Лора Айдинг - Daktaras Tobulasis

Ašaros pasipylė Emilijos skruostais.

– Noriu tėvelio, – kūkčiojo ji.

– Žinau. – Džeikas paėmė Emiliją už rankos. – Pažadu, jog padarysime viską, kad jis pasveiktų.

Tik tada, kai Emilija aprimo, Džeikas nusisuko.

– Vargšė šeima, – sumurmėjo Hana atėjus ligoninės personalui pervežti pacientus į kitas palatas.

– Tikrai. – Džeikas lėtai pasukiojo galvą nesigėdydamas parodyti tikrųjų jausmų. – Tokiais atvejais jaučiuosi dėkingas už tai, ką turiu. Gyvenimas per daug brangus, kad veltui švaistytum laiką.

Haną nudiegė kaltės jausmas. Už savo šeimą pastaruoju metu ji nesijautė dėkinga. Kad ir kokia būtų sudėtinga padėtis, žmonės visuomet yra svarbiau už pinigus.

Ji galėtų paprašyti dar vienos paskolos, nors pastaraisiais metais iš jų tik ir tegyveno. Bet gal dar ne viskas prarasta? Norėdama grąžinti paskolas, kurių suma prilygo nuosavo namo vertei, ji kas mėnesį turės atriekti nemažą dalį nuo algos mažų mažiausiai trisdešimt metų.

Na ir kas? Į mediciną ji stojo ne dėl pinigų. Norėjo padėti žmonėms. Kaip Marilė Makdenjel padėjo jai. Per dešimt dienų, kurias Hana gulėjo ligoninėje, chirurgė prie jos lovos praleido ne vieną valandą: motina arba dirbdavo, arba prižiūrėdavo Tristaną. Marilė tapo jos drauge. Net susitarė su mokytojais, kad atsiųstų Hanai namų darbus, norėdama, kad mergaitė neatsiliktų nuo bendraklasių. Vieną vakarą netgi padėjo jai pasirengti biologijos testui ir pamačiusi, jog Hanai patinka šis mokslas, padrąsino stoti į mediciną.

Marilė savo pavyzdžiu parodė, kad žmonės yra svarbiausia. Pinigus galima užsidirbti.

Hanos motina padarė klaidą ištekėdama už netikusio vyro, tačiau ji nekalta, kad susirgo artritu ir nebegalėjo dirbti.

O jei Tristanui reikia finansinės pagalbos, kad vėl nepakliūtų į kalėjimą, ji jam padės.

Skubios pagalbos patalpai ištuštėjus jie patraukė į personalo poilsio kambarį, kad netrukdytų valytojams.

– Džeikai? – kreipėsi Hana prisivijusi viršininką.

– Ką? – atsiliepė jis ir pažvelgė per petį.

Dirbdama drauge su Džeiku ir stebėdama, kaip jis bendrauja su nelaimę patyrusia šeima, Hana suvokė, kad jis labai primena Marilę Makdenjel. Jai labai pasisekė, kad jis yra vienas iš jos mokytojų.

– Noriu, kad žinotum, esi puikus chirurgas.

Džeiko veidą nušvietė nuostaba. Netrukus jis pasijuto nejaukiai, o žvilgsnis tapo rūstokas.

– Nepadariau nieko nepaprasto, – atsakė jis.

Per ketverius praktikos metus Hana spėjo susidaryti nuomonę, kad dauguma chirurgų yra labai egocentriškos asmenybės. Retai pavykdavo sutikti tokį, kuris gebėjo taip atjausti kaip Marilė.

Arba kaip Džeikas Holtas.

– Padarei viską ir dar daugiau. – Dėl kuklumo Hanai jis tik dar labiau patiko. – Galiu tik viltis, kad vieną dieną būsiu bent pusė tiek gera chirurgė kaip tu.

Vienuoliktas skyrius

Džeikas kurį laiką stebėjo Haną ir svarstė, ar jis sapnuoja, ar ji tikrai stovi priešais garsiai reikšdama susižavėjimą juo.

Žvelgdamas Hanai į akis jis mėgino pamatyti bent krislelį šalto išskaičiavimo, dėl kurio su juo draugavo Elė.

Tačiau Hanos akyse matė tik nuoširdų susižavėjimą.

– Tu man primeni chirurgę, kuri operavo mane, kai dar mokiausi mokykloje, – tęsė ji. – Ta moteris buvo išties nuostabi, rūpinosi manimi labiau nei derėjo, būtent ji ir įkvėpė mane tapti chirurge.

Džeikas pasijuto kiek nejaukiai prilygintas žmogui, kuriuo Hana taip žavėjosi.

– Atrodo, ji buvo ypatinga asmenybė.

– Taip. Kaip ir tu.

Džeikui vos pavyko užgniaužti geismo proveržį. Atsikrenkšdamas jis mėgino nuslėpti sumišimą.

– Esu tikras, Hana, kad tapsi puikia chirurge.

– Tikiuosi. – Plati nuoširdi Hanos šypsena kvieste kvietė stverti ją į glėbį ir bučiuoti, kol nebegalėtų kvėpuoti. Tačiau staiga pyptelėjo jos pranešimų gaviklis. – Na, man metas. Gal susitiksime vėliau?

– Susirasiu tave, – pažadėjo Džeikas. Prieš Hanai išskubant, jų žvilgsniai susitiko. Žiūrėdamas į ją Džeikas suprato, kad pasiryžimas laikytis nuo jos atokiai baigia išgaruoti.

Jos noras padėti Devonui, kai daugelis į pašautus nusikaltėlius numoja ranka, neva šie gavę tai, ko užsitarnavę, privertė jį pasijausti menku.

Iš to, ką Hana pasakojo per pusryčius, Džeikas susidarė įspūdį, kad jos gyvenimas toli gražu nebuvo lengvas. Ji smarkiai skyrėsi nuo kitų jo pažįstamų moterų. Kad ir kaip Džeikas stengtųsi išlaikyti atstumą, galiausiai vis tiek atsiduria šalia jos.

Staiga jis susimąstė... kodėl taip įnirtingai bando laikytis susikurtos kvailos taisyklės. Hana – ne Elė. Ji šimtą kartų geresnė už Elę!

Elė sąmoningai buvo paspendusi pinkles, į kurias ketino įvilioti jį. Džeikas pats girdėjo ją apie tai šnekant su kita medicinos seserimi, o kai užklupęs tiesiai šviesiai paklausė, ji viską paneigė ir prisiekė, kad myli jį. Tačiau kai jis nutraukė santykius, Elė negaišo laiko ir užmetė tinklą ant kito prižiūrinčiojo gydytojo – ortopedo Džefo Endriuso. Prieš išvykdamas iš Mineapolio Džeikas spėjo sužinoti, kad juodu susižadėjo ir ketina tuoktis.

Ne, Hana – ne Elė. Ji neatsidavė jam net būdama savo bute. Be to, laikė jų santykius paslaptyje, užuot skleidusi paskalas po visą ligoninę.

Eidamas į kabinetą Džeikas suprato, kad išlikti Hanai abejingam – neįmanoma. Visų pirma, ji jam patiko, antra, jis per daug ja žavėjosi. O būdamas šalia geisdavo jos vis labiau.

Jis norėjo drauge su ja leisti laiką. Kalbėtis. Gal net pamėginti užmegzti santykius. Nusivesti vakarienės į gražią vietą, paskui į kiną.

Mylėtis, jei tik ji norėtų. O jam susidarė įspūdis, kad norėtų.

Jis suprato, kad žaidžia su ugnimi. Gal ir vėl nudegs kaip su Ele?

Tačiau vis primindavo sau skirtumus tarp abiejų moterų. Džeikas norėjo tikėti, kad Hana kitokia. Kad sakydama, jog juo žavisi, nemeilikavo.

Ir kad nuoširdžiai tikėjo tuo, ką sako.

Net privalėdamas sutelkti dėmesį tik į pasiūlymą Greogorui Metjusui, Džeikas mintimis vis grįždavo prie Hanos.

Vakarienė tą dieną su viršininku praėjo sklandžiai – Gregoras patvirtino dvi naujas pareigybes: traumatologijos programos vadovo ir administravimo bei informacijos valdymo padėjėjo.

Regis, profesinė karjera sėkmingai juda į priekį. Bent jau viskas oficialiai sutarta. Netrukus bus galima pradėti ir kitus suplanuotus pokyčius. Džeikas pasieks, kad Čikagos ligoninės traumatologijos programa taptų geriausia visoje šalyje.

Jis didžiavosi savo profesiniais laimėjimais, tačiau asmeninis gyvenimas jį ne itin džiugino: su Hana nepavyksta praleisti nė trisdešimties sekundžių vienudu. Ji nusišypsodavo jam kaskart, kai susikirsdavo keliai, todėl neatrodė, kad jo vengtų.

Džeikas norėjo pabūti dviese bent penkias minutes, tačiau jam einant vakarieniauti Hana buvo operacinėje.

Tą naktį jis nuolat prabusdavo ir susierzindavo pamatęs, kad praslinko vos pora valandų.

Penktadienio rytą važiuodamas į ligoninę Džeikas nustebo pamatęs, koks grėsmingas dangus, pasidengęs tamsiais audros debesimis. Drėgmė, rodos, gula ant veido. Akivaizdu, kad pastaruoju metu į orą jis nebuvo atkreipęs dėmesio, o artėjanti audra, tiesą sakant, – geras ženklas.

Peilių ir šautuvų klubo nariai , – taip greitosios pagalbos personalas vadindavo ginklais, o ne žodžiais ginčus sprendžiančius karštakošius, – nemėgo linksmintis lietuje. Ir juo labiau ne per audrą. Vadinasi, pacientų šiandien bus mažiau.