Лора Айдинг - Daktaras Tobulasis

Kaip ir buvo įspėjęs Džeikas, iki antros valandos nakties ji nė nematė, kaip atrodo budėjimo kambariai. Dabar, pagaliau gavusi atokvėpio minutę, išsitiesė lovoje ir užmerkė akis. Jai beviltiškai reikėjo vienos poilsio ir ramybės valandos. Vienos valandos.

Be penkiolikos trys pasigirdo pranešimų gaviklio signalas, pranešantis, kad atvyko dar vienas sužeistas pacientas. Apskritai naktis buvo gana rami. Bet gal paryčiais veiksmas atgyja?

Gydytojui tenkanti atsakomybė Hanai pasirodė beprotiškai didelė. Tačiau būtent apie tai ji svajojo metų metus. Nuo tada, kai trylikos metų plyšus apendicitui buvo paguldyta į ligoninę, ją sužavėjo jos chirurgė, gydytoja Marilė Makdenjel. Praleidusi savaitę ligoninėje Hana sau prisiekė, kad taps tokia kaip ji.

Svajonės išsipildymas atpirks sunkumus. Hana išsirito iš lovos ir apsitaškė veidą vandeniu, apgailėtinai vildamasi, kad taip išblaškys nuovargį. Keturiasdešimt penkios minutės – beveik valanda, ar ne?

Žinoma.

Nužingsniavusi link Traumatologijos skyriaus atitvarų Hana pamatė Džeiką, stovintį prie paciento lovos. Jis neatrodė nė pusė tiek pavargęs, kiek išsekusi jautėsi ji.

– Ką turime? – tyliai paklausė ji.

– Jauną vyrą, kuriam nustatytas Elerso-Danloso sindromas 3. – Džeikas pakėlė į ją akis. – Esi apie jį girdėjusi?

Elerso-Danloso sindromas? Hana tylėdama žiūrėjo jam į akis. Galva buvo kaip iššluota. Tuščia tuščia.

– Ne? – Nusivylimas jo balse skaudino labiau nei turėjo. – Pasidomėk apie šį retą genetinį sutrikimą.

Hana pažvelgė į pacientą – labai gražų jauną vyrą, kuris atrodė ką tik įkopęs į trečiąją dešimtį. Jis dejavo ir raukėsi, tarsi patirtų nepakeliamus skausmus.

– Pradėkite pumpuoti hidromorfiną 4ir atlikite viso kūno kompiuterinę tomografiją, – paliepė Džeikas medicinos seseriai. – Noriu tučtuojau pamatyti tomografijos rezultatus.

Nustūmusi sekinantį nuovargį į šalį Hana prisivertė susitelkti. Ji buvo skaičiusi apie šią ligą. Kartu su Džeiku žengusi žingsnį į šalį nuo lovos, ji pagaliau atkūrė giliausiame atminties užkaboryje slypėjusias žinias.

– Pagrindinis Elerso-Danloso sindromo požymis – silpnos kraujagyslės, kurios lemia daugybę įvairiausių aneurizmų.

– Taip. – Džeiko akyse žybtelėjo pritarimas. Paskui žvilgsnis vėl tapo rimtas. – Nelaimei, Kristoferiui Melburnui ši liga buvo diagnozuota septynerių.

Septynerių? O Dieve, net sunku įsivaizduoti.

– Stebuklas, kad jis taip ilgai išgyveno, – sumurmėjo ji.

– Taip. Tačiau sprendžiant iš pilvo skausmų, kurie dabar jį kankina, labai tikėtina, kad plyšo pilvo aortos aneurizma.

Hanos skrandis susitraukė. Pilvo aortų aneurizmos priskiriamos prie itin rimtų atvejų.

– Ar įmanoma susiūti chirurginiu būdu?

– Ne. Tai per daug rizikinga. Jo kraujagyslės labai silpnos ir gležnos, todėl nė už ką nepriimtų persodinto audinio. Kita vertus, jis ligi šiol gyvena su didele aneurizma pažastyje, jos nesiryžo operuoti nė vienas chirurgas.

Negalima operuoti?

– Tai kaip galime jam padėti?

Džeikas lėtai papurtė galvą. Staiga Haną nustebino jo akyse pasirodęs nuoširdus sielvartas.

– Niekaip. Tik leisti jam kaip galima lengviau numirti.

3 Ehlers–Danlos syndrome (angl.) – dar žinomas odos hiperelastiškumo pavadinimu.

4 Opiatų šeimos nuskausminamasis vaistas, rinkoje žinomas Palladone, Dilaudid ir kitais pavadinimais.

Ketvirtas skyrius

Kovodamas su bejėgiškumo jausmu Džeikas žiūrėjo į nieko gero nežadančius Kristoferio kompiuterinės tomografijos rezultatus. Dar niekada nebuvo matęs tokios didelės aneurizmos pilvo srityje – ji prasidėjo ties širdimi ir tęsėsi iki pat inkstų. Džeikas stebėjosi, kad Kristoferio organizmas apskritai dar sugeba normaliai funkcionuoti. Operuoti šio vargšo vaikino nevalia. Jis neabejotinai mirtų ant operacinės stalo.

Nieko negali būti blogiau už jauno paciento praradimą.

Nebent stovėti šalia nieko nedarant ir stebėti, kaip jis miršta.

Pasitrynęs ranka žandikaulį Džeikas atsiduso. Kad ir kaip sunku, turėjo pripažinti, jog Kristoferio neįmanoma gydyti. Galima tik palengvinti kančią. Jis grįžo prie lovos, kur Hana buvo bebaigianti išsamiai apžiūrinėti pacientą.

– Kompiuterinė tomografija patvirtino pilvo aortos aneurizmą, – tyliai pasakė jis, kad Kristoferis negirdėtų. – Turime jį pervežti į Intensyviosios terapijos skyrių.

– Gydytoja, ar... iškvietėte mano tėvą? – paklausė Hanos ligonis. Jo akys buvo įkritusios sulysusiame veide.

Hana palinko į priekį ir tvirtai suėmė gležną vaikino plaštaką. Per pastarąsias kelias bendro darbo valandas Džeikas buvo spėjęs pastebėti, kad ji dažnai liečia pacientus. Taip tarsi užmegzdama su jais savotišką ryšį, kuris kėlė jiems pasitikėjimą. Jeigu Hana ir toliau taip elgsis, taps puikia chirurge.

– Taip, jis jau atvyksta.

– Gerai, – sušnibždėjo Kristoferis ir plūstelėjus naujai skausmo bangai užsimerkė.

Hana liūdnai pažvelgė į Džeiką, bet šis tik papurtė galvą, atsakydamas į jos neištartą klausimą. Jeigu galėtų padaryti stebuklą, tikrai nedvejotų. Tačiau Kristoferiui gyventi buvo likę nedaug. Vaikino gyvybė jau nebepriklausė nuo gydytojų.

Kai juodu ketino vežti pacientą į Intensyviosios terapijos skyrių, išsprogusiomis nuo išgąsčio akimis atskubėjo jo tėvas Alenas Melburnas.

– Krisai? Ar viskas gerai?

– Tėti, – sušnabždėjo Kristoferis siekdamas tėvo rankos. – Džiaugiuosi, kad tu čia. Skausmas baisus. Nepakeliamas.

Perskaitęs tėvo akyse klausimą Džeikas suskubo jį nuraminti.

– Jam leidžiami skausmą malšinantys vaistai, prilygstantys narkotiko dozėms. Netrukus Krisas turėtų pasijusti geriau. Dabar jį perkeliame į Intensyviosios terapijos skyrių.

– Ne į operacinę? – susiraukęs paklausė Alenas, žvilgsniu šokinėdamas nuo Džeiko prie Hanos.

– Ne. Apgailestauju, bet operacija Krisui nebepadėtų, – kaip galima švelniau pasakė Džeikas. Nors Kristoferio gyvybinės funkcijos dar palaikomos, jis neketino vaikino aktyviai gaivinti. Tiesą sakant, net į Intensyviosios terapijos skyrių jo vežti nederėjo, tačiau Džeikas norėjo, kad Kriso tėvas žinotų, jog vaikinas akylai stebimas.

Aleno veide šmėstelėjo milijonai įvairiausių emocijų, kol galiausiai nusistovėjo nuolanki susitaikymo išraiška. Džeikas pastebėjo, kad Hanos akyse taip pat žvilga ašaros, tačiau ji greitai suėmė save į rankas.

– Mes pasirūpinsime jūsų sūnumi, – pažadėjo ji.

– Žinau, – teatsakė Alenas. Kol Krisas buvo vežamas koridoriumi į liftą, jis nepaleisdamas laikė sūnaus ranką. Įprastas kėlimasis į ketvirtą aukštą atrodė kankinamai ilgas.

Atvykus į Intensyviosios terapijos skyrių, po dešimties minučių įsijungė Kristoferio monitoriaus pavojaus signalas, skelbiantis, kad pavojingai nukrito kraujo spaudimas. Dar po kelių sekundžių sulėtėjo širdies ritmas.

– Mes jo netenkame, – skubiai tarė Hana. – Greičiau avarinį vežimėlį! – Džeikui nespėjus nieko pasakyti, ji puolė prie lovos ir pradėjo širdies masažą.

Kai Hana trečią kartą spustelėjo krūtinę, palatoje nuaidėjo garsus triokštelėjimas. Vieną siaubingą akimirką visi sustingo suvokę, kad ji sulaužė keletą šonkaulių.

– Liaukitės! – sušuko Alenas, kai monitoriaus signalas toliau netilo. – Nebereikia! Užteks.

Hana klupinėdama atsitraukė nuo lovos, jos akyse buvo matyti šokas. Džeikas norėjo ją nuraminti ir pasakyti, kad ji nieko blogo nepadarė. Ir pati neabejotinai turėjo žinoti, jog dirbtinio gaivinimo metu lūžtantys šonkauliai yra įprastas reiškinys. Tiesa ta, kad ji to dar nebuvo patyrusi savo kailiu.