Лора Айдинг - Daktaras Tobulasis

Hana dar labiau nustebo, kai Džeikas ištiesė ranką per stalą ir paėmė josios.

– Hana, aš rimtai. Nebedėk daugiau skelbimų. Persikraustysiu tik tada, kai tu būsi pasirengusi. Nėra kur skubėti.

Hanai knietėjo leptelėti, kad jis pats paskubėjo priimti sprendimą dėl jos buto nuomos, tačiau persigalvojo.

Juk ji elgėsi neką protingiau. Argi ne pati nėrė į santykius lyg galvą pametusi? Argi nesileido užvaldoma nuo pat akimirkos, kai tik susipažinę iškart nuvažiavo į butą.

Iš tiesų, galėjo kaltinti tik save.

Hana susitelkė į spagečius ir maltinukus apsimesdama, kad nesijaučia taip, tarsi pasaulis dužtų į šipulius.

– Bent jau neskubėk išsikraustyti, – patarė Džeikas ir paprašė padavėjos sąskaitos. – Gerai pagalvok, kur norėtum gyventi.

Hanai beliko bejėgiškai linktelėti. Ji žinojo, kad įstengs galvoti tik apie Džeiko ketinimą persinuomoti butą ir prašymą suteikti antrąjį šansą.

Po savaitės Hana rado mažą ekonomišką butą, kuris atsiėjo pigiau nei būtų tekę mokėti perpus su bendranuomiu už senąjį.

Ekonomiški daugiabučiai buvo tolokai nuo artimiausios metro stoties, bet Hana nusprendė, kad kaip nors išgyvens keldamasi valanda anksčiau.

Tačiau atėjus rugpjūčio pirmajai – laikui, kai reikėjo pasirašyti naują nuomos sutartį, – ji jautėsi sutrikusi. Pareiškė vadybininkui, kad nori šiek tiek pagalvoti.

Kas nutiko? Hana nenorėjo Džeiko išmaldos; nors jis ir mėgino tai pavadinti gražiau, vis tiek tai buvo išmalda.

Hanai pakilus iš metro stoties į gatvę ėmė smarkiai lyti. Įtraukusi galvą ji leidosi bėgti link savo naujųjų namų.

Ir kone kaktomuša susidūrė su Tristanu.

– Labas, sesute, – pasisveikino jis.

Jį pamačius Hanos skrandis skausmingai susitraukė. Nors brolį nuoširdžiai mylėjo, daugiau pinigų duoti nebegalėjo. Na, šį kartą bent jau buvo vienas. Hana prisivertė nusišypsoti.

– Sveikas, Tristanai. Kaip laikaisi?

– Gerai. Labai gerai. – Jis atrodė neįprastai laimingas. – Spėk! Gavau darbą.

Kiaurai permirkusi Hana akimirką stovėjo ir mėgino suvokti žinią.

– Tikrai?

– Tikrai. Juk žinai, kad visada mėgau krapštytis prie automobilių... – Hanai linktelėjus jis tęsė: – Vaikinas, kuriam priklauso garažas Penktosios ir Elm gatvių sankryžoje, turi sveikatos problemų ir pats nebegali dirbti, todėl pasamdė mane mechaniku. Pradedu nuo pirmadienio.

Hanos širdį užliejo viltis ir ji plačiai nusišypsojo.

– Tikrai? Tristanai, tai puiki žinia!

– Na, norėjau, kad žinotum. Mama pasakojo, kaip sunkiai tau tenka dirbti ir kaip labai jai padedi. Tai privertė mane susimąstyti ir ko nors imtis, kad vėl nepakliūčiau į kalėjimą.

Iš tiesų? O Hana manė, kad mama nepritaria jos karjerai. Suvokusi, kad šeiminės problemos tebuvo jos pačios kaltė, pajuto deginantį gėdos jausmą. Prisiekusi būti geresne dukra ji stipriai apsikabino brolį.

– Labai dėl tavęs džiaugiuosi, Tristanai. Rimtai.

Kadangi šalia nebuvo Tristano sėbrų, jis atsakė seseriai tokiu pat stipriu ir nuoširdžiu apkabinimu.

– Aš taip pat. Ačiū, sesute. Už viską.

Ašaros ėmė plūsti veidu sumišusios su lietaus lašais, bet Hana nekreipė į jas dėmesio. Ji jautėsi taip, lyg ką tik būtų laimėjusi loterijoje.

– Nėra už ką.

Brolis nuėjo, o ji, slėpdamasi nuo lietaus, nėrė į daugiabučio vidų ir virpėdama nuo šalčio pakilo liftu į viršų. Net būdama kiaurai šlapia Hana jau seniai nesijautė taip gerai.

Galbūt jos šeimos likimas vis dėlto gulė ne ant jos vienos pečių. Bet net jei ir taip, argi jie nėra to verti?

Žinoma, verti.

Galbūt ir Džeikas vertas dar vienos galimybės.

Nekreipdamas dėmesio į lietų ir rankoje laikydamas didžiulę dėžę, Džeikas paspaudė Hanos durų skambutį.

– Kas ten?

– Aš, Džeikas.

– Ak, taip. Įeik. – Hanos balsas skambėjo taip, tarsi ji būtų visai nenustebusi, nors darbe jis minėjo norįs persivežti pas ją kai kuriuos daiktus.

Gal ji persigalvojo dėl kraustymosi? Džeikas nuoširdžiai vylėsi, kad nepersigalvojo. Jam be galo patiko šis butas, įrengtas buvusio sandėlio patalpose. Hanai atidarius duris Džeikas šyptelėjo.

– Sveika, Hana, – pasisveikino jis ir pastatė tarpduryje dėžę.

– Nesitikėjau, kad per tokį lietų imsi gabenti daiktus. Rytoj juk bus saulėta.

– Man lietus netrukdo, – nuramino ją Džeikas. Nors žinojo, kad daiktus pradėjo vežti taip anksti tik todėl, kad galėtų pabūti su Hana be pašalinių. Ne darbe. Pastarąsias kelias dienas jie beveik neturėjo laiko pasikalbėti. Jis ilgėjosi jos.

– Radau, kur gyventi, – pranešė Hana. – Gera žinia ta, kad galiu įsikelti jau nuo rugpjūčio pirmos.

Jos balsas skambėjo keistai – linksmumas pynėsi su aiškiai pastebimu liūdesiu.

– Hana, sakydamas, kad galiu sumokėti už kito mėnesio nuomą, kalbėjau rimtai – noriu, kad rastum tikrai tinkamą butą.

– Sakiau, kad nenoriu būti šelpiama, – susikryžiuodama rankas ant krūtinės ir ryžtingai kilstelėdama smakrą pasakė Hana.

– O aš sakiau, kad tai tiesiog saugumo garantas. Gregas iš manęs pinigų neima, tai kodėl negalėčiau sumokėti už pirmo mėnesio nuomą? – nenusileido Džeikas.

– Džeikai, liaukis, – nuvargusiu balsu paprašė Hana. – Liaukis apsimetinėti. Norėčiau, kad elgtumeisi su manim kaip su sau lygia, o ne kaip su žmogumi, kurį reikia šelpti.

Išsigandęs Hanos žodžių Džeikas papurtė galvą.

– Hana, neteisingai mane supratai.

– Tikrai? O kokie gi tavo ketinimai?

Kai ji šitaip atvirai paklausė, Džeikas privalėjo sąžiningai atsakyti.

– Mūsų mėnuo Traumatologijos skyriuje netrukus baigsis. Butas man tebuvo dingstis su tavimi ir toliau matytis.

Hanos akys iš nuostabos išsiplėtė.

– Kodėl?

– Hana, prašiau tavęs suteikti dar vieną galimybę, – susierzinęs pradėjo aiškinti Džeikas. – Ką manei? Kad kartu praleistas laikas tebuvo mėnesio romanas?

– Tu rimtai apie tai kalbėjai? – Priblokšta Hana susmuko ant sofos. – Maniau, kad pasakei tai tik dėl to, kad sužinojai apie mano brolį.

Akimirką Džeikui teko užgniaužti panikos priepuolį. Nejau ir vėl bus padaręs tą pačią klaidą – pamilęs žmogų, kuris negali jam atsakyti tuo pačiu?

– Aš nepersigalvojau, – lėtai pasakė jis ir priėjo arčiau norėdamas atsisėsti greta. – Tenorėjau duoti laiko, kad susivoktum, ką jauti.

Matydamas Hanos akyse blykstelint viltį, Džeikas įgavo drąsos kalbėti toliau. Hana – ne Elė. Tuo jis įsitikindavo kaskart atsidūręs šalia jos.

Jis nesiruošė slėpti jausmų.

– Hana, aš tave myliu.

– Ką?! – Išvydęs apstulbusį Hanos veidą Džeikas vos neprapliupo juoku. Tačiau vis dar turėjo išsiaiškinti, ką ji jam jaučia. – K-kaip tai įmanoma? Tu manęs beveik nepažįsti. Susipažinome vos prieš mėnesį.

Džeikas ją pažinojo daug geriau nei kada manė pažįstąs Elę. Hana – viskas, ko jis kada nors geidė, ir dar daugiau.

– Nuo pat pirmojo mūsų susitikimo negalėjau atplėšti nuo tavęs akių. Kad ir kaip stengiausi šalintis, nepavyko. Tai, ką dabar jaučiu, yra kur kas daugiau nei maniausi jaučiąs Elei. Hana, man tai labai rimta. – Džeikas pažvelgė Hanai į akis norėdamas, kad ji suvoktų, ką jis sako. – Aš tavimi žaviuosi. Tavo stiprybe, ryžtu. Atjautimu pacientams. Puikiai žinau, kad nesu tavęs vertas, bet bent sakau tau viską atvirai. Aš tave myliu. Ir teprašau dar vienos galimybės – parodyti tau, kokia man esi svarbi.