Лора Айдинг - Daktaras Tobulasis

– Taip, – sumurmėjo Džeikas, bet jo akyse Hana vis dar matė abejonę.

Ligoninės personalui priimamajame laukiant pacientų tvyrojo keista, baugi tyla, tačiau vos tik su trenksmu atsivėrė greitosios pagalbos automobilių durys, visi sukruto. Iš pradžių atvyko du greitosios pagalbos automobiliai su sužeistaisias, tačiau netrukus Hana liovėsi skaičiuoti, nes jų vis daugėjo ir daugėjo.

Iki vidurnakčio nukentėjusiųjų srautas pagaliau sumažėjo. Paskutiniai, įskaitant daktarą Stiveną Vaitą, buvo sužeisti sunkiausiai. Stivenas buvo paguldytas ant lentos, jam galėjo būti pažeistas stuburas.

– Kodėl tik dabar jį atvežate? – piktai į greitosios pagalbos darbuotoją kreipėsi Džeikas.

– Niekaip negalėjome prieiti prie jo automobilio ir išlaisvinti, kol nebuvo patrauktos kitos mašinos, – atsakė vaikinas.

Stiveno veidas buvo išbalęs, akys užmerktos, atrodė, tarsi būtų be sąmonės.

– Pakvieskite neurochirurgą – tuoj pat! – sušuko Džeikas.

Hana žengė į priekį vildamasi jį šiek tiek apraminti.

– Neurochirurgas operuoja moterį, kuriai buvo pažeista kaukolė. Gal pirma atlikime magnetinį rezonansą, kad sužinotume, ką galime padaryti?

– Gerai, tuoj pat atlikime jį.

– Džeikai, – Stiveno vokai virpėdami prasivėrė ir jis stvėrė kolegai už rankos. – Neskambink žmonai.

Hana susiraukė ir palinko prie jo.

– Nenorite, kad ji žinotų, jog esate sužeistas? – paklausė nesupratusi. – Neabejoju, kad ji matė žinias, daktare Vaitai. Spėlios, ar nebuvote tuo metu kelyje, ir beprotiškai dėl jūsų jaudinsis.

– Neskambinkite jai, – pakartojo jis. – Iki tol, kol tiksliai žinosiu, kas man...

Tada ji suprato. Stivenas nenorėjo pranešti žmonai, iki kol nebuvo tikras, ar nėra paralyžiuotas. Greitosios pagalbos darbuotojai patvirtino, kad ištrauktas iš automobilio Stivenas nebegalėjo pajudinti kojų.

– Kad ir kas nutiktų, juk žinai, kad ji norėtų būti šalia, – tyliai paprieštaravo Džeikas. Bet Stivenas nesiliovė purtęs galvos ir jis galiausiai nusileido. – Jei nenori, neskambinsime.

– Ačiū. – Stivenas užsimerkė. Netrukus jį išvežė į radiologijos kabinetą atlikti magnetinį rezonansą.

Rezultatai nebuvo tokie blogi, kokių visi tikėjosi. Lūžę keli apatiniai stuburo slanksteliai, tačiau iš nuotraukos buvo matyti, kad nervai nepažeisti.

Hana stebėjo, kaip Džeikas praneša kolegai geras naujienas.

– Paralyžius turėtų būti laikinas. Kai tik praeis patinimas, pojūčius turėtum atgauti. Tai gali šiek tiek užtrukti, prireiks tavo pastangų, – perspėjo Džeikas. – Tačiau viskas turėtų būti gerai.

– Esi tikras? – skeptiškai paklausė Stivenas. – Privežkite mane prie kompiuterio ekrano, noriu savo akimis pamatyti.

Džeikas iš pasiutimo atsiduso.

– Paklausyk, neurochirurgas Koulas Džonsonas šiąnakt yra ligoninėje, kiek žinau, jis jau baigė darbą Intensyviosios terapijos skyriuje ir ateina pas mus. Jei netiki manimi, galėsi paklausti jo.

Stivenas primygtinai reikalavo pasikalbėti su Koulu, todėl Hana tuojau pat pakvietė vos pasirodžiusį neurochirurgą prieiti.

– Kelias dienas palauksime, kol nuslūgs patinimas, tada operuosime, – pasakė Koulas patvirtinęs tai, ką Džeikas jau spėjo pamatyti iš magnetinio rezonanso. – Nėra reikalo baimintis, kad nepasveiksi.

– Ačiū Dievui, – sušnabždėjo Stivenas.

Su pergalinga šypsena Džeikas padavė jam telefoną.

– Skambink žmonai.

Nutaisęs skausmingą išraišką Stivenas paėmė telefoną.

Dabar Hana kur kas ramiau grįžo prie darbo. Galiausiai buvo pasirūpinta visais automobilių katastrofoje nukentėjusiais žmonėmis ir ligoninė vėl dirbo įprastu ritmu. Per nelaimę ligoninėje budėjo daug personalo, tad Hana turėjo laiko atsikvėpti. Maždaug pusę antros nakties ji su džiaugsmu patraukė į budėjimo kambarėlį.

Atsirakinusi duris netikėtai pajuto už nugaros stovintį Džeiką. Norėdama apraminti spurdančią širdį Hana giliai įkvėpė.

– Oi, išgąsdinai mane, – papriekaištavo ji.

– Atleisk, – sumurmėjo Džeikas. Jo akys skvarbiai žvelgė į ją. – Hana, žinau, kad buvome susitarę bendrauti tik dalykiškai, bet man tai visai nesiseka. Gal persigalvotum ir norėtum pavakarieniauti su manimi rytoj vakare?

– Turi galvoje – kaip draugai?

Jis lėtai pasukiojo galvą.

– Ne, Hana. Noriu daugiau nei draugystės.

Po tokio Džeiko prisipažinimo Hanos širdis dar smarkiau pradėjo plakti. Ji žinojo, kad atsisakyti nepajėgs. Jiedviem nesisekė puoselėti tik profesinius santykius.

– Taip, Džeikai. Mielai su tavimi pavakarieniausiu. Rytoj ar bet kurį kitą vakarą.

Nuo šypsenos, kuri nušvietė Džeiko veidą, jos širdis vos neiššoko iš krūtinės.

Hana jam buvo neabejinga. Jis jai patiko. Daug labiau nei turėjo patikti. Nors Hana suvokė, kad Džeikas gali ją įskaudinti, visas abejones sviedė į šalį. Gal jie ir gyvena skirtingose galaktikose, tačiau Džeikas visai nepanašus į kitus prižiūrinčiuosius gydytojus.

Jis neabejingas žmonėms. Tokiems kaip ji.

Staiga ji panoro, kad jis neišeitų.

– Gal norėtum šiek tiek pabūti drauge? – sulaikiusi kvėpavimą nervingai paklausė ji.

Tačiau jaudintis jai visai nereikėjo. Žalios Džeiko akys staiga suliepsnojo.

– Esi tikra, Hana? Galiu palaukti, jei nesijauti pasirengusi.

– Džeikai, tu be galo malonus. Bet nedvejoju. Esu visiškai tikra.

Dvyliktas skyrius

Džeikas nusekė paskui Haną. Širdis taip smarkiai plakė, kad net nusistebėjo, jog negirdi, kaip ji stuksena į šonkaulius.

Po jųdviejų susitikimo bare Po laivo sudužimo , regis, pirmą kartą abu pagaliau norėjo to paties.

Hana stabtelėjo vidury kambario ir pažvelgė per petį į Džeiką jausmingu žvilgsniu.

Jis uždarė paskui save duris ir pasuko raktą. Paskui taip pat atsakė Hanai geidulingu žvilgsniu.

Nuo šypsenos jos veide jo širdis ėmė dar greičiau plakti. Po įtemptos darbo nakties ant jos veido nebuvo likę nė trupučio makiažo, tačiau užteko vieno Hanos žvilgsnio, ir Džeiko keliai sulinko.

– Hana, kokia tu graži, – sumurmėjo jis iš lėto artėdamas, tarsi ji dar galėtų persigalvoti.

Hana nepersigalvojo, pasitiko jį pusiaukelėje. Džeikas suprato, kad paskubėję pirmąją naktį jie pakenkė patys sau. Kitaip tariant, toji naktis, kuri nors ir buvo be galo aistringa, viską apsunkino.

Jiems reikėjo laiko pažinti vienas kitą artimiau. Dvi savaitės nėra ilgas laiko tarpas, tačiau kartu jie dirbo petys į petį sudėtingose situacijose, įskaitant ir pastarąją katastrofą.

Esant įtampai neįmanoma nuslėpti, koks esi iš tikrųjų. Jeigu Džeikui būtų tekę taip artimai dirbti su Ele, gal būtų perpratęs jos žaidimus anksčiau.

Tačiau dabar svarbiausia ne Elė. Dabar svarbiausia – Hana. Džeikui rūpėjo, kad ji suprastų, kaip smarkiai jis jos geidžia ir kokia ji jam svarbi.

Džeikas susimąstė apie žodį iš M raidės, bet tuoj nustūmė šias mintis į šalį. Taip, Hana jam svarbi, bet dar neaišku, ar jis pasiruošęs ką nors mylėti. Bent jau kol kas.

– Džeikai, ėmiau geisti tavęs vos pamačiusi, – atvirai prisipažino Hana. – Palikti tave kitą rytą buvo be galo sunku.

Džeikui iš galvos kaipmat išgaravo bet kokie klausimai, ką daryti toliau. Keliais žingsniais įveikęs skiriantį atstumą jis apėmė delnais Hanos veidą ir pabučiavo.

Kimiai sudejavusi ji atsakė Džeikui tuo pačiu ir stipriai prisiglaudė prie jo, tačiau jis skubėti neketino.