Лора Айдинг - Daktaras Tobulasis

Hana nustebo, nes paprastai Antonijus nekviesdavo į restoraną muzikantų, tačiau mėgaudamasi muzika atsilošė kėdėje.

Džeikas pakilo ir apėjęs stalą priklaupė ant kelio. Akimirką ji nesuprato, kas vyksta, iki Džeikas atidarė aksominę dėžutę ir ištiesė jai.

– Hana, įveikei sunkiausius ordinatūros metus, kasdien myliu tave vis labiau. Ar suteiksi man garbę ir tapsi mano žmona?

Išvydus nuostabų deimantinį pakabutį Hanos akys prisipildė ašarų. Tai nebuvo žiedas, nes operuojant chirurgams nevalia mūvėti žiedų. Sujaudinta ji pakėlė akis į Džeiką ir nusišypsojo.

– Taip, Džeikai. Būčiau laiminga už tavęs ištekėjusi.

Džina, Antonijus ir kiti restorano darbuotojai ėmė ploti. Hana droviai laukė, kol Džeikas užsegs pakabutį ant kaklo.

– Hana, myliu tave. Vieną dieną tapsi nuostabia chirurge.

– Tik todėl, kad turiu puikų mokytoją. – Nekreipdama dėmesio į švilpavimus Hana prisitraukė Džeiką artyn ir karštai pabučiavo į lūpas. – Aš taip pat tave myliu, daktare Holtai, – sušnabždėjo ji.

– Mano širdis priklauso tik tau, Hana, – prisiekė Džeikas. – Dabar ir visada.

Hana nusišypsojo. Su tuo ji gali taikstytis visą likusį gyvenimą.