Лора Айдинг - Daktaras Tobulasis

Kartais gydytojo darbas būna nedėkingas.

Kūkčiodamas Alenas laikė sūnų stipriai apkabinęs tol, kol lėtėjantys širdies dūžiai liovėsi. Laimei, medicinos sesuo buvo išjungusi erzinantį monitoriaus signalą.

Niekam nieko nepasakiusi Hana netikėtai apsisuko ir išlėkė iš palatos. Džeikas norėjo bėgti paskui, bet jam pirmiausia reikėjo užbaigti reikalus čia.

– Pone Melburnai, nuoširdžiai užjaučiu dėl netekties, – sumurmėjo jis. Chirurgo darbe paciento netektis – sunkiausias dalykas. Gydytojas privalo tikėti, kad gali susidoroti su viskuo. Ir dauguma atvejų tai tiesa. Bet ne visada. Kaip dabar. – Privalau žinoti, ar pageidaujate skrodimo – tam, kad galėtume patvirtinti Kriso mirties priežastį.

Alenas papurtė galvą. Jo akys buvo paraudusios ir pilnos ašarų.

– Jau žinote, nuo ko jis mirė, argi ne taip? Nuo trūkusios aneurizmos. Taigi skrodimo nenoriu.

Džeikas jo nekaltino, bet gydytojai privalo paklausti. Be to, būtų galima gauti naudingos informacijos apie šį retą paveldimą Elerso-Danloso sindromą. Tačiau jis nedrįso spausti Aleno.

– Jūsų teisė rinktis, – tepasakė Džeikas. – Dar kartą užjaučiu dėl netekties.

– Ačiū, – sumurmėjo Alenas paskutinį kartą palinkdamas virš sūnaus. Medicinos sesuo išjungė monitorių ir lašelines, o Džeikas užpildė mirties liudijimo dokumentus, kuriais paprastai turėdavo pasirūpinti gydytojai praktikantai.

Išėjęs iš Intensyviosios terapijos skyriaus jis stabtelėjo prie lifto. Nors jautėsi išsekęs, žinojo, kad negalės ilsėtis nepažiūrėjęs, kaip jaučiasi Hana.

Džeikas atsiduso ir patraukė į traumatologijos ordinatūros budėjimo kambarius.

Jo poilsio kambarys buvo kitoje pastato pusėje, netoli fakulteto kabinetų, tačiau jis privalėjo žinoti, kur miega ordinatoriai, jeigu tektų kurį nors tempti iš lovos. Priėjęs prie kambario durų jis stabtelėjo ir dar kartą savęs paklausė, ar teisingai pasielgė čia ateidamas. Svarstydamas, ar nebus geriau palikti Haną ramybėje, Džeikas už durų išgirdo su niekuo nesupainiojamą verksmą.

– Hana? – Jis stipriai pabeldė į duris, nenorėdamas jos tokios palikti. – Tai aš. Džeikas. Atidaryk.

Jis girdėjo, kaip Hana šniurkštelėjo nosimi, paskui ją išsišnypštė ir galiausiai atidarė duris. Matydamas ašarų išvagotą veidą Džeikas, nors buvo pasiryžęs laikytis profesinio atstumo, panoro prisitraukti ją artyn.

Ji nepakvietė jo užeiti, nieko nesakė, tik stovėjo ir žiūrėjo, kol galiausiai Džeikas paklausė:

– Ar gerai jautiesi?

– Taip. – Ji atrodė tokia gležna ir Džeikas jautė, kad bet kurią akimirką vėl gali pratrūkti. – Atleisk, žinau, kad neturėjau leistis užvaldoma emocijų ir palikti tavęs. Jeigu duosi man dar kelias minutes, pakilsiu į viršų ir užpildysiu reikiamus dokumentus.

– Tuo jau pasirūpinau. – Norėdamas išsamiau aptarti reikalą, jis įžengė į vidų. Po ilgos tylos minutės Džeikas pagaliau prakalbo: – Žinai, viskas dėl mano kaltės.

Hana nustebo.

– Ką nori pasakyti?

Jis atsiduso.

– Neketinau gaivinti to vaikino. Jis mirtinai kraujavo ir niekas – nei dirbtinis širdies masažas, nei vaistai – nebūtų padėję. Tačiau privalėjau tau tai pasakyti anksčiau.

Hana prikando lūpą, o jos gražios mėlynos akys vėl prisipildė ašarų.

– Aš sulaužiau jam šonkaulius, – sielvartingai sumurmėjo ji. – Pažadėjau juo pasirūpinti, bet užuot padėjusi, sulaužiau šonkaulius!

– Hana, liaukis. – Džeikas negalėjo stovėti ir žiūrėti, kaip ji kaltina save dėl to, dėl ko kaltas buvo jis. – Juk žinai, kad gaivinant šitaip nutinka.

Hana linktelėjo, bet akys ir vėl prisipildė ašarų. Ji nusisuko ir užsidengė rankomis veidą.

Džeikas galėjo ją nuraminti sakydamas, kad nė vienam gydytojui nėra lengva prarasti pacientą. Kad kai kurios mirtys, kaip, pavyzdžiui, Kristoferio, yra neišvengiamos.

Tačiau nieko panašaus nesakė. Tik ištiesė ranką ir prisitraukęs Haną artyn tvirtai apkabino. Iš pradžių ji priešinosi, bet Džeikas jos nepaleido.

Dar po akimirkos Hana pasidavė ir įsikniaubė jam į petį. Laikydamas glėbyje Džeikas ją guodė, o ji mėgino suvaldyti emocijas.

Pagaliau ji liovėsi ašaroti ir įtampa atslūgo.

Nepaisant liūdnų aplinkybių, dėl kurių jie atsidūrė vienas šalia kito, Džeikas tegalėjo galvoti apie tai, jog laiko Haną glėbyje.

Ir visiškai nenori jos paleisti.

Hana iš karto pasigailėjo akimirkos silpnumo. Ji neturėjo pasiduoti jausmams, kuriuos, be jokios abejonės, sukėlė sekinantis nuovargis. Tačiau galvoje tebeskambėjo lūžtančių šonkaulių garsas. Šito garso, Kristoferio tėvo riksmo ir sūnaus apkabinimo, jai buvo per daug.

Savo tėvo Hana nebuvo mačiusi metų metus. Nuo tada, kai jai suėjo dešimt. Ji net neįsivaizdavo jo verkiančio. Tik jau ne dėl šeimos, kurią apleido ir nė karto neprisiminė.

Mintys apie šeimos problemas nieko gero neduos , – nusprendė Hana ir nustūmusi niūrius prisiminimus į šalį pasistengė suimti save į rankas. Kristoferis nėra jos pirmas prarastas pacientas. Ir tikrai ne paskutinis.

Tačiau, Džeikui laikant ją apkabinus ir pažįstamam muskuso dvelksmui kutenant šnerves, Hana neturėjo jėgų atsiplėšti.

Būdama greta jo ji jautėsi gerai. Turbūt netgi ilgėjosi jo. Ilgėjosi apkabinimo? Juokinga, turint galvoje, kad juodu pirmą kartą susitiko vos prieš porą dienų.

Ketindama atsitraukti Hana giliai įkvėpė. Džeiko artumas jai kenkė. Galų gale, juk jis – jos šefas. Be to, jei nori tapti rimta chirurge, ji negali palūžti kas kartą, kai praranda ligonį.

Tačiau tą akimirką Džeikas lėtai ir sąmoningai perbraukė ranka jai per nugarą, priversdamas suvirpėti. Netrukus geraširdiškas apkabinimas virto deginančiu seksualiniu poreikiu. Ji instinktyviai prisiglaudė arčiau.

Džeikas nosimi perbraukė jai už ausies – palietė erogeninę zoną, apie kurią ji net nenutuokė. Hana vėl suvirpėjo ir atsiduso, kiekviena savo ląstele trokšdama dar.

– Hana, – sumurmėjo jis ir geidulingai įsisiurbė jai į lūpas.

Tai buvo tarsi pakartojimas jų pirmosios nakties, kai pakeliui į butą Džeikas pabučiavo ją lifte.

Dabar, kaip ir tada, ji nerado jėgų atsispirti. Lūpomis jis su ja mylėjosi, liežuviu siekė giliausių tolių ir Hana, pristūmusi jį prie sienos, kilstelėjo uniformos marškinius, norėdama paliesti jo krūtinę.

Truktelėjusi už Džeiko kelnių virvelės mazgo pro ploną medžiagą pajuto besiveržiančią erekciją. Ji švelniai paglostė ją ranka.

Džeikas įsitempė ir prisispaudė prie Hanos rankos, bet staiga liovėsi ją bučiavęs ir atsiplėšė. Vos gaudydama kvapą ji klupdama žengė atgal ir vis dar apsvaigusi bandė suvokti, ką padarė ne taip.

– Negalime to daryti, – šiurkščiai tarė Džeikas. Taisydamiesi drabužius juodu karštligiškai kvėpavo. Hana džiūgavo, kad Džeiko kūnas jos geidžia, net jei protas tam priešinasi.

– Bet... – Suvokusi padėtį ji nutilo. Žinoma, taip elgtis jie negali. Jis – jos viršininkas. O ji juk ne ta, kuo jis ją laiko. Hana niekada nepritaps Džeiko pasaulyje.

Kad ir kaip labai to geistų. Geistų jo.

– Ne, Hana. To nebus. Daugiau niekada nebus! – Išgirdusi Džeiko balse beviltiškumo gaidelę ji ėmė spėlioti, ką iš tikrųjų jis stengiasi įtikinti. Ją? Ar save? Kita vertus, tai nebebuvo svarbu, nes Džeikas mikliai išskubėjo iš kambario ir su trenksmu uždarė duris.

Hana susigūžė ir susmuko ant siauros sofos, beviltiškai braukdamasi ranka per plaukus. Et, viskas galėjo baigtis geriau.