Лора Айдинг - Daktaras Tobulasis

Kodėl jam apskritai rūpi, kad jai skauda galvą? Nevaldomi pacientai nėra retas reiškinys Traumatologijos skyriuje. Hanai pasisekė, kad atsipirko tik galvos skausmu. Jo kolegai Mineapolyje po paciento smūgio lūžo žandikaulis.

Išsigandusios, susmukusios Hanos ir į ją skriejančio vyro kumščio vaizdai nepaliaujamai šmėkščiojo Džeikui prieš akis. Tai vertė pripažinti, kad bergždžiai stengiasi atsiriboti nuo asmeniškumo bendraudamas su šia moterimi.

Savaime suprantama, jis taip pat būtų sureagavęs, jei į pavojų patektų bet kuris kitas komandos narys. Tik vargu ar paskui valandų valandas galvotų apie tai.

Jis per daug nerimauja dėl Hanos.

Tarsi ketindama atsigriebti už prarastą laiką, ji priėjo prie naujojo paciento. Atrodė vėl pasiryžusi išmokti visko, ko tik įmanoma.

Džeikas neatminė matęs bent vieną tokį veržlų pirmametį ordinatorių. Ir negalėjo liautis spėliojęs, kodėl apskritai ji pasirinko chirurgo specialybę. Juk kitos medicinos sritys kur kas lengvesnės.

Tačiau jautė, kad Hana niekada nesirenka lengviausio kelio.

Jau kokį šimtąjį kartą Džeikas pasigailėjo, kad ji paskirta būtent į Čikagos ligoninę. Jam dar neteko su jokia moterimi jausti tokio stipraus fizinio ryšio.

Ir tikrai ne su Ele. Na, jis manė, kad tarp jų buvo stiprus ryšys, bet galiausiai suprato, kad jausmas vienpusis – Elė jam buvo abejinga.

– Ar matei tyrimų rezultatus? – paklausė Hana sugrąžindama jį į realybę.

Ekranas buvo tiesiai Džeikui prieš akis ir jis skubiai peržvelgė rezultatus.

– Lakto rūgšties lygis aukštas, tikriausiai dėl pažeisto žarnyno. Susisiek su operacine ir pasakyk, kad atvykstame.

– Bus padaryta, – atsakė Hana.

Džeikas nustebo, kad ji net nepaklausė, ar galės asistuoti. Kita vertus, niekas tarp jųdviejų nevyko pagal planą.

Bet kodėl jį tai taip domina?

Pakeliui į operacinę Hanos švarko kišenėje vėl suskambo mobilusis. Džeikas matė, kaip ji nuspaudžia mygtuką įjungdama balso paštą.

Jau buvo gerokai po vidurnakčio, tad skambutis Džeikui pasirodė keistas. Kas, po galais, jai skambino?

Pavydas užklupo taip netikėtai, kad jis nė nespėjo susivokti. Asmeninis Hanos gyvenimas – visai ne jo reikalas. Jie tėra kolegos. Kuo greičiau jis šią tiesą įsisavins, tuo bus geriau.

Jiedviem operacinėje plaunantis rankas, Džeikas pastebėjo, kad Hana prislėgta ir, regis, susimąsčiusi.

– Nereikia iki kraujo nusišveisti rankų, – ramiai pasakė jis.

Hana nustebusi pakėlė akis, paskui pažvelgė į paraudusias rankas.

– Atsiprašau, – suniurnėjo ji ir padėjusi šepetėlį nusiskalavo rankas.

Jis taip pat baigė praustis ir užsuko vandenį.

– Kai būsi su pacientu, mintis turi sutelkti į darbą, – patarė Džeikas apsimesdamas, kad jam visai nerūpi sužinoti, kas jai neduoda ramybės. – Kad ir kas tave kamuotų, turi palaukti, iki išeisi iš operacinės, aišku?

– Aišku, – greitai linktelėjusi atsakė ji.

Jis norėjo dar kažką pridurti, bet nei laikas, nei vieta nebuvo tinkami. Prasidėjus operacijai Džeikas nieko negalėjo jai prikišti. Hana atrodė visiškai susitelkusi į užduotį. Galiausiai jis leido jai atlikti didesnę operacijos dalį.

Tačiau tai nereiškė, kad elgiasi su ja išskirtinai. Taip būtų pasielgęs su bet kuriuo kitu ordinatoriumi.

Kai abu baigę darbą nusimovė pirštines ir nusiėmė kaukes, Hanos veide nušvito plati šypsena, kuri dar kartą privertė Džeiką suvokti, kaip smarkiai ji skiriasi nuo kitų ordinatorių.

– Tai nepakartojama! – sušuko ji. – Ačiū už suteiktą galimybę.

– Nėra už ką, – subambėjo jis jausdamas, kad sulig kiekviena drauge praleista minute vis labiau pasiduoda Hanos kerams. Dieve, privalo suimti save į rankas. Džeikas nusigręžė. – Iki pasimatymo. Turiu skubėti į Intensyviosios terapijos skyrių pas kitą pacientą, kuriuo rūpinasi Ričardas.

– Eisiu kartu, – pasisiūlė Hana jį prisivydama.

Džeikas užgniaužė nevilties atodūsį ir jiems kylant liftu iš visų jėgų stengėsi į ją nežiūrėti. Kai vėl sučirpė Hanos telefonas, šiek tiek susierzinęs pakėlė į ją akis.

– Gal nori apie tai pasikalbėti?

– Apie ką? Žarnyno rezekciją?

Nekalta Hanos veido išraiška ir išplėstos akys jo neapkvailino. Ji puikiai suprato, ką jis turi galvoje.

– Apie tai, kas tau neduoda ramybės. Kaskart suskambus telefonui, pašoki kaip įgelta.

– Menkniekis, – greitai atšovė ji. – Šeimos reikalai.

Nors Džeikui neturėjo rūpėti atsakymas, tačiau jam tarsi akmuo nuo širdies nusirito. Įkyrusis skambintojas bent jau nėra jos vaikinas ar panašiai. Vis dėlto Hana nenorėjo apie tai kalbėti ir jį tai erzino. Priėjęs Intensyviosios terapijos skyrių Džeikas stabtelėjo.

– Hana, pailsėk. Pirmiausia susitvarkyk savo šeiminius reikalus, paskui pasinerk į darbą.

– Man rūpi tik ligoniai, – užsispyrusiai pasakė ji. – Asmeniniai dalykai gali palaukti.

Džeikas buvo bepradedąs prieštarauti, bet mintyse numojo ranka.

Priminė sau, kad Hanos problemos, kad ir kokios jos būtų, – ne jo reikalas.

Hana visaip stengėsi sutelkti dėmesį į Ričardo ir Džeiko pokalbį apie pacientę Izabelą Kronin, kuriai su automobiliu trenkusis į medį daugelyje vietų plyšo pilvas.

Tačiau ausyse tebeskambėjo netikėtas Džeiko pasiūlymas pasikalbėti apie asmenines problemas.

Savo nuostabai ji suvokė, kad labai norėtų jam išsipasakoti apie sujauktą šeiminį gyvenimą, nors ir žinojo, jog mintis niekam tikusi. Hana jautė, kad nesugebės taip paprastai nusikratyti gėdos dėl Čikagos statybose praleistos vaikystės ir paauglystės.

Ypač turint galvoje, kad jos mama, suluošinta sunkios reumatoidinio artrito formos, vis dar gyvena skurdžiame, valstybės išlaikomame būste. Prieš penkerius metus motinos būklė taip pablogėjo, kad dirbti padavėja užkandinėje ji nebeįstengė, ir Hana buvo priversta ją remti finansiškai.

O dabar tikriausiai turės išlaikyti ir brolį.

Jeigu Džeikas sužinotų apie jos praeitį ir kitus dalykus, jo požiūris pasikeistų, o Hana to visai nenorėjo.

Vien nuo minties, jog su ja gali būti elgiamasi išskirtinai, išmušė šaltas prakaitas. Ji per ilgai slėpė praeitį ir padarytas klaidas po devyniais užraktais, kad dabar imtų ir atskleistų tiesą.

– Pasirūpink, kad ryt iš ryto ji nieko nevalgytų, nes gali tekti operuoti, – paprašė Džeikas.

Hana sutelkė dėmesį į pacientę.

– Lovoje jai teks praleisti daug dienų, tad ar neturėtume suleisti heparino?

Ričardas iš nevilties atsiduso ir Hana kaipmat suprato pasakiusi kažką ne taip.

– Galvos traumą patyrusiems pacientams negalima duoti krešėjimą stabdančių vaistų, – kantriai paaiškino Džeikas. – O kompiuterinėje tomografijoje matyti po kaukole susidariusi hematoma.

– Viskas aišku, – sumurmėjo Hana gailėdamasi, kad neprikando liežuvio. Pati kalta, jog nesugebėjo atsiriboti nuo asmeninių problemų.

Daugiau jokio blaškymosi , – griežtai pasakė pati sau. Džeikas jau anksčiau minėjo, kad nedėmesingumas smulkmenoms gali baigtis ligonio mirtimi.

– Dar klausimų yra? – paklausė Džeikas.

– Ne. – Laimei, įsijungė Hanos pranešimų gaviklis. – Atsiprašysiu, – pasakė ji ir nuėjo prie telefono.

Jai skambinanti medicinos sesuo vos valdėsi.

– Šitas vaikinas visai pasiuto! Mums jūsų reikia čia ir tuoj pat!

Hana skubiai padėjo ragelį ir išbėgo.

Kai ji atėjo, palata buvo apversta aukštyn kojomis. Joje siautėjo keturiasdešimtmetis, kuriam trūko apendicitas. Jis tebelaidė nešvankybes, o stalas ir padėklas su vakariene gulėjo nusviesti kitame palatos gale.