Кэрол Мортимер: Beprotiškai įsimylėjęs

Staiga ji susivokė, kad tos akys pamažu artėja, Lukanas palenkė galvą ir jo lūpos atsidūrė prie pat josios.

Leksė staigiai atšlijo ir ištraukė ranką iš Lukano gniaužtų.

– Liaukitės, juk jūs to nenorite! – bandė įtikinti Leksė.

Jis atlaikė jos griežtą žvilgsnį.

– Nenoriu?

– Ne.

Ji susiraukė ir instinktyviai atsirėmė į sieną šalia laiptų, saugodamasi, kad nepaslystų.

Leksė turėjo svarių priežasčių nekęsti Lukano, bet jei jis pabučiuotų ją – nekenčiamos Sianos vaikaitę – Lukanas pradėtų nekęsti savęs.

Kokia likimo ironija, su siaubu pagalvojo Leksė, jei paaiškėtų, kad jam patinka moteris, kuria jei žinotų visą tiesą, nieku gyvu nebūtų domėjęsis.

Iš pasipiktinimo ji papurtė galvą.

– Lauke šalta, gal pagaliau atidarysite duris ir eisime vidun? – nekantriai sušnypštė ji.

Lukanas trūkčiojamai įkvėpė. Pagaliau po ilgos pertraukos galėjo giliai įkvėpti oro, nes iki tol jis, tiksliau jo kūnas, buvo lipte prilipęs prie švelnaus Leksės kūno...

Megztuku pridengtos krūtys, standžios ir jaudinančios, rėmėsi jam į krūtinę, o džinsais aptemptos švelnios ir gundančios šlaunys – tiesiai į jo kietumą papilvėje. O lūpos, tos provokuojančios švelnios lūpos, buvo drėgnos ir šiek tiek pravertos, lyg kviestų vidun. Lukanas mielai būtų priėmęs kvietimą. Tikrai būtų , bet Leksė netikėtai atsitraukė!

Keletą akimirkų jis su malonumu mąstė apie tai, kaip per tas dvi ar tris dienas – ir naktis – reikės kovoti su alkiu, kurį sužadino Leksės kūno linkiai. Jis jau beveik pamiršo, dėl ko čia atvyko.

Tačiau nuo realybės nepabėgsi – didžiulis Malberio dvaras stūksojo priešais jį.

– Žinoma. – Lukanas liūdnai šyptelėjo, apsisuko ir palipęs kelis laiptelius stabtelėjo, įkvėpė oro stengdamasis nurimti ir atidarė duris.

Tarpduryje, žvilgtelėjęs į tamsų prieškambarį marmurinėmis grindimis, Lukanas pajuto kvapą, kurio prieš savaitę čia nebuvo – atsidavė pelėsiais. Vadinasi, vanduo buvo užliejęs ne tik namo išorę, bet ir vidų, kaip ir įspėjo Džonas Bartonas. Tiesą sakant, buvo apgadinta visa vakarinė rūmų dalis, kurioje kabėjo tas prakeiktas tėvo portretas išdidžia poza.

Vanduo juk galėjo užlieti ir jį, bet kur tau – jis liko sveikut sveikutėlis!

– Lukanai?.. – pasigirdo nedrąsus Leksės raginimas. Jis vis dar stovėjo tarpduryje ir nerodė jokio noro eiti vidun, kaip, beje, ir ji.

– Atleiskite. – Jis iškart pasitraukė ir praleido ją pirma savęs.

Įžengus į namą Leksė pajuto, kad viduje ne šilčiau nei lauke.

– Ar čia jau niekas nebegyvena? – tyliai pasiteiravo ir krečiama drebulio dar tvirčiau įsisupo į ilgą nertinį.

– Jau seniai nebe, – tarė Lukanas bejausmiu balsu ir tokia pat nieko nesakančia veido išraiška. Jis nusekė jai iš paskos ir trinktelėjo durimis, vidun siūbtelėjo šalto vėjo gūsis. – Palaukite manęs čia, kol nueisiu į kitą namo galą ir įjungsiu šildymą.

Perėjęs prieškambarį Lukanas dingo taip staiga, kad ji nespėjo nieko pasakyti.

Iš tikrųjų, Leksė ir neketino jam ką nors sakyti. Kelionė į Malberio dvarą iš jos pareikalavo nė kiek ne mažiau jėgų, nei jų prireikė Lukanui.

Ji dar tvirčiau susisupo į nertinį ir apsidairė, nors viskas jai čia buvo pažįstama. Nuo to laiko, kai mirė senelis Aleksas, o tai nutiko prieš aštuonerius metus, Malberio dvare ji nebesilankė, tačiau viskas čia buvo po senovei.

Didžiulis Venecijos krištolo šviestuvas nuleistas žemyn nuo aukštų lubų tebekabėjo virš galvos, o pačiame prieškambario gale buvo tos pačios dvejos durys. Ji puikiai prisiminė, kad vienos jų veda į svetainė, o už kitų yra erdvus valgomasis, kuriame prie ilgo stalo galėjo susėsti dvylika, o gal ir daugiau asmenų.

Tame pačiame prieškambaryje, tik kiek tolėliau, buvo dar vienos durys, kurios vedė į šokių salę su veidrodinėmis sienomis, kur galėjo tilpti apie šimtą svečių, dabar ten – sporto salė ir žaidimų kambarys.

Kai Leksei buvo devyneri, senelis Aleksas tame kambaryje mokė ją žaisti stalo tenisą ir biliardą, o močiutė Siana stebėdavo juos šypsodamasi.

Iš susijaudinimo jai gerklėje užstrigo gumulas. Ji prisiminė, kiek daug juoko girdėjo šie dabar niūrūs namai. Meilė ir juokas visada lydėdavo senelį Aleksą ir močiutę Sianą.

Jų artumo negalėjo atleisti nei Lukanas Sent Kleras, nei kiti šeimos nariai.

Tas pats Lukanas Sent Kleras, kuris ką tik vos nepabučiavo Leksės – jo ir visos šeimos nekenčiamos moters vaikaitės...

Leksė ir vėl suvirpėjo iš šalčio pagalvojusi, kaip Lukanas įsiustų, jei paaiškėtų, kas ji tokia.

– Netrukus ir čia bus šilta! – šūktelėjo Lukanas sugrįžęs į prieškambarį. Kai pamatė, kad Leksė krūptelėjo iš netikėtumo ir atsisukusi įsmeigė tamsiai mėlynas akis, jis susiraukė. – Nebijokite, čia nėra vaiduoklių, – nusišaipė iš jos reakcijos.

Leksė pervėrė jį aštriu žvilgsniu.

– Nejuokinga!

– Žinokite, Lekse, aš visiškai neturiu humoro jausmo, visi taip sako.

– Gaila. Gal virtuvėje galėčiau išsivirti ko nors šilto – arbatos ar kavos?

Lukanas pašaipiai kilstelėjo antakius, lyg būtų nustebęs.

– Ar tikrai manote, kad jūs, laikinoji sekretorė, privalote dar ir arbatą virti?

– Gal ir ne, – nukirto Leksė. – Bet mielai padaryčiau išimtį.

– Būtų labai malonu, – tarė Lukanas tvardydamas juoką.

– Ir aš taip manau.

Lukanas žavėjosi jos ryžtu. Be keleto dienų, kurias jo šeima čia praleido prieš naujuosius metus, šiuose namuose jau seniai niekas nebegyveno. Taigi jie neatrodė svetingi, nebuvo čia ir tarnų – tik ūkvedys su žmona kartais užsukdavo pažiūrėti, ar viskas gerai. Dauguma žavingų gražuolių, kurias Lukanui teko pažinti per pastarąjį dešimtmetį, būtų pareiškusios, kad sąlygos čia netinkamos, netgi pasibaisėtinos, ir nedelsdamos pareikalautų apgyvendinti viešbutyje. Bet Leksė atrodė kitokia.

– Arbatos ir kavos gal ir rasime, bet pieno kažin, – nusiminęs tarė jis.

– Gerai bus ir juoda kava, – patikino Leksė ir pasisuko į duris, kurios iš prieškambario vedė į namo gilumą. Tačiau staiga sustojo supratusi, kad daro klaidą. – Eeee... manau, kad virtuvė turėtų būti kažkur namo gale? – paklausė ji lyg abejodama ir nutilo.

– Už paskutinių durų koridoriaus gale, – linktelėjo Lukanas ir nusekė jai iš paskos.

Leksė visą laiką jautė Lukaną šalia – ir eidama į virtuvę, kai sekė iš paskos, ir dabar, pildama kavą į sietelį, nors jis stovėjo jai už nugaros prie ąžuolinės virtuvinės spintelės.

Visai neseniai, vos prieš kelias minutes, jis buvo atsidūręs dar arčiau ir vos jos nepabučiavo. Akimirką pajuto, kad norėtų to paties...

Nagi pripažink, Lekse , – mintyse ragino save, – Lukanas niekuo nesiskiria nuo kitų tavo pažįstamų vyrų. Arogantiškas savimyla, niūrus gražuolis ir nežmoniškai turtingas. Dėl Dievo meilės, dar ir hercogas. Vien jau tai turėtų jaudinti, nepaisant viso kito...

Leksės rankos staiga sustingo ore. Paskendusi apmąstymuose ji ne iškart pastebėjo, kad Lukanas net prisimerkęs žiūri, kaip ji pripila į sietelį vandens, išsiima iš spintelės maltos kavos ir ieškodama šaukštelio atsidaro vieną iš daugybės stalčių.

Juk būtent ten ir būdavo laikomi kava ir stalo įrankiai...

– Teks palaukti keletą minučių, kol kava išvirs, taigi galite užsiimti reikalais, – Leksė nuoširdžiai tikėjosi, kad taisyklė geriausia gynyba yra puolimas šį kartą pasitvirtins.