Лора Айдинг - Daktaras Tobulasis

– Neskubėk, – atsikvėpęs po bučinio pasakė jis. – Turime pakankamai laiko. Ričardas pažadėjo kurį laiką pasirūpinti Intensyviosios terapijos skyriaus pacientais.

Hana sustingo ir atsitraukė, akyse atsispindėjo siaubas.

– Tu jam pasakei, kad manęs negalima trukdyti? – kone dusdama paklausė ji.

– Ne! – Džeikas nenorėjo, kad kas nors žinotų apie jų santykius, ypač bendradarbiai. – Praeitos savaitės pabaigoje atvirai pasikalbėjau su Ričardu, jaučiau, kad jis pradeda vengti pareigų. Todėl dabar, manau, jis tik mėgina pasitaisyti.

– Ak. – Hanos veide nušvitęs palengvėjimas jį pralinksmino. Ji atsiduso. – Turėčiau liautis dar labiau sunkinusi padėtį.

– Visiškai sutinku, – pritarė Džeikas ir vėl pradėjo ją bučiuoti. Lėtai. Švelniai. Norėdamas kiek įmanoma labiau pasimėgauti lytėjimo malonumais.

Kaip ir kaskart, geismas tarp jųdviejų įsiliepsnojo iš karto. Tačiau Džeikas sąmoningai stengėsi neskubėti ir mėgautis kiekviena minute bučiuodamas Haną.

– Džeikai, – sudejavo Hana, kai jis pagaliau atitraukė lūpas ir pradėjo lytėti kaklą. Ji truktelėjo jam už marškinių ir ėmė nagais braukyti per krūtinę. Džeikas suvirpėjo ir nurijo dejonę. – Prašau.

Neskubėk , iš lėto , – priminė jis sau.

– Hmm, dar ne.

– Ką? – gaudydama orą paklausė Hana, kai Džeikas lyžtelėjo magiškąjį trikampį tarp krūtų.

Jis sukikeno, pakėlė ją ir nunešė ant siauros lovos. Nors nebus taip patogu kaip ant plačios dvigulės, tačiau reikia tenkintis tuo, kas yra. Nusivilkęs marškinius Džeikas nurengė Haną ir tik tada atsigulė greta.

– Neskubėkime, – pasakė jis, kai Hana panoro atrišti kelnes laikančią virvelę. Jei leisis glamonėjamas, viskas baigsis labai greitai. – Noriu pamatyti ir išbučiuoti kiekvieną tavo kūno lopinėlį.

Džeikui suėmus jos krūtis Hana atsiduso ir sudejavo. Apžiodamas lūpomis rausvą spenelį jis negalėjo susilaikyti nešyptelėjęs, paskui pradėjo jį švelniai čiulpti.

Iš malonumo Hana šūktelėjo, Džeikui taip pat prireikė pastangų susivaldyti. Kelios jiems skirtos valandos atrodė kaip dovana, tačiau jis žinojo, kad jų jam tikrai neužteks.

Niekada. Jis niekada nepasisotins.

Jis mane veda iš proto , – galvojo Hana, kai Džeikas lūpomis nuslydo prie bambos.

– Džeikai, prašau, – nesigėdydama maldavo ji. Negalėjo suprasti, kodėl jis vis dar delsia. – Liaukis mane kankinti.

Džeikui nusišypsojus ji pajuto ant odos iškvepiamo oro gūsį.

– Kankinti? O aš maniau, kad tau tai teikia malonumą.

– Jei ir toliau taip elgsiesi, mirsiu, – kuo rimčiausiai pasakė ji. – Be to, neteisinga, aš taip pat noriu tave pamaloninti.

Džeikas pakėlė akis į Haną. Jo žvilgsnyje atsispindėjo vos tramdoma aistra. Apimta geismo Hana giliai įkvėpė. Šis kartas taip skyrėsi nuo pirmosios nakties.

Džeikas buvo kitoks. Rimtesnis. Labiau susitelkęs.

Vidinis balsas jai kuždėjo, kad čia vyksta šis tas daugiau nei nepasotinamos hormonų audros. Hana nenorėjo iš lėto, ji troško jo .

– Džeikai, geidžiu tavęs dabar . Prašau.

Atrodo, kad Džeikas pagaliau išgirdo Hanos maldavimą, nuvilko paskutinius jos drabužius, išsitraukė prezervatyvą ir jį užsimovęs prisitraukė ją artyn. Džeikui įėjus į vidų Haną užplūdo tokia malonumo banga, kad jai pritrūko kvapo.

Pagaliau!

Nors Hana buvo pasiruošusi laukiniam aistros proveržiui, Džeikas ir toliau judėjo lėtai, bet ryžtingai. Žvelgė jai į akis ir taip dar labiau varė iš proto.

Įtampai augant jos širdis prisipildė jausmo, kurio ji nedrįso įvardyti. Emociškai apsinuoginusi. Perregima ir pažeidžiama. Dar niekada su niekuo nejautė tokio artumo.

Tik su Džeiku. Jau antrą kartą su Džeiku.

Kai geismas išaugo iki begalybės ir nė vienas nebegalėjo susiturėti, Džeikas dusliai sušuko Hanos vardą ir abu pasiglemžė malonumo banga.

Spurdančia širdimi Hana užsimerkė ir tvirtai apsikabino jį mąstydama, kad gavo kur kas daugiau negu buvo išsiderėjusi kviesdama jį užeiti.

Tai, ką abu išgyveno, gerokai nustelbė jų pirmąją naktį. Tai buvo daug daugiau.

Klausimas: kas toliau?

Deja, Hana neturėjo drąsos paklausti.

Kai širdies ritmas tapo normalus, ją apėmė baisus nuovargis.

Maždaug po valandos Haną pažadino pranešimo gaviklio signalas. Pamiršusi, kad yra ne viena, ji kone išvirto iš lovos.

Paskui po išmėtytus drabužius apgraibomis ėmė ieškoti to įkyraus daikto. Radusi suprato, kad skamba ne jos, o Džeiko gaviklis. Netrukus ėmė pypsėti ir jos – atvežtas naujas pacientas.

– Džeikai, – skubiai tarė Hana, kai jis nesureagavo į pranešimų gaviklių garsus. Pasišviesdama telefonu ji greitai susirado apatinius, – akimirksnį situacija priminė naktį, kai slapčia mėgino išsliūkinti iš Džeiko buto. Ji užsitempė marškinėlius, bet, supratusi, kad jie Džeiko, vėl nusivilko.

Pagaliau prideramai apsirengusi Hana papurtė Džeiką už peties.

– Kelkis. Į skubios pagalbos skyrių vežamas motociklo avarijoje nukentėjęs jaunuolis.

– Grrr, – suurzgė Džeikas apsiversdamas siauroje lovoje. O Dieve, nejaugi jis visuomet rytais taip sunkiai keliasi? Kaip tada, po galais, jam pavyko baigti ordinatūrą?

– Džeikai, aš rimtai, kelkis. – Ji neketino viena gaivinti sužeistojo. Įjungusi prie lovos stovinčią lempelę Hana prisimerkė, nors šviesa buvo labai blausi.

– Aš jau, – sumurmėjo Džeikas pagaliau lipdamas iš lovos ir mėgindamas nuvyti miegą. Hanai įbrukus į rankas drabužius, Džeikas prisimerkė ir paklausė: – Sakei motociklo avarija?

– Taip. Turi paskubėti.

Ji liko sužavėta. Pabudęs Džeikas susiruošė žaibiškai. Per mažiau nei trisdešimt sekundžių jau stovėjo apsirengęs ir atrodė kaip rimtų rimčiausias gydytojas.

– Eime.

Gal jam galvoje negerai?

– Tu eik pirmas, – pasakė Hana lengvai stumtelėdama jį prie durų. – Negalime į Skubios pagalbos skyrių įžengti kartu.

Akimirką sudvejojęs jis ryžtingai linktelėjo, atidarė duris ir išėjo. Palaukusi keletą minučių Hana nusekė paskui.

Naivu buvo tikėtis, kad jiems ilgai pavyks išsaugoti santykius paslaptyje. Ypač jei ir toliau leis laiką budėjimo kambaryje.

Dabar apie tai galvoti Hana neturėjo jėgų, tad problemos sprendimą beliko atidėti vėlesniam laikui ir giliai įkvėpus žengti į skubios pagalbos punktą.

Jie, matyt, bus užtrukę ilgiau, nei Hana manė, nes nukentėjusysis jau buvo atvežtas. Džeikas ėmėsi vadovauti komandai. Ji pastebėjo, kad jis visuomet taip elgiasi, kai jaučiasi įsitempęs.

Hana atsistojo greta jo.

– Sunkiai sužeistas?

– Kol kas tiksliai negaliu pasakyti, svarbiausia, kad jis dar kovoja už savo gyvybę.

Nepaleisdama monitoriaus iš akių Hana stebėjo, kaip personalas paima iš paciento kraujo, įstato lašelinę ir atlieka bendrąją apžiūrą.

– Gydytoja Stiuart, pacientui reikia įstatyti arterinį kateterį, – pasakė Džeikas.

Haną pribloškė formalus kreipinys – ar tai dėl Ričardo? Tačiau ji akimirksniu susitelkė į pacientą. Nors nenorėjo girtis, bet ketvirtame medicinos kurse Intensyviosios terapijos skyriuje ji buvo pagarsėjusi kaip arterinių kateterių statymo ekspertė. Niekada neklysdavo.

Medicinos sesuo, stovinti šalia vežimėlio su vaistais, ištraukė sterilų dėklą, o Hana dezinfekavo vietą. Užsimovusi pirštines pamėgino užčiuopti pulsą ties stipinkauliu. Tačiau jo nebuvo justi.

– Čia nejaučiu pulso, – pasakė ji. Pažvelgusi į virš paciento galvos įtaisytą monitorių Hana įsitikino, kad širdies ritmas normalus. – Jam elektromechaninis atsiribojimas 9.