Кэрол Мортимер: Beprotiškai įsimylėjęs

Ji taip pat aistringai įsisiurbė jam į lūpas ir pajuto, kad ima drėkti. Išpylus karščiui, krūtys išbrinko, o Lukano liečiami speneliai tapo kieti ir skausmingi.

Viešpatie, ji geidė šio vyro...

Geidė Lukano. Troško patirti jo teikiamą malonumą.

Jis nesiliovė – išvilko ją iš nertinio apnuogindamas krūtis, tada palenkė galvą ir suėmęs karštomis lūpomis spenelį įsiurbė jį į burną.

Kai jis ėmė vis smarkiau čiulpti ir vis giliau traukė į burną spenelį, o ranka ritmiškai spustelėdavo kitą, Leksė išsirietė ir pirštais įsikibo į tankias Lukano garbanas. Ji visa degė, kūnas tapo nepaprastai jautrus. Karštas. Drėgnas. Tą akimirką jai niekas nerūpėjo, tik Lukanas ir jo teikiamas malonumas, labai didelis.

Ji irgi panoro liesti jo nuogą kūną delnais.

– O Dieve – taip, taip! – Lukanas paleido jos spenelį ir pradėjo garsiai dūsauti, kai ji pakišo rankas jam po megztiniu ir ėmė glostyti nugarą. Savo mažomis dailiomis jautriomis rankomis perbraukė per raumeningus pečius, tada nuslinko žemyn, ten, kur baigėsi stuburas, o kai siektelėjo dar toliau, jis net krūptelėjo. – Apsivyk mane kojomis, Lekse, – įsiaudrinęs ištarė jis ir pakišęs delnus jai po sėdmenimis kilstelėjo aukštyn, kad ji dar labiau pajaustų pulsuojantį jo penį. Ritmingai judėdamas jis vėl įsisiurbė jai į lūpas.

Leksė buvo tokia smulki ir tokia graži, kvepėjo medumi. Lukanas braukė liežuviu jai per jausmingas, šiek tiek patinusias karštas ir saldžias lūpas.

Ji rankomis apsivijo jam kaklą, o kai jis vėl ėmė aistringai ją bučiuoti ir dar intensyviau trintis jai į šlaunis, įsikibo į sprandą ir sugriebė už plaukų.

Lukanas pagalvojo, kad taip susijaudinęs jis dar nebuvo. Niekada nebuvo taip sukietėjęs, kad net skaudėtų... Niekada nebuvo apėmęs toks noras užvaldyti ir turėti tik sau...

Ne!

Leksė suvaitojo iš geismo, laukė, kol galės numalšinti alkį, bet Lukanas staiga liovėsi bučiavęs, pastatė ją ant kojų ir stumtelėjo nuo savęs. Jos alkis nuslopo ir Leksė pajuto, kad jai dreba kojos, kai pamatė įsmeigtas piktas žibančias akis.

Taip... jo akys žiūrėjo piktai, tarsi būtų jos nekentęs...

Šeštas skyrius

Matyt, jis tikrai jos nekenčia, liūdnai pagalvojo Leksė pamačiusi, kaip iš baisios neapykantos persikreipė ir šiaip šaltas Lukano veidas. Juodos it anglis akys, regis, patamsėjo dar labiau, o viršutinė lūpa pakilo aukštyn, lyg būtų ketinęs urgzti.

Leksė įkvėpė oro.

– Lukanai...

– Buvote teisi. Nereikėjo man jūsų bučiuoti, tai baisi klaida! – piktai tarė jis.

Leksė suvilgė nutirpusias lūpas.

– Man regis, perspėjau, kad tai nėra gera mintis.

Lukanas kietai suspaudė lūpas.

– Argi tai ne tas pats?

– Žinoma, kad ne! – nenusileido Leksė apimta pykčio, kad leido šiam vyrui taip intymiai su ja elgtis. Ir ne kam kitam, o Lukanui Sent Klerui, dėl Dievo meilės! Lukanui Sent Klerui! – Aš tik stengiausi būti atsargi ir įspėjau, o jūs, taip staiga atsiplėšęs nuo mano lūpų, mirtinai įskaudinate pareikšdamas, kad tai buvo baisi klaida!

Lukanas pažvelgė į Leksę ir pasipiktinimas kiek atslūgo, jį apėmė malonus susierzinimas, pamačius piktai žibančias tamsiai mėlynas Leksės akis, raudoniu užlietus skruostus ir karingai iškeltą smakrą. Jis suprato, kad ją tikrai įsižeidė jo žodžiai.

Ji pyko ant Lukano ne dėl bučinių. Nesumišo, kai nuoga jos krūtis atsidūrė jo burnoje. Leksė net nesipriešino, kai jis standžia varpa ėmė trintis jai į jautrų tarpkojį, netgi pati ėmė spaustis ir vaitoti apimta geismo.

Būtų net keista, jei į tokias natūralias intymias smulkmenas Leksė Hamilton būtų reagavusi kaip nors kitaip.

Bet jis, po velnių, sugebėdavo valdytis. Ir kai norėdavo pasimylėti su moterimi, visada tai darydavo lovoje.

Tačiau su Lekse, matyt, buvo galima ir kitaip. Jis vos nepaėmė jos čia pat, Malberio dvaro virtuvėje. Jei nebūtų laiku sustojęs, jie tikriausiai būtų tęsę ant stalo arba tiesiog ant akmeninių grindų.

Lukanas liūdnai palingavo galva – taip, Leksė visiškai nepanaši į kitas moteris. Apie tokią moterį jis svajojo visą gyvenimą!

Tamsios ilgų ir nuostabių plaukų garbanos išsipešusios iš kasos netvarkingai krito ant liaunų pečių, o lūpos – tos nuostabiai švelnios juslios lūpos – buvo paburkusios, oda aplinkui šiek tiek paraudusi nuo aistringų bučinių.

Lukano veidas apsiniaukė ir jis nykščio pagalvėle švelniai perbraukė jai per aksominę odą.

– Senokai skutausi.

Leksė pasipiktinusi išpūtė akis. Iš pradžių šis vyras apipila ją bučiniais, nuo kurių ji vos nepameta galvos, tada ją įžeidžia, o dabar tik tiek tegali pasakyti...

– Ir viskas? Kodėl neatsiprašote? Kodėl nesakote daugiau tai niekada nepasikartos? Pamanykite – senokai skutausi!

Jis pažvelgė į ją išdidžiai pakeltu smakru.

– Kodėl turėčiau atsiprašyti už tai, kas jums, akivaizdu, suteikė tokį pat malonumą kaip ir man. – Jis paniuro ir tyliai pridūrė: – Taip pat negaliu pažadėti to, ko galbūt nepajėgsiu išpildyti.

Leksė nepatikliai nužvelgė jį, bet po kelių sekundžių žvilgsnis tapo rūstesnis.

– Jūs savimyla, pasipūtėlis ir tikras niekšas... – prapliupo ji ir nutilo ieškodama kuo skaudesnio žodžio įgelti. – Asilas! – piktai tėškė ir atsitraukė nuo jo.

– Labai originalu, – sausai iškošė Lukanas.

Leksė prisimerkė.

– Buvau sugalvojusi ir taiklesnį žodį, tik nemanau, kad apsidžiaugtumėte jį išgirdęs!

Jis palingavo galva be išraiškos veide.

– Tikriausiai ne baisesnį už tą, kuriuo pats save išvadinau.

Ji įtariai žvilgterėjo į jį.

– Patikėkite, jei tik galėčiau, tuojau pat iš čia išvažiuočiau. Bet negaliu! Todėl... einu į viršų, laikas miegoti. – Leksė pasičiupo nuo kėdės rankinę. – Jums tikriausiai nesvarbu, kuriame kambaryje miegosiu? Nebijokite, į hercogo miegamąjį neisiu, – pašaipiai pridūrė ji.

– Galite rinktis bet kurį – taip pat ir hercogiškąjį, – atrėžė jis.

– Nemanykite, kad tie keli bučiniai sužadino norą gultis į jūsų lovą...

– Nebijokite, hercogui skirtuose kambariuose aš neketinu miegoti – nei šią, nei kurią kitą naktį, – patikino jis ir stipriai sukando dantis. – Net ir su jumis.

Leksė staiga nuščiuvo.

– Kodėl gi?

Lukanas atsuko jai nugarą, buvo matyti, koks jis įsitempęs.

– Gal pagaliau nustosite, Lekse, ir eisite miegoti?

Tai buvo protingas ir išmintingas patarimas, juolab kad abu buvo pernelyg įsiaudrinę. Tačiau būdama su šiuo žmogumi Leksė neklausė nei proto, nei išminties.

– Jūs nepaisote savo titulo. Vengiate šios vietos. Tiesą sakant, nenorėjote čia net atvažiuoti – tai buvo aišku iš jūsų rytinio pokalbio su Džonu Bartonu.

– Ką norite tuo pasakyti? – Lukanas staiga atsigręžė ir pro pusiau užmerktas tamsias akis nužvelgė ją.

Leksė gūžtelėjo pečiais.

– Šis namas toks nuostabus...

– Prakeiktas mauzoliejus! – atkirto Lukanas.

– Galite čia viską pertvarkyti.

– Net jei pakeisčiau sienas ir baldus, į dvarą grįžti vis tiek nenorėčiau, – sumurmėjo jis. – Būtų mano valia, sulyginčiau šią prakeiktą vietą su žeme ir užleisčiau žole!

Leksė pakraipė galvą.

– Nieko nesuprantu...

– O jums ir nereikia nieko suprasti, – tvirtai tarė Lukanas. – Pora bučinių dar nereiškia, kad turite teisę kištis į mano gyvenimą.