Лора Айдинг - Daktaras Tobulasis

Hana buvo minėjusi, kad jos artritu serganti motina negali dirbti ir gyvena valstybės išlaikomame būste, bet kodėl nieko nesakė apie brolį?

Ko dar nepasakė?

Ir kodėl jį tai taip neramina?

Džeikas toli gražu nesididžiavo abejonėmis, tačiau nesiliovė galvojęs, kokių paslapčių Hana turi dar. Jis sutelkė dėmesį į tyliai besišnekančius Haną ir Tristaną.

Ginčijasi? Neaišku. Nežinodamas, ką manyti, Džeikas trypčiojo nuo vienos kojos ant kitos ir nekantriai laukė sugrįžtant Hanos. Jis nustebo išvydęs, kaip ji įkiša ranką į kuprinę, išsiima piniginę ir paduoda Tristanui kelis sulankstytus banknotus.

Greitai perskaičiavęs pinigus vaikinas įsikišo juos į juodų plačių kelnių kišenę.

– Ačiū, sesute. – Be didelio entuziazmo viena ranka apkabino seserį ir nuėjo pas draugus. Kai visi trys pasuko priešinga kryptimi, Džeikas nuleido rankas ir giliai įkvėpė.

Hana atsisuko. Kilstelėjo smakrą, bet nieko nepasakė.

– Kodėl nesakei, kad turi brolį? – pagaliau nutraukė tylą Džeikas stengdamasis, kad jo balsas neskambėtų kaltinamai. Ji nesupranta, kaip jis trokšta ja pasitikėti.

Kaip jam reikia pasitikėjimo.

Hana gūžtelėjo pečiais.

– Apie šeimą kalbėti nelengva. Girdėjai, kaip šnekėjausi su Devonu? Kalbėjau iš patirties. Tristano patirties. Jį ką tik paleido iš kalėjimo. Dabar dėl įrašo byloje brolis negali susirasti darbo.

Kalėjimas. Sunkus nusikaltimas. Džeikas stengėsi neparodyti, koks yra apstulbęs. Nieko nuostabaus, kad ji davė jam pinigų.

– Tau turėtų būti nelengva.

Hana šaižiai nusijuokė.

– Taip, bet ar nemanai, kad Tristanui dar sunkiau? Klausyk, Džeikai, jaučiuosi pavargusi ir noriu pabūti viena. Aš... tau paskambinsiu vėliau, gerai?

Jam nespėjus susivokti, Hana atsirakino daugiabučio duris ir dingo.

Grįžęs į Gregoro butą Džeikas kelis kartus mėgino skambinti Hanai, bet ji nekėlė ragelio, tad paliko balso žinutę, kurioje prašė paskambinti. Vis dar negalėdamas atsigauti po netikėtų įvykių, Džeikas išsitiesė ant lovos ir įsistebeilijo į lubas.

Jis negalėjo suvokti, kaip Hana, kamuojama tokių šeimos problemų, sugebėjo baigti keturis parengiamosios mokyklos kursus, keturis kursus medicinos universitete ir dabar mokytis ordinatūroje. Ką jau kalbėti apie tai, kad dar privalėjo remti šeimą finansiškai.

Žinodamas apie Hanos praeitį ir sunkumus, kuriuos jai teko įveikti siekiant tikslo, Džeikas ja žavėjosi dar labiau.

Tačiau jį neramino tai, kad ji nepatikėjo savo paslapčių.

Sąžiningumas jam labai svarbus. Greičiausiai dėl Elės, kuri nuo pat pradžių melavo. Džeikas ją mylėjo, bet ji jo ne. O kai jie išsiskyrė, paskleidė siaubingus gandus ligoninėje ir pavertė jį kvailiu.

Kad ir kaip Džeikas sielvartavo tada, dabar jam buvo kur kas skaudžiau. Hanai jis buvo neabejingas. Atvėrė jai širdį ir abejojo, ar nebus padaręs dar vienos siaubingos klaidos.

Išlipęs iš lovos Džeikas dar kartą surinko jos numerį vildamasis, kad atsilieps. Bet ir vėl jokio atsako. Gal jau miega?

Ne, negali būti. Kuo ilgiau Hana tylėjo, tuo aiškiau jam darėsi, kad ji nė neketina atskambinti. Nei dabar, nei vėliau.

Niekada.

Hana nutraukė su juo santykius.

Nors Džeikui ji buvo svarbi, jai, matyt, jis nieko nereiškė. Skirtingai nei su Ele, dėl santykių su Hana buvo kaltas tik jis pats.

Liguistas praradimo jausmas nepaliko Džeiko ramybėje. Likimas iš jo šaipėsi. Jis bandė lyginti Haną su Ele, bet pasirodo, kad skirtingesnių žmonių ir būti negali.

Hana jo nesusirado. Ji nepuolė su juo flirtuoti vos sužinojusi, kad jis – prižiūrintysis gydytojas. Atvirkščiai, žengė žingsnį atgal.

Nes gėdijosi praeities ir brolio.

Džeikas pats nesistengė išgauti tiesos. Išgirdęs Hanos pokalbį su suimtu pacientu Devonu, neprašė jos paaiškinti. O privalėjo.

Privalėjo patikinti ją, kad ir kas būtų, jo jausmai nepasikeis.

Kovodamas su pasibjaurėjimu savimi, Džeikas negalėjo užmigti. Dar kartą pažvelgė į telefoną ir nusivylė pamatęs, kad Hana neatsakė į jo žinutę. Net jei nuspręstų grįžti prie jos namų ir belstis tol, kol būtų įleistas, nepriverstų jos atvirauti.

Nors mintis Džeikui atrodė viliojanti, jis žinojo, kad mandagiai išklausiusi Hana vis tiek išprašytų jį lauk. Atsisėdęs jis įsijungė kompiuterį ir atsiduso. Vakar per vakarienę, Gregoras pasiteiravo, kaip jam sekasi ieškoti buto. Tai buvo tarsi užuomina, kad laikas susirasti gyvenamąją vietą.

Kadangi šiai ir kitai nakčiai Stiveno Vaito pamainai jis buvo radęs kitą gydytoją, be to, žlugo planai su Hana, savaitgalis buvo laisvas.

Gal ieškodamas buto atsiribos nuo minčių apie tai, kaip sumovė santykius su Hana. Paieškas Džeikas pradėjo nuo nemokamos skelbimų svetainės, kurioje buvo daugybė nekilnojamojo turto skelbimų. Rado vos kelis pardavimo pasiūlymus, tad įniko į nuomos skiltį. Gerai nepažinodamas Čikagos ir nežinodamas, kur norėtų gyventi, pirkti Džeikas neskubėjo. Nuomotis būtų paprasčiau, be to, ilgainiui galėtų rasti tai, ko nori.

Daugumoje skelbimų buvo ieškomi bendranuomiai, tačiau Džeikas nenorėjo su niekuo dalytis būstu. Vienas skelbimas vis tik patraukė akį.

Skubiai išnuomojamas dviejų kambarių butas buvusiame Breidistryto sandėlyje, Breidi ir Vebsterio gatvių kampe. Ieškomas bendranuomis arba butą galiu pernuomoti. Susidomėjus skambinti telefonu 55 57 810.

Norėdamas įsitikinti, kad nesapnuoja, Džeikas dar kartą perskaitė skelbimą. Tačiau Hanos numerį pastarąsias kelias valandas buvo rinkęs tiek kartų, kad akimirksniu pažino. Tai tikrai jos butas. Hana ieškojo bendranuomio arba ketino visai atsisakyti buto.

Žiūrinėdamas nuotraukas Džeikas nenoriai ėmė šypsotis. Hanos bute jis buvo tik kartą ir tai per daug įsijautęs į bučinį, kad spėtų apsidairyti aplinkui. O dabar susižavėjo jo eklektiškumu.

Jis mėgino paskambinti dar kartą, bet vėl įsijungė balso paštas. Netrukus tyrinėdamas nuotraukas Džeikas ėmė kurpti planą.

Vienaip ar kitaip, jis privers Haną su juo pasikalbėti.

Pamiegojusi kiek daugiau nei valandą Hana išsiropštė iš lovos.

Kaskart užmerkusi akis ji regėjo priblokšto Džeiko veidą, kai jis suvokė, kad tatuiruotas ir auskaruotas jaunuolis yra jos brolis.

Blogesnio laiko pasirodyti Tristanas nebūtų galėjęs pasirinkti. Nors ar apskritai atsirastų tinkamas laikas jiedviem su Džeiku susitikti? Hana nuoširdžiai tuo abejojo.

Džeiko kaltinti ji negalėjo. Jam svetimas pasaulis, kuriame ji užaugo. Geriausia būtų visa tai pamiršti. Pamiršti Džeiką. Paėmusi mobilųjį telefoną Hana pamatė praleistus jo skambučius. Pirštai norėjo spausti skambinimo mygtuką, bet sveikas protas neleido.

Pamiršk jį!

Skrandis urzgė iš alkio, todėl padėjusi telefoną Hana nuėjo šaldytuve susirasti ko nors užvalgyti. Susiraukė pamačiusi tuščias lentynas. Šaldytuve gulėjo pusė gūžės parudavusių salotų, stiklainis raugintų agurkų ir pustuštis šampano butelis, kurį su Mardže gėrė sužadėtuvių proga.

Viskas.

Supratusi, kad maistas pats ant lentynų magiškai neatsiras, Hana atsiduso ir uždarė dureles – kito mėnesio pinigus, skirtus maistui, atidavė Tristanui.

Pasiraususi spintelėje Hana rado pusę dėžutės kvietinių traškučių. Skonis buvo tarsi kartono, bet vis tiek suvalgė juos užsigerdama vandeniu iš čiaupo. Skrandį veriantis alkio jausmas atlėgo.

Padėtis nėra tokia jau prasta, kaip atrodo. Tikrai ne tokia kaip vaikystėje. Ligoninėje, prisisegusi kortelę su vardu, ji gali pavalgyti nemokamai, – jeigu tikrai pasidarys striuka, pasinaudos tuo dažniau.