydamas atsakymą.

Pažvelgus į jį Leksei užėmė kvapą – tamsios akys buvo tokios užburiamai šiltos, kad būtų galėjusi jose paskęsti. Kilo nenumaldomas noras patirti, kaip jaustųsi, kai Lukanas ją bučiuotų.

Ją bučiuotų Lukanas?!

Juk tai jis , – subarė save Leksė. Lukanas Sent Kleras. Vyriausiasis senelio Alekso sūnus ir įpėdinis. Žmogus, kaip ir visa jo išpuikusi šeima ištisus metus įžūliai ignoravęs jos močiutę.

Kraujas sustingo Leksės gyslose, tačiau blykstelėjusi ledinėmis akimis ji vis dėlto bandė atsitiesti.

– Pasitraukite nuo manęs, Lukanai, – šaltai iškošė ji stengdamasi atsitraukti nuo raumeningos jo krūtinės.

Lukanas susiraukė ir tarsi nepajutęs jos pastangų išsilaisvinti nepaleido iš savo glėbio, tik dar tvirčiau įsirėmė į stalviršį jai už nugaros.

– Jūsų lūpos sako viena, bet kūnas – visai ką kita, – sušnopavo jis dusliai akimis rodydamas jai į pabrinkusias krūtis ir pro švelnų megztinio audinį išsišovusius spenelius.

– Man šalta, – su panieka tarė ji. – Paklausykite, Lukanai, neabejoju, kad daugybė moterų su malonumu sutiktų atsidurti Stauerbridžo hercogo lovoje, kad ir vienai nakčiai! Bet aš nesu tokia!

Lukanas prisimerkė, atsitiesė ir žengė žingsnį į šalį.

– Nepamenu, kad būčiau minėjęs, jog esu Stauerbridžo hercogas. – Jis nužvelgė ją ledinėmis akimis.

Štai ir vėl suklydo. Leksę staiga apėmė silpnumas.

Ji pasimetė. Taip, Lukanas teisus. Jos žodžiai ir kūnas sakė skirtingus dalykus! Ji suvokė, kad potraukis Lukanui yra neleistinas, bet kūnas tvirtino visai ką kita.

Ji trūkčiojamai įkvėpė.

– Džonas Bartonas prasitarė. – Juk galėjo taip nutikti, tiesa? – Įsivaizduokite, kaip nustebau, kai jis pavadino jus jūsų malonybe , – pašaipiai pridūrė ji.

– Aš vengiu šio titulo, – sumurmėjo Lukanas ir susikišo rankas į kišenes.

– Kodėl? – juokais pasiteiravo Leksė. – Tik pagalvokite, kiek moterų pultų jums į glėbį, jei žinotų, kad esate hercogas!

Jis prisimerkė, nes ji akivaizdžiai šaipėsi.

– Jau sakiau, kad vengiu šio titulo.

– O man smalsu kodėl.

Jis dar kiečiau suspaudė lūpas.

– Ilga istorija.

– Galite papasakoti trumpai, man pakaktų, – paragino Leksė.

Jis piktai išplėtė šnerves.

– Trumpai to nepapasakosi.

– Nagi, Lukanai...

– Gal pagaliau liausitės, Lekse? – piktai sušnypštė jis.

Leksei net perbėgo šiurpuliukai – jis pervėrė ją lediniu žvilgsniu, žandikaulis nervingai trūkčiojo, o lūpos – tos dailios lūpos – tvirtai, netgi grėsmingai susičiaupė.

– Aš... tiek to, viskas gerai. – Ji nusigręžė. – Gal jau metas valgyti?

Lukanas giliai įkvėpė stengdamasis neparodyti pykčio, kuris jį apimdavo kaskart, kai kas nors primindavo apie titulą, ar kad jam priklauso Malberio dvaras. Dažniausiai – tiesą sakant, visada, kol būdavo Londone – Lukanui pavykdavo pamiršti, kad yra Stauerbridžo hercogas ir kad toji vieta kažkaip susijusi su jo gyvenimu.

Jam atrodė, kad su juo tai neturi nieko bendra. Nei titulas, nei Malberio dvaras, nei visas prakeiktas turtas jam visiškai nerūpėjo.

Po velnių, nereikėjo jam čionai važiuoti tepraėjus tiek nedaug laiko po Džordano ir Stefanijos vestuvių. Nereikėjo nusileisti Džono Bartono maldavimams atvykti ir pačiam įsitikinti, ar namas tikrai nukentėjo.

Tad kodėl atvažiavo?..

Tikriausiai dėl to, pripažino Lukanas suraukęs kaktą, kad negalėjo atsispirti prigimčiai ir norui keletą dienų praleisti su gražia, nors ir užgaidžia Lekse Hamilton.

Tokią prigimtį jis paveldėjo iš tėvo, kuri atnešė vien nelaimes jo žmonai ir sūnums.

Todėl Lukanas jau seniai buvo pasižadėjęs neleisti jokiai moteriai susukti jam galvos pasinaudojus tam tikros jo kūno dalies silpnybe. Nusprendė niekada nesiekti ir negeisti moters meilės, nes ji atneša vien skausmą ir nelaimes – visa tai jų šeima patyrė prieš dvidešimt penkerius metus, kai tėvas įsimylėjo kitą...

– Lukanai?..

Jis susiraukęs pakėlė akis ir pamatė, kad Leksė ant stalo jau padėjusi pašildytą troškinį, o pati atsisėdusi laukia ir klausiamai žvelgia į jį.

Jis stipriai papurtė galvą.

– Rodos, aš nealkanas.

Leksė skausmingai susiraukė.

– O man atrodo, kad jūs visą dieną nieko nevalgėte.

Lukano veide atsirado pašaipi išraiška.

– Jums dėl to neramu, nes...

– Tiesą sakant, man tai nė kiek nerūpi.

– Taip ir maniau, – lėtai ištarė Lukanas.

Sutrikusi Leksė atsiduso.

– Bartonas tikrai nežinojo, kad kartu su jumis atvažiuosiu ir aš, taigi Keitė patiekalą ruošė tik dėl jūsų.

– Stengiatės įkalbėti mane valgyti, kad nesijausčiau kaltas, taip, Lekse? – kandžiai paklausė Lukanas.

Iš pykčio jos švelnūs skruostai paraudo.

– Elgiatės kaip vaikas!

Paprastai Lukanas jausmams nepasiduodavo, užgniauždavo juos. Gal net per dažnai? Kad ir kaip būtų, dabar jam kilo toks pyktis, kad dviem žingsniais įveikė virtuvę, truktelėjo Leksę nuo kėdės ir surakino ją glėbyje.

– Ar ir dabar vaikiškai elgiuosi?

Leksei beliko pažvelgti Lukanui į veidą – tamsias žibančias akis, sukąstus dantis, sučiauptas lūpas ir nervingai trūkčiojantį žandikaulį.

Jis trūkčiojo taip pat ritmingai, kaip ir sukietėjęs jo vyriškumas...

Leksė suprato peržengusi ribą savo elgesiu ir ypač paskutiniais žodžiais, kurie išvedė Lukaną iš kantrybės, todėl jis pametė protą ir geriau jau jam nesipriešinti. Jis įsisiurbė jai į lūpas...

Lyg išbadėjęs ėmė aistringai ją bučiuoti skanaudamas ir gerdamas jos lūpų švelnumą. Laikydamas ją glėbyje suėmė už sėdmenų ir dar stipriau įrėmė kietą penį jai tarp įkaitusių šlaunų. Tada kilstelėjo ją aukštyn, kad pataikytų ten, kur reikia. Kai Lukanas ėmė ritmiškai judėti per jos kauburėlį tarp šlaunų, Leksė suvaitojo.