Кэрол Мортимер - Beprotiškai įsimylėjęs

Lukanas išsitraukė kėdę kitoje stalo pusėje ir atsisėdo ištiesdamas kojas po stalu.

– Jei būtumėte likusi Londone, ką dabar veiktumėte?

Leksė pažvelgė į jį iš padilbų ir pastebėjo, kad dabar Lukanas jau be kostiumo, be marškinių ir be kaklaraiščio, o apsitempęs storą juodą megztinį ir apsimovęs prie jo derančius juodus džinsus – šitaip apsirengęs jis atrodė dar mįslingesnis ir tiesiog stulbinamai patrauklus.

– Tikriausiai sukčiau galvą, kokios virtuvės patiekalą – kinų ar italų – užsisakyti į namus.

– Kad ir kur jas nusivežtum, moterys vis tiek galvoja apie namus, ar ne? – tyliai sumurmėjo jis lyg pats sau.

Ji pasišiaušė.

– Ką norite tuo pasakyti?

Lukanas pastebėjo keletą juodų sruogų, išsipešusių iš tvirtai supintos kasos, o žvilgtelėjęs į jos širdelės formos veidą ir rausvas lūpas, pagalvojo, kad ji labai jautri. Įsižeidusi draskosi lyg katė, tą Lukanas jau buvo patyręs!

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Aš tik stengiuosi palaikyti pokalbį.

Ji susiraukė.

– Ar jau nusprendėte, kaip reikėtų sutvarkyti antrąjį namo aukštą?

Jis linktelėjo galvą.

– Iškviečiau meistrą, jis viską apžiūrės rytoj iš ryto.

– Ir tada galėsime grįžti atgal? – Ji pažvelgė į jį viltingomis akimis.

Lukanas kreivai šyptelėjo.

– Nelygu, ką pasakys meistras. – Pastebėjęs, kad ji supykusi, jis susiraukė. – Pats matau, jog čia trūksta patogumų. Galime išsinuomoti kambarius kaimo viešbutėlyje, kaip manote?

–  Ne! Tiesą sakant, manau, kad neverta, – pridūrė Leksė daug ramiau, kai pastebėjo, kad jai taip karštai sureagavus, Lukanas net prisimerkė. – Namas jau įšilo, o vakarienei turime Keitės Barton troškinio.

– Tikrai taip... – neskubėdamas pritarė Lukanas.

Ar jis kažką įtarė?

Leksė negalėtų kaltinti Lukano, jei jam iš tiesų būtų kilęs įtarimas dėl audringos reakcijos į paprasčiausius jo žodžius. Jai iš tikrųjų buvo nelengva valdytis bijant, kad bet kurią akimirką gali išaiškėti, jog ji yra Sianos vaikaitė. Ir ypač kai paaiškėjo, kad Lukano ūkvedys yra vedęs Keitę Vilson, kuri gerai pažinojo Leksę.

Gal reikėtų pagaliau prisipažinti ir visam laikui baigti šį reikalą?

Betgi tokiu atveju ji neišvengiamai save įkalintų.

Leksė prisiminė, koks atstumiantis, bet kartu ir kerintis jausmas buvo apėmęs prieš daugelį metų, kai senelis Aleksas, jos įkalbėtas, pagaliau sutiko parodyti jai šaltąjį rūsį. Tai buvo nedidelė, vos šešių pėdų gylio ir dešimties pėdų pločio patalpa akmeninėmis grindimis ir lubomis. Viena iš keturių sienų buvo iš metalo, su kyšančiais strypais.

Tada, prieš daugelį metų pamačiusi tą siaubingą patalpą, ji mąstė, už kokias nuodėmes kaliniai būdavo metami į šį kalėjimą, į kurį neprasiskverbdavo saulės šviesa ir net trūkdavo oro.

Dabar Leksė svarstė, ar sąmoningas dabartinio Stauerbridžo hercogo apgaudinėjimas taip pat būtų laikomas baustinu nusikaltimu...

Taip, ji turėjo progą pasielgti dorai ir prisipažinti Lukanui, kas tokia esanti. Bet jei prisipažintų, sulauktų tik paniekos, daug didesnės už tą, kurią patyrė šį rytą, kai Lukanas prikišo jai dėl netinkamo elgesio su Endriumi Proktoru.

Gal ji iš anksto mėgavosi Lukano reakcija? Kodėl gi neišdėjus jam visos teisybės, neištraukus jos kaip triušio iš skrybėlės, kaip daro iliuzionistai – Lukanas jaustųsi beviltiškai, o jai būtų smagu.

Bet Leksė puikiai suprato, kad to niekada nebus. Vos kelias valandas praleidusi su Lukanu ji suvokė, jei prasitartų jam apie giminystę su Siana, tai tik pablogintų savo padėtį.

Ji staiga pakilo nuo kėdės ir nuėjusi į virtuvę atsistojo šalia orkaitės, nuo kurios sklido šiluma. Norėjo būti kuo toliau nuo Lukano, virtuvė, kuri iš tikrųjų buvo milžiniška, kuo toliau, tuo labiau atrodė vis mažesnė...

– O ką jūs būtumėte veikęs Londone? Tikriausiai sėdėtumėte prabangiame restorane ir vakarieniautumėte su kokia nors gražia moterimi, tiesa? – bandė spėti ji pašaipiu tonu.

Lukanas ilgokai žiūrėjo į Leksės įraudusį ir išdidžiai pakeltą veidą. Ji vengė akių kontakto, o iš jos balso suprato, kad pasakė visiškai ne tai, ką norėjo. Ji stengėsi jį supykdyti.

– Betgi aš ir esu su gražia moterimi, – tyliai tarė jis. – O tokio skanaus kaip Keitės troškinio negaučiau net prabangiausiame restorane, – liūdnai šyptelėjęs pridūrė jis. Sumaniai užbėgo už akių kandiems žodžiams, kurie ketino išsprūsti iš jausmingų Leksės lūpų. Keitė pasielgė dosniai ir tuo abejoti po tokios Lukano pastabos būtų tiesiog nepadoru!

Leksei neliko nieko kito, kaip nusisukti ir apsimesti, jog dirba: ėmė dėlioti lėkštes ir įrankius.

– Troškinys jau sušilo. Laukiau jūsų grįžtant.

Lukanas atsistojo.

– Gal prie troškinio norėtumėte raudonojo vyno?

– Tiek to, tada reikėtų leistis į rūsį ir... – Ji staiga nutilo ir išplėtusi akis pažiūrėjo į jį. – Juk vyną tikriausiai laikote rūsyje, ar ne? – nerūpestingai paklausė ji.

– Laikome ir ten. – Lukanas šiek tiek pakreipė galvą nenuleisdamas niūraus žvilgsnio nuo Leksės, kuri buvo šiek tiek išbalusi. – Bet vienas kitas raudonojo vyno butelis turėtų būti maisto sandėliuke.

– Jūs čia nedažnai atvažiuojate, tiesa? – paklausė Leksė nusprendusi, kad puolimas – geriausia gynyba. Taip ji stengėsi nukreipti Lukano mintis, kad šis neatkreiptų dėmesio, jog ji prasitarė žinanti, kur Malberio dvare yra vyno rūsys.

– Tiesą sakant, buvau čia prieš savaitę, kai dalyvavau brolio vestuvėse, – pasakė jis. – Patikėkite, kiek ten buvo pagundų... – Šaipydamasis kilstelėjo aukštyn tamsius antakius.

Tai jau! Susidėti su Lukanu Sent Kleru gali tik tokia, kuri nebijo žaisti su ugnimi. Leksė nustebo dėl tokių minčių, nes ji taip pat iš pradžių manė, kad jis šaltas kaip ledas...

Tiesą sakant, jai vis sunkiau sekėsi įtikinti save, kad Lukanas toks ir yra. Kaip galėjo manyti, kad jis yra viskam abejingas, kai pajautė nuo jo sklindančią šilumą? Argi nesijautė taip, lyg ką tik būtų stovėjusi ant vulkano krašto, grasinančio ją praryti ir įtraukti į karštą gelmę?

Lukanas atrodė tikrai šaltas ir arogantiškas, tačiau Leksė nujautė, kad po ledinio vyro įvaizdžiu slypi vulkano jėga – galinga, visa apimanti, karšta.

Jis buvo lyg magnetas, pamažu, bet užtikrintai traukiantis prie savęs Leksę...

Bet ji bijojo tos traukos, nes puikiai suprato, kad tai pavojinga.

– Nemanau, kad moku gundyti, pone Sent Klerai, – lediniu balsu patikino ji traukdama troškinį iš orkaitės. – Net jei mokėčiau, jūsų gundyti tikrai nebandyčiau! – pašaipiai pridūrė.

Lukanas taip stipriai prisimerkė, kad iš akių liko tik du juodi ruoželiai.

– Kodėl gi?..

Leksė sunkiai nurijo seiles ir išsprogdino akis stebėdama, kaip Lukanas eina per virtuvę link jos grakščiu panteros žingsniu.

– Kodėl jums nepabandžius manęs sugundyti?

Lukanas atsistojo taip arti, kad šiltą orą iš jo burnos Leksė jautė savo veido oda.

Prieš atsakydama ji nervingai lyžtelėjo lūpas liežuvio galiuku.

– Na, pirmiausia dėl to, kad niekada nesusidedu su viršininkais – tokia mano taisyklė.

Ji tarėsi pasakiusi šmaikščiai, bet iš tikrųjų jos pastaba nuskambėjo provokuojamai.

– Ir kada susigalvojote tokią taisyklę – seniau ar dabar?

– Dabar. Ką tik, – atrėžė ji.

Jis klausiamai kilstelėjo antakius.