Лора Айдинг - Daktaras Tobulasis

Nors laisvąjį savaitgalį ji tikrai netroško važiuoti į ligoninę, bet bent jau turėjo iš ko rinktis. Geriau nei gulėti namie, žiūrėti į lubas ir eiti iš proto. Sužinojusi, kad Mardžė išsikrausto, Hana visų pirma atsisakė kabelinės. Televizoriaus ji ir taip neturi kada žiūrėti.

Bet dabar nėra ir interneto. Norėdama patikrinti, ar niekas nesusidomėjo jos skelbimu dėl buto, turės prisijungti prie elektroninio pašto darbe.

Ji siūlė įsikraustyti Andrėjai, bet ji gyvena su vaikinu, todėl atsisakė.

Hanos žvilgsnis vėl nukrypo į telefoną. Atsiduso pagalvojusi, kad ilgai Džeiko ignoruoti vis tiek nesugebės. Galų gale jie juk bendradarbiai. Privalo jam paskambinti ir pranešti, kad jų santykiai – ar kaip tai pavadinti – baigti. Ji nemanė, kad Džeikas labai nusimins, ypač dabar, kai sužinojo apie Tristaną.

Be to, ji, matyt, visai pametė galvą, jei tikėjosi, kad pirmametė ordinatorė sugebės išlaikyti tokio vyro kaip Džeikas, Traumatologijos skyriaus vedėjo, dėmesį. Jie yra visiškai skirtinguose karjeros lygmenyse.

Kaip ir asmeniniame gyvenime.

Akyse pradėjo tvenktis ašaros, bet Hana jas skubiai nusibraukė. Nuo staiga užplūdusios vienatvės sugniaužė širdį, prireikė kelis kartus giliai įkvėpti, kad nepasiduotų nevilčiai. Tai juk juokinga. Negali būti, kad per tokį trumpą laiką ji įsimylėjo Džeiką Holtą.

Vis dėlto Hana įsimylėjo.

Mylėjo Džeiką.

Šniurkštelėjusi nosimi liepė sau liautis. Nuo kada verkimas ir skandinimasis nevilty ką nors išsprendė? Išgyvens, kaip išgyveno dirbdama du darbus ir tuo pat metu studijuodama medicinos universitete.

Tereikia liautis galvoti apie praradimus. Ir susitelkti į tai, kas jau pasiekta.

Pasiryžusi suimti save į rankas Hana atsistojo ir sviedė į šalį tuščią traškučių dėžutę. Laikas nešdintis iš buto. Gal nuvažiuoti į ligoninę? Pasižiūrėti, kaip gaivinami pacientai? Ko nors išmokti?

Padoriai pavalgyti.

Kai suskambo mobilusis, Hana akimirksniu pagalvojo, kad tai Džeikas, tačiau pamatė nepažįstamą numerį. Nurijusi nusivylimą pakėlė ragelį.

– Alio.

– Labas, aš... skambinu dėl buto.

Balsas atrodė keistai prislopęs, tačiau Hana į tai per daug nekreipė dėmesio. Ji džiaugėsi, kad taip greitai kažkas atsiliepė į skelbimą, kurį įdėjo vakar ryte prieš eidama į darbą.

– Puiku. Ar norėtumėte nuomoti butą? – Kuo daugiau Hana apie tai galvojo, tuo labiau troško atsikratyti finansinės nuomos naštos. O jei nesutars su nauju bendranuomiu? Viskas prasidėtų vėl iš naujo.

Be to, ji jau buvo radusi kelis gerokai pigesnius, mažyčius butukus. Žinoma, geriant kavą rytais trūks virš Mičigano ežero kylančios saulės vaizdo, bet maistas šaldytuve taip pat būtų neblogai.

– Taip. Kada galėčiau jį apžiūrėti?

Mąstydama Hana trumpam nutilo.

– Savaitgalį būsiu namie, sakykite, kada jums patogu.

– Galėčiau atvažiuoti po valandos.

Po valandos? Taip greitai? Hana pasistengė, kad jos žodžiai skambėtų kuo entuziastingiau.

– Puiku. Tai netrukus pasimatysime.

Jis taip greitai padėjo ragelį, kad Hana nespėjo paklausti vardo. Žinau bent tiek, kad vyras , – pagalvojo ji.

Tai, kad galbūt netrukus išnuomos butą, suteikė Hanai energijos. Ji nusiprausė veidą vildamasi, kad paraudusių akių svečias nepastebės, paskui susitvarkė kambarį. Prieš išsikraustydama Mardžė buvo iššveitusi vonios kambarį, tad juo rūpintis nereikėjo.

Kai beveik lygiai po valandos pasigirdo durų skambutis, Hana paspaudė laukujes duris atidarantį mygtuką. Po kurio laiko pasigirdo beldimas į duris. Ji persibraukė šviesius plaukus ir prieš atidarydama duris plačiai išsišiepė.

Netrukus šypsena dingo.

– Džeikai? Ką čia veiki?

Tarsi bijodamas, kad Hana užtrenks prieš nosį duris, Džeikas žengė į vidų.

– Tiesą sakant, atvykau dėl buto. Susitarėme susitikti, pameni? Galiu apžiūrėti?

Hanos žandikaulis atvipo, tačiau Džeikas įdėmiai dairydamasis po svetainę atrodė nusiteikęs rimtai. Ji nesumojo, ką atsakyti, kai jis perėjęs kambarį pažvelgė pro didžiulius langus.

– Neblogas vaizdas, – sumurmėjo.

Hana susikryžiavo rankas ant krūtinės ir prisimerkė. Kodėl jis taip elgiasi? Juokauja? Ji tam visai nenusiteikusi.

– Puikiai žinai, kad vaizdas pro tavo langus kur kas gražesnis. Džeikai, surimtėk. Juk neketini nuomotis šio buto. Jau turi prašmatnų būstą.

Džeikas žvilgtelėjo į ją per petį.

– Tas butas ne mano. Jis priklauso Gregui Metjusui. Apsistojau ten, iki kol rasiu kur gyventi.

Stiklo ir chromo pilis, kuri jai iš karto nepatiko, yra Chirurgijos skyriaus vedėjo? Tikrai? Hana žvelgė į Džeiką negalėdama apsispręsti, tikėti juo ar ne.

Bet jis toliau dairėsi aplinkui, tarsi iš tikrųjų domėtųsi butu. Kai įėjo į virtuvę ir atidarė šaldytuvą, Hana stengėsi nesusigūžti.

– Butas išnuomojamas kartu su buitine technika, – skubiai tarė ji.

– Hmm. – Laimei, Džeikas nutylėjo apie šaldytuvo turinį, tačiau šniukštinėti nesiliovė. Nepraleido nė vienos spintelės ir stalčiaus.

Jai buvo nesmagu stebėti, kaip jis landžioja po visus jos namų kampus.

– Viršuje du miegamieji? – paklausė jis rodydamas į laiptus.

– Hm, taip. Gali apžiūrėti. – Ji jokiu būdu neketino eiti drauge su Džeiku į miegamuosius. Jau ir taip buvo sunku bendrauti neutraliai.

Hana jautėsi šiek tiek nusivylusi, kad jam iš tiesų rūpi butas. Arba jis puikiai apsimeta, jog šis jį domina.

Džeikas elgėsi taip, tarsi jųdviejų nakties nė nebuvo.

O ji niekaip negalėjo nusikratyti prisiminimų.

– Ačiū. – Džeikas ėmė lipti į viršų.

Hana ištempusi ausis klausėsi, kaip jis vaikšto po kambarius. Mardžės kambarys buvo visiškai tuščias, todėl Džeiko batų kaukšėjimas į kietmedžio grindis buvo aiškiai girdimas.

Taip pat girdėjosi atveriamų ir vėl užveriamų spintų durų garsai. Vėl žingsniai. Pasuko į vonios kambarį. Nejaugi jis išties nori taip nuodugniai apžiūrėti? Hana nežinojo, ką ir galvoti. Galiausiai Džeikas nusileido žemyn.

– Imu.

– Atsiprašau? – Ji tikriausiai ne taip išgirdo. O gal taip? Džeikas – Traumatologijos skyriaus vedėjas. Jis rastų kur kas geresnį butą.

Prabangesnį. Tokį, kaip ta stiklo ir chromo pilis, kuri – Hana ligi šiol tuo šventai tikėjo – priklausė jam. Be abejonės, kur nors galėtų rasti parduodamą prašmatnų butą.

– Būstas nuostabus, mielas ir erdvus. Išplanavimas nepakartojamas. Imu.

Keturioliktas skyrius

Hana sutrikusi žvelgė į Džeiką. Jis net nepasidomėjo, koks nuomos mokestis. Kita vertus, gal jau susisiekė su tarpininkais ir susižinojo visą informaciją.

– Ak, gerai. Puiku. Tai iš tiesų... puiku.

– Ar neprieštarausi, jei smulkmenas aptarsime per vakarienę? – paklausė Džeikas dalykiškai, tarsi jie būtų tiesiog pažįstami, o ne meilužiai. Jo atsainus tonas veikė taip, lyg per juodą lentą slystančių nagų garsas. – Mirštu iš alkio. Seniai valgiau, sprendžiant iš tavo šaldytuvo turinio – tu taip pat.

– Kodėl gi ne? – Gal Džeikas tikisi, kad jie pratęs ten, kur sustojo? O gal ieško mandagaus būdo, kaip nutraukti santykius? Nuo šios minties Hanai pasidarė bloga, tačiau nusprendė, jog geriau pasikalbėti tuoj pat nei ligoninėje per darbo savaitę.

Ji jautėsi taip, tarsi kas mėgintų išplėšti širdį iš krūtinės, bet galėjo apsimesti, kad viskas gerai.

Pastaraisiais metais Hana įgijo nemažai patirties apsimetinėdama, kad gyvenimas yra gražus. Tik taip sugebėjo ištverti vidurinės, koledžo ir medicinos universiteto metus. Vakarienė su Džeiku niekuo nesiskirs nuo likusio jos gyvenimo.