Лора Айдинг - Daktaras Tobulasis

Hana vis dar negalėdama atsigauti linktelėjo. Džeikas aiškiai parodė, kad tarp jų nėra nieko asmeniška, o norėdama užsitarnauti jo pagarbą ji privalės dirbti sunkiau nei kuris nors kitas ordinatorius.

Norėdama sėkmingai baigti programą negalės padaryti nė menkiausios klaidos.

5 M&M (Morbidity and Mortality) Rounds (angl.). Susirinkimuose aptariami plataus spektro atvejai, kurių metu kilo viena ar kelios problemos. Pokalbiai vyksta liberalioje atmosferoje, nieko neteisiant ir nevertinant, propaguojant atvirumą ir sąžiningumą.

Penktas skyrius

Gal buvau jai truputį per griežtas , – pasibaigus vizitacijai apgailestavo Džeikas stebėdamas, kaip Hana išeina iš Intensyviosios terapijos skyriaus. Sekundės dalį jis svarstė, ar nepasivijus jos, bet impulsą greitai užgožė sveikas protas.

Nusekęs paskui Haną ankstų rytą jis pasielgė impulsyviai. Žinojo, kad ji nusiminusi, ir nuėjęs jos paguosti į poilsio kambarį pasielgė be galo kvailai. O tai, kad norėdamas nuraminti dar ir apkabino, – dar blogiau. Kaip jam pavyko atsiplėšti, kai užvis labiausiai norėjo su ja vėl mylėtis, buvo nesuvokiama ir pačiam Džeikui.

Per pastarąsias bendro darbo valandas jis suvokė, kad Hana negalėjo surežisuoti situacijos bare. Visų pirma niekas nežinojo apie jo ketinimą su Gregoru Metjusu paplaukioti jachta. Be to, Džeikas buvo paprašęs administratorės patikrinti priėmimo svečių sąrašą ir įsitikino, kad Hana kvietimą tikrai atmetė. Tačiau tą akimirką poilsio kambaryje, kai ji jausmingai atsakė į jo bučinį, abejonė vėl grįžo.

Prieš porą dienų Hana nežinojo, kas jis toks, bet dabar žino kuo puikiausiai. O Džeikas negalėjo atmesti tikimybės, jog ji nori pasinaudoti fizine trauka, kad būtų lengviau užkopti karjeros laiptais.

Jis privalėjo užgniaužti jausmus. Jei Haną skaudino tai, kad buvo viešai parodytos jos klaidos, tada nevertėjo apskritai stoti į chirurgijos ordinatūrą. O jeigu jau įstojo, tegu užsiaugina storesnę odą.

Pacientai Džeikui buvo svarbiausi. Kiekvienas ligoninės gydytojas privalo mokytis iš klaidų. Kuo anksčiau Hana tai supras, tuo geriau. Ji niekuo nesiskiria nuo kitų.

Jei pakartos tai sau dar dešimt kartų, galbūt sugebės ir pats tuo patikėti.

Džeikas pasistengė nuvyti mintis apie Haną į šalį ir eidamas į Priėmimo skyrių žvilgtelėjo į laikrodį. Jo pamaina oficialiai baigsis tada, kai jis prisistatys kitam prižiūrinčiajam gydytojui, o kadangi prieš kelias minutes gavo pranešimą apie naują pacientą, žinojo, kad kolega Stivenas Vaitas bus ten. Džeikas turės budėti visą savaitę, todėl pusę šešių vakaro vėl privalės grįžti į vakarinę vizitaciją.

Ne kažin kiek laisvo laiko, bet užteks nulėkti namo, kelias valandas pasimankštinti sporto salėje ir grįžti į ligoninę.

Džeikas įkišo galvą į skubios pagalbos patalpą ir susiraukė pamatęs nuošaliai stovinčią Haną, kuri įsitempusi stebėjo atgabento paciento dirbtinį gaivinimą.

– Ką čia veiki, gydytoja Stiuart? – tyliai paklausė Džeikas, nenorėdamas blaškyti Stiveno Vaito vadovaujamos komandos.

Hana į jį net nežvilgtelėjo.

– Stebiu.

Išgirdęs jos šiurkštų balsą Džeikas iš nevilties sugriežė dantimis. Kad stebi, suvokė ir pats, bet niekaip nesuprato, kodėl.

– Taisyklės reikalauja, kad budėjimą baigę ordinatoriai paliktų ligoninę iki vidurdienio.

– Puikiai žinau taisykles, daktare Holtai, – sumurmėjo Hana ir toliau stebėjo besidarbuojančią komandą. – Bet dvylikos dar nėra. Galiu likti čia dar penkiolika minučių.

Penkiolika minučių. Džeikas negalėjo patikėti savo ausimis. Hana turėjo būti išsekusi. Jis žinojo, kad praeitą naktį ji beveik nemiegojo. Po galais, jis ir pats numigo vos keturias valandas. Nesuvokiama, kad ji dar nori stebėti, užuot ėjusi namo ir kritusi į lovą. Gal ji tikrai tokia atsidavusi medicinai? O gal tik vaidina, norėdama pelnyti prižiūrinčiojo gydytojo prielankumą?

Jo prielankumą?

– Tavo atsidavimas deramai įvertintas, gydytoja Stiuart, tačiau pamaina baigta. Marš namo.

Ji reikšmingai pažvelgė į laikrodį ir vėl susitelkė į Traumatologijos skyriaus komandą, darančią dirbtinį gaivinimą. Džeikas suprato bežodį pareiškimą. Ji paliks ligoninę tada, kai ateis laikas, ir nė minutės anksčiau.

Džeikas nesuprato, kodėl atviras Hanos nepaklusnumas jį taip erzina.

– Jeigu darai tai dėl manęs, gali nesivarginti. Papildomų taškų nesulauksi.

Šie žodžiai pagaliau pramušė Hanos abejingumo šarvą ir ji pakėlė į Džeiką ledines mėlynas akis.

– Stebiu gaivinimą dėl savęs, o ne dėl jūsų. Tačiau nesuprantu vieno – kodėl jums taip rūpi, kaip leidžiu laiką?

Džeikui tik vos ne vos pavyko suvaldyti beprasiveržiantį įsiūtį.

– Man nerūpi, kaip leidi savo laiką, – paprieštaravo jis, nors tai buvo akivaizdus melas, nes jam tai rūpėjo. Daug labiau nei derėjo. – Tačiau esu atsakingas už tai, kad ordinatoriai laikytųsi aštuoniasdešimties valandų grafiko. Neleisiu nei tau, nei kam nors kitam nusižengti taisyklėms.

– Aš taisyklėms nenusižengsiu, – tiesiai šviesiai atkirto Hana ir nusisuko.

Gal taip, o gal ir ne. Džeikas susikryžiavo rankas ant krūtinės ir pasiruošė laukti drauge, nes šiaip ar taip kolegai vidury gaivinimo trukdyti negalėjo. Vis dėlto nuo laikrodžio rodyklės akių jis nenuleido. Jeigu Hanai atrodo, kad gali mėgautis išskirtinėmis teisėmis, tegu dabar pat susitaiko su realybe.

Baigiant gaivinti pacientą Hana netikėtai tarė:

– Ak, žiūrėkite, jau dvylika. Turbūt eisiu namo. Geros dienos, – priverstinai linksmu balsu pasakė ji ir nužingsniavo link budėjimo kambario.

Hanos sarkazmas privertė Džeiką nusišypsoti.

Jausdamas išsisklaidant neviltį jis papurtė galvą. Be abejonės, Hana tikra aštrialiežuvė. Tačiau iki šio momento jis nežinojo, kad tokiais moters bruožais galima žavėtis.

Elė sutikdavo su viskuo, ką jis pasakydavo, ir galėdavo persimainyti į bet ką, ko, jos manymu, Džeikas geisdavo. Dabar suvokė, kaip jį erzino Elės besąlyginis sutikimas su visais jo sprendimais.

Atvirai kalbant, Hana turėjo daugybę puikių savybių: stiprybę, išsilavinimą, smalsumą, atjautą žmonėms ir gebėjimą už save pakovoti.

Džeikui patiko Hanos asmenybė. Gerbė ją ir kaip būsimą chirurgę. Troško kaip moters.

Iš kur jis ras jėgų jai atsispirti?

Vos grįžusi namo Hana užmigo ir išmiegojo iki pat vėlaus vakaro taip sujaukdama miego ritmą. Galvojo apie Džeiką, apie jo bute praleistą aistringą naktį. Ir kiekvieną jų vėlesnį susitikimą.

Kitą rytą Hana sunkiai vilko kojas, o dėl tokios apgailėtinos fizinės būklės kaltino Džeiką.

Ironiška: kol grįš į normalų miego ritmą, vėl ateis laikas budėti.

Stodama į ordinatūrą Hana žinojo, kad privalės budėti kas ketvirtą naktį. Tačiau neįtarė, kad pirmamečiai ordinatoriai privalės atsiliepti į visus iškvietimus. Dėl to vyresnieji ordinatoriai turėdavo galimybę pamiegoti daugiau.

Na, ji bent jau turi ko laukti – kol baigsis pirmieji ordinatūros metai. Beliko trys šimtai penkiasdešimt aštuonios dienos.

Nors mintis atrodė gniuždanti, Hana kaipmat nuvijo ją šalin. Nėra prasmės tikėtis, kad viskas susitvarkys savaime.

Kiekvieną dieną, kuri suteikia galimybę mokytis, ji pasistengs išnaudoti deramai.

Šeštadienio naktį per budėjimą Džeikas vėl ėjo prižiūrinčiojo gydytojo pareigas. Hana didžiavosi, kad pastarąsias dienas po jų nelemto bučinio budinčiųjų kambaryje ji sugebėjo išlaikyti deramą atstumą. Kiekvienas susitikimas su Džeiku būdavo šaltas, be jokių asmeniškumų.