Кэрол Мортимер - Beprotiškai įsimylėjęs

Paskui ji išsireikalaus Lukano pasižadėti, kad po pokalbio su meistru juodu iš karto grįžtų į Londoną.

Po vakarykščio suartėjimo Leksė tikrai nenorėjo praleisti dar vienos nakties drauge su juo Malberio dvare!

– Atrodo, netrukus pradės snigti, – pasakė Lukanas ir susiraukė.

Leksė pašaipiai nužvelgė jį.

–  Iš kur žinote?

Jis buvo suirzęs.

– Žinau, nes prieš kelias minutes virtuvėje klausiausi orų prognozės!

– Bet dėl to nebūtina būti atžariam! – įgėlė ji.

– Aš ir nesu atža... – Lukanas staiga nutilo ir valdydamasis giliai įkvėpė. – Jums patinka mane erzinti, tiesa? – atsitokėjęs paklausė jis, blykstelėjus mėlynoms Leksės akims.

– Patinka, – pripažino ji.

– Dėl to, kad esu savimyla, pasipūtėlis ir tikras asilas? – ramiai paklausė jis.

Išgirdusi žodžius, kuriais jį išvadino aną vakarą, Leksė nuraudo ir šyptelėjo.

– O jūs prisimenate kiekvieną žodį...

– Žinoma, prisimenu, viską prisimenu! – išrėkė Lukanas. – Tie žodžiai buvo nepakartojami.

Ji susiraukė ir pažvelgė į jį.

– Kaip suprasti?

– Kaip norite.

Leksė droviai šyptelėjo.

– Vadinasi, iki šiol jums niekas nėra šito sakęs?

– Iki šiol man niekas nėra šito sakęs, – šaipydamasis pakartojo jis.

Jos veidas persikreipė.

– Vargšelis.

Lukanas vėl ėmė kikenti. Jam buvo sunku susivaldyti, nes Leksė ištarė tai labai nuoširdžiai.

– O jums nederėtų būti tokiai patenkintai savimi!

Ji kilstelėjo tamsius antakius.

– O aš ir esu patenkinta.

Nepritardamas jis pakraipė galva ir pasitraukė į šalį praleisdamas Leksę pirma savęs į virtuvę.

– Ar jūs visuomet sakote tai, kas pirmiausia šauna į galvą?

Leksė linktelėjo.

– Dažniausiai. – Bet ne visada, pagalvojo susiraukusi. Jai tikrai derėtų atsargiau kalbėti su šiuo žmogumi.

Bet Leksė vis mažiau ėmė paisyti atsargumo...

Net ir dabar jai patiko erzinti Lukaną, matyti jį linksmą, besijuokiantį ir bent kelioms minutėms pamiršti, kas jis iš tikrųjų yra.

Viešpatie – o gal ji nori artimiau pažinti Lukaną?

Jau pridarė kvailysčių – įsiprašė pas Lukaną dirbti laikinąja sekretore trims dienoms, nors ketino tik vienai, – bet ji negalėjo atsispirti jo žavesiui ir lyg besotė troško, kad jis ją bučiuotų, glamonėtų, o tai jau tikra beprotybė.

Beprotybė, kuriai reikia užkirsti kelią!

Ji atsisuko ir provokuojamai pažvelgė į jį.

– Pavyzdžiui, dabar noriu pasakyti, kad čia smirda ir man trūksta gryno oro!

Lukanas prisimerkė ir pažiūrėjo į Leksę tokiu pat įžūliu žvilgsniu.

– Kas jums čia smirda – namas ar aš?

– Ką norite, tą ir galvokite! – guviai atrėžė ji, čiupo nuo kėdės švarkelį ir išbėgo, Lukanui net nespėjus atsikirsti.

Tiesą sakant, Lukanas to nė neketino daryti. Jis niekada nebėgiojo paskui moteris, nesirengė bėgti ir dabar.

Vis dėlto giliai širdyje norėjo...

Priėjusi mišką tuoj už Malberio dvaro Leksė patraukė apsnigtu takeliu link močiutės namo, kuris stovėjo pačiame kaimo gale. Šį takelį buvo pramynęs Aleksandras Sent Kleras, prieš daugelį metų lankydamas mylimą moterį.

Kai priėjo proskyną, vedančią prie užpakalinės baltai dažyto namo dalies, Leksė pamatė, kad jis visiškai nepasikeitęs. Langai išblizginti, stogas perdengtas naujomis nendrėmis, o iš kamino rūkstantys dūmai kvieste kvietė užeiti.

Leksė giliai įkvėpė ir dar kurį laiką pamindžikavo prie raudonų durų numanydama, kad užėjusi turės pasiaiškinti, kodėl ji yra čia.

Žinoma, apie vakarykštį nuotykį, kuris įvyko tarp jos ir Lukano, ji tikrai nepasakos, taip pat ir apie stiprią trauką, kurią jam juto ir beviltiškai stengėsi užgniaužti!

Septintas skyrius

– Kur jus velnias nešioja? – įsiutęs paklausė Lukanas.

Leksė stabtelėjo virtuvės tarpdury purtydama sniegą nuo plaukų ir palto. Ji pažvelgė į virtuvės gilumą ir pamatė prastai nusiteikusį Lukaną, kuris stumtelėjęs kėdę stojosi iš už ąžuolinio stalo.

– Atsiprašau?.. – guviai paklausė ji rūpestingai uždarydama duris.

Lukanas nebuvo toks naivus, kad patikėtų nekalta jos veido išraiška.

– Sakėte, kad einate pasivaikščioti po dvaro teritoriją, bet grįžote po dviejų valandų! – riktelėjo lediniu balsu.

Ji kilstelėjo antakį.

– Ar per tą laiką norėjote man duoti darbo?

– Žinoma, kad ne, juk kalbėjausi su meistru.

– Taigi nieko blogo nenutiko, tiesa?

– Nutiko, nes vos tik jūs išėjote, pradėjo snigti, – pasakė jis akimis rodydamas į sušlapusius Leksės plaukus.

– Nejaugi nerimavote dėl manęs, Lukanai?

Tiesą sakant, taip ir buvo: Lukanas tikrai ėmė nerimauti, Leksei taip ilgai negrįžtant. Lauke vis smarkiau šalo, be to, vos jai išėjus pro duris, ėmė taip gausiai snigti, kad per tą laiką žemę nuklojo net dviejų colių sniego sluoksnis.

– Mano nerimas čia niekuo dėtas, Lekse, – tarė jis nekantriai. – Šios apylinkės jums nepažįstamos, – sudirgęs tęsė. – Galėjo įlūžti ledas, galėjote paskęsti ežere, juk žinote – visko būna.

– Jūs visą laiką tikitės blogiausio, Lukanai. O gal tai būtų išėję tik į gera – daugiau nebesipainiočiau po kojomis, – pasakė ji nutaisiusi liūdną veidą, tada išsinėrė iš palto ir užmetė jį ant kėdės atkaltės pradžiūti.

Lukanas pabandė įsivaizduoti negyvą Leksės kūną, plūduriuojantį po ledu, kuris jau buvo užtraukęs už dvaro esantį ežerą, ir nugara perbėgo šiurpuliai.

– Po velnių, tai visai nejuokinga, Lekse!

– Aš ir nejuokauju. – Ji nekantravo baigti pokalbį. – Bet neketinu kam nors teisintis dėl savo veiksmų, o ypač jums , – tvirtai pridūrė.

– Kol esate čia, su manimi, teks aiškintis! – šiurkščiai atkirto jis.

Ji net sustingo.

– Nė nemanau, – atšovė ramiai, nors akys piktai kibirkščiavo.

Į jos žodžius Lukanas nekreipė dėmesio.

Pirmosios snaigės nesukėlė jam susirūpinimo, nes pamanė, jog dėl šalčio Leksė netrukus apsisuks ir grįš namo. Tačiau, praėjus vos valandai, jis apsivilko paltą ir nutarė eiti jos ieškoti.

Aplink Malberio dvarą plytėjo didžiuliai žemės plotai – tokie dideli, kad Lukano pastangos viską apieškoti buvo beprasmės. Sniege jis neaptiko net pėdsakų, pagal kuriuos galėtų atsekti, į kurią pusę nuėjo Leksė. Po dvidešimties minučių bevaisių paieškų grįžo į virtuvę, atsisėdo ir ėmė tiesiog laukti.

Kas minutę jo susierzinimas vis aštrėjo.

Šis susierzinimas – iki pažinties su Lekse Hamilton Lukanas manė, kad sugeba valdytis – pokalbiui nežadėjo nieko gero.

– O aš manau, kad teks , – išspaudė jis grasinančiu balsu.

Ji kietai sučiaupė lūpas.

– Galite daryti, ką norite, Lukanai, bet šito nesulauksite.

– Kur bastėtės net dvi valandas? – Lukanas vėl ėmė kamantinėti griežtu balsu.

Bet Leksė nė nemanė sakyti teisybės.

Negalėjo jos atskleisti.

Močiutė nustebo, bet ir nepaprastai apsidžiaugė taip greitai vėl pamačiusi Leksę, nes Kalėdas jie sutiko Londone drauge. Tačiau Siana greitai paniuro sužinojusi, kaip ir kodėl Leksė yra čia.

Pokalbis nebuvo malonus. Visų pirma močiutė nepritarė Leksės sumanymui įsidarbinti pas Lukaną. Labai susikrimto, kad vaikaitės gudrybė atsisuko prieš ją pačią ir ji neturėdama kitos išeities kartu su Lukanu turėjo atvyko į Malberio dvarą.