Лора Айдинг - Daktaras Tobulasis

– Važiuodamas už kelių kvartalų nuo čia mačiau itališką restoranėlį, atrodė visai neblogas, – pasakė Džeikas. – Norėtum?

Hana tiksliai žinojo, apie ką jis kalba.

–  Pas Antonijų puikus maistas, – tepasakė ji eidama durų link.

– Štai kaip, esi jame buvusi? – paklausė Džeikas, kai jie laukė lifto.

– Taip. – Jausdamasi nejaukiai Hana žengė į vidų ir, kol liftas dardėjo į pirmą aukštą, visą laiką stovėjo įbedusi akis į duris. – Gyvenu čia jau šešerius metus.

– Šešerius metus? Tikrai? – Džeikas iš nuostabos kilstelėjo antakius. – Ar universiteto praktiką taip pat atlikai Čikagos ligoninėje?

– Ne, tik baigiau Čikagos universiteto medicinos mokyklos studijas. – Kodėl jai staiga ėmė rodytis, lyg kalbėtųsi su nepažįstamu žmogumi? Keista, kad juodu tiek mažai vienas apie kitą žino.

Nenuostabu, jog jiems nepavyko.

Išėjusi į lauką Hana ėmė spėlioti, ar jis atvažiavo automobiliu. O gal jau suprato, kad čia nėra kur jo pastatyti? Automobilio Hana neturėjo ne tik dėl pinigų trūkumo. Gal vis dėlto reikėtų Džeiką perspėti, kad čia nėra stovėjimo aikštelės? Kažin ar tada jis persigalvotų dėl nuomos?

Nors tokia mintis neturėjo jos pradžiuginti, vis dėlto gerokai praskaidrino nuotaiką.

– Ar nemanai, kad šiandien puikus vakaras pasivaikščioti? – paklausė Džeikas, tarsi būtų perskaitęs Hanos mintis. – Pas Antonijų vos už dviejų kvartalų į šiaurę nuo čia.

Hana puikiai žinojo, kur yra restoranas, todėl nieko nesakiusi pasileido eiti. Jų rankos netyčia susilietė ir Hana truputį atsitraukė. Ji jautė, kad Džeikas į ją žiūri, bet ir toliau nekreipdama dėmesio į jį žvelgė tiesiai.

Visą kelią tarp jųdviejų tvyrojo nejauki tyla.

– Hana, mieloji, kaip laikaisi? – ponia Džina pasitiko ją šiltu apkabinimu. Mokydamasi parengiamojoje mokykloje Hana čia dirbo padavėja, tačiau nors vieta buvo labai miela, iš arbatpinigių pragyventi nepavyko. Ne taip kaip Satin , džentelmenų klube. Arbatpinigiais padavėjos ten, žinoma, būdavo apdovanojamos todėl, kad vaikščiodavo ne itin kukliai apsirengusios, be to jas dar būdavo galima pagrabalioti už sėdynės.

– Gerai, Džina, ačiū. Čia mano draugas Džeikas Holtas. Džeikai, tai Antonijaus žmona Džina.

– Draugas, sakai? – moteris įdėmiai nužvelgė Džeiką. Hana suprato, kad restorano savininkė spėjo padaryti išvadą juodu esant daugiau nei draugus. Laimei, mažam restoranėliui klientų netrūko, tad Džina neturėjo laiko šnekučiuotis ir šelmiškai mirktelėjusi nuvedė juos prie stalelio kampe.

– Gal taurę vyno, Hana? – žiūrinėdamas valgiaraštį paklausė Džeikas.

– Ne, ačiū. – Vynas šį susitikimą neabejotinai paverstų pasimatymu. Bet jis juk buvo dalykinis.

– Liaukis, užsakysiu butelį, išgersime. Esu nusiteikęs švęsti.

Hana gūžtelėjo pečiais ir nusišypsojo. Deja, švęsti ji buvo nenusiteikusi. Nors galėtų. Nuo šiol bent jau finansiškai palengvės, nereikės sukti galvos dėl didžiulio nuomos mokesčio.

Tad kodėl jaučiasi taip apgailėtinai?

Apsisprendusi užsisakyti mėgstamiausią patiekalą – spagečius su mėsos maltinukais – Hana laukė, kol Džeikas baigs nagrinėti valgiaraštį, kurį ji mokėjo atmintinai.

Kai užsakymai buvo pateikti, Džeikas atsilošė kėdėje ir pakėlė taurę:

– Už naują pradžią, – pasakė.

– Iš tiesų, – sumurmėjo Hana stengdamasi atrodyti optimistiškai ir gurkštelėjo vyno. Jis buvo pasakiško skonio, Hana vos susilaikė neišgėrusi visos taurės vienu mauku.

Kurį laiką žvelgęs į taurę Džekas pagaliau pakėlė akis į Haną.

– Į Čikagą atvykau pradėti naujo gyvenimo. Mineapolyje draugavau su moterimi, kurios vienintelis tikslas buvo ištekėti už prižiūrinčiojo gydytojo. Jai rūpėjo tik visuomeninė padėtis, o ne jausmai.

Apstulbusi Hana atsilošė kėdėje. – Prisiekiau sau daugiau nesusitikinėti su bendradarbėmis. Kai nutraukiau santykius su Ele, ji pasirūpino, kad visas ligoninės personalas sužinotų, koks esu niekšas.

– Ne, Džeikai. – Ji nesileis mulkinama. – Visi, kas tave pažįsta, nepatikėtų tokiomis paskalomis.

Džeiko lūpas iškreipė vos pastebima šypsena.

– Ačiū, Hana. Tikriausiai pats nusipelniau to, nes buvau visiškas kvailys. Tačiau ne tai svarbiausia.

Ne tai svarbiausia? Hana sulaikė kvapą ruošdamasi išgirsti blogiausią naujieną. Dabar jis pasakys, kodėl jų santykiai negalimi.

Tarsi ji pati to nežinotų.

– Hana, pasielgiau negerai. Seniai turėjau pasakyti tiesą. Nuoširdžiai gailiuosi, kad sudariau įspūdį, jog gėdijuosi tavęs.

– Nesudarei, – paprieštaravo Hana.

Džeikas susimąstė.

– Manau, kad sudariau. Tikriausiai pagalvojai, jog nusiminiau sužinojęs, kad turi tokį brolį, tačiau problema slypi ne čia.

Nieko nesuprasdama Hana tik spoksojo į Džeiką.

– Džeikai, neprivalai aiškintis. Viską suprantu. Be abejo, Tristanas padarė klaidų. Galiu tik viltis, kad iš jų pasimokė. Tačiau suprantu, jog nenori būti šalia tokio žmogaus.

Džeiko akyse blykstelėjo pyktis.

– Liaukis. Gal mūsų santykių pradžia ir nebuvo itin gera, bet manau, pažįsti mane pakankamai, kad suprastum, jog nesu snobas. Brolis – tavo šeima. Suprantu. Nusiminiau tik dėl to, kad anksčiau apie tai nepapasakojai. Paskui suvokiau, kad pats esu dėl to kaltas, nes stengiausi išlaikyti atstumą tarp mūsų. Verčiau elgtis taip, tarsi turėtume nuo visų slėptis. – Jis atsiduso ir staigiai persibraukė plaukus. – Tai štai, ilgiau nebenoriu slapstytis.

– Nebenori? – nustebo Hana pajutusi menką vilties spindulėlį. Paskui susiraukė. Ar jis tikrai sako tai, apie ką ji galvoja?

– Ne. Hana, suteik man dar vieną galimybę. Pažadu, šį kartą viskas bus kitaip.

Apstulbusi ji nesugebėjo ištarti nė žodžio. Net nežabotose fantazijose neįsivaizdavo, kad pokalbis gali pasukti tokia linkme. Pradėjo spėlioti, ar tik čia nebus kaltos bemiegės naktys?

Ar jis tikrai prašo dar vienos galimybės? Būti su ja? Kodėl?

Hanai nespėjus nieko atsakyti padavėja patiekė maistą. Dėkinga už sutrukdymą ji kibo į paprastai dieviško skonio spagečius su mėsos maltinukais. Tačiau šį vakarą atrodė, tarsi valgytų pjuvenas.

– Tai kada planuoji kraustytis? – netikėtai paklausė Džeikas. – Ar jau radai naują butą?

Hana pasijuto keistai. Vieną akimirką jis prašo antros galimybės, o kitą vėl grįžta prie nuomos temos.

– Ne visai, bet galiu prisitaikyti prie tavęs. Jei nori persikraustyti rugpjūčio pirmą, iki tol, manau, rasiu kur gyventi.

– Kaip suprantu, išsikėlė tavo draugė? – pasidomėjo Džeikas.

– Taip. Mardžė yra farmacininkė, neseniai baigė doktorantūrą. Ji išteka, todėl nusprendė apsigyventi drauge su sužadėtiniu Brajenu. – Hana ir pati nesuprato, kodėl Džeikui visa tai pasakoja. Ji vis negalėjo atsigauti nuo minties, kad jis prašo dar vienos galimybės.

Tikriausiai bus neteisingai supratusi.

– Suprantu. Norėčiau įsikraustyti kaip galima greičiau, bet jei tau reikia dar mėnesio, mielai sumokėsiu už pirmojo mėnesio nuomą ir pagyvensiu kolegos bute, iki rasi tinkamą būstą.

Hana pervėrė Džeiką nuožmiu žvilgsniu. Sumokės pirmojo mėnesio nuomą? Kodėl turėtų taip pasielgti?

– Man nereikia tavo išmaldos, Džeikai.

– Tai ne išmalda, Hana, – paprieštaravo jis. – Manyk, kad tai saugumo garantas.

Hana neketino leistis kvailinama.

– Ne, ačiū. Rugpjūčio pirma tinka kuo puikiausiai. Esu tikra, kad iki to laiko rasiu, kur gyventi.