Лора Айдинг - Daktaras Tobulasis

Ramesnė diena Traumatologijos skyriuje suteiks Džeikui galimybę pasikalbėti su Hana.

Tačiau viltis greitai užgeso. Jam atvykus priimamajame visi zujo kaip pamišę. Kadangi šią savaitę budėjo gydytojas Stivenas Vaitas, su pacientais susijusių reikalų Džeikas turėjo mažai. Todėl jis buvo suplanavęs keletą susitikimų su ligoninės administracijos personalu dėl būsimo biudžeto ir naujos informacinės duomenų bazės. Kai kuriose srityse Čikagos ligoninė galėjo dirbti efektyviau, be to, Džeikas norėjo įdiegti keletą naujovių.

Atsidusęs jis nužingsniavo į administracijos konferencijų salę. Diena, gausi susirinkimų, dar labiau ištemps ir taip vos besivelkantį laiką.

Tokiomis dienomis Džeikas savęs klausdavo, kodėl sutiko tapti Traumatologijos skyriaus vedėju. Jam, tiesą sakant, didesnį pasitenkinimą teikė pacientų priežiūra ir operacijos.

Pagaliau pavyko išmesti iš galvos Haną ir susitelkti į darbą. Susirinkimams pasibaigus, Džeikas sumanė nueiti į Intensyviosios terapijos skyrių pasižiūrėti, kaip laikosi pacientai. Taip pat susirasti Haną. Tačiau kylant laiptais pranešimų gaviklyje pasirodė žinutė nuo administracijos vadovo.

Suraukęs kaktą jis grįžo į administracijos skyrių. Vyriausiasis administratorius buvo penktą dešimtį įpusėjęs vyras vardu Berkas Kelhounas.

– Kas nutiko? – paklausė Džeikas pamatęs išsirikiavusius ligoninės vadovus.

– Tikriausiai nematei žinių? – niūriu balsu paklausė Berkas.

– Ak, ne, nežiūrėjau. Kas nutiko?

– Skelbsime ekstremalią padėtį, – pasakė jam Berkas. – Šįvakar piko valanda – visiška tragedija. Dėl tiršto rūko, kylančio nuo Mičigano ežero, susidaužė jau keturiasdešimt automobilių. Į greitosios pagalbos skyrių atvežti šeši sužeistieji, neabejotinai bus daugiau.

Ekstremali padėtis – rimtas dalykas, paprastai ji skelbiama tik rimtai apsvarsčius.

– Kuo galiu padėti?

– Pradžiai užteks, jei artimiausiu metu neplanuosi grįžti namo, – ramiai pasakė Berkas. – Noriu, kad vadovautum priimamajame. Posėdžių kabinetas bus valdymo centras.

Džeikas linktelėjo ir negaišdamas laiko išskubėjo į priimamąjį. Jis ne kartą dalyvavo mokymuose, kaip elgtis tokiomis aplinkybėmis. Visose ligoninėse jie būna tokie pat.

Laimei, pavojaus dažnai skelbti netekdavo. Dabar jam beliko viltis, kad per mokymus įgyti įgūdžiai pravers praktikoje.

Greitosios pagalbos skyriuje vyravo sumaištis. Džeikas apsižvalgė ieškodamas Stiveno Vaito, budinčiojo chirurgo traumatologo; jis jau turėjo būti atvykęs, bet kol kas jo nesimatė.

Sara, priimamojo vyriausioji medicinos sesuo, stovėjo apsupta personalo ir stengėsi suvaldyti sumaištį.

– Dėmesio visiems, – kreipėsi į susirinkusiuosius Džeikas. Akimirksniu įsivyravo tyla. – Privalome veikti sistemingai. Noriu, kad kiekviena medicinos sesuo susirastų sau į porą ordinatorių ir kartu spręstų, kur kuris pacientas turi būti gabenamas.

Apsidairęs aplinkui jis greitai sudarė komandas.

– Visi kritinės būklės pacientai turi būti nedelsiant gabenami į Intensyviosios terapijos skyrių. Čia suteikti reikiamos pagalbos neturime užtektinai vietos. Vidutiniškai sužeisti pacientai gali būti guldomi priimamajame, kol nuspręsime, ką su jais daryti toliau, o lengvai sužeisti tegu keliauja į klinikos patalpas. Nusiųskite ten kiek įmanoma daugiau praktiką atliekančių medicinos seserų ir asistuojančių gydytojų, kad kuo skubiau būtų suteikta pagalba ir jie galėtų keliauti namo. – Džeikas nutilo, paskui pasiteiravo: – Ar yra klausimų?

– Ne, puikiai sumanyta. – Sara atrodė dėkinga, kad pagaliau nustatyta tvarka. – Kiek pacientų, jūsų manymu, galime sulaukti?

– Neįsivaizduoju. Tačiau ekstremaliai padėčiai pasirengusios visos aplinkinės ligoninės, todėl nukentėjusieji bus gabenami ne tik pas mus.

Sara linktelėjo ir netrukus personalas ėmėsi jiems patikėtų pareigų. Džeikas liko stovėti vidury, pasiruošęs reikalui esant padėti.

Pamatęs Haną Džeikas pajudėjo link jos, bet staiga jį sustabdė.

– Daktare Holtai? Jums skambina.

Džeikas paėmė iš skyriaus darbuotojo telefoną.

– Džeikas Holtas.

– Džeikai? Čia Stivenas Vaitas. Atleisk, šiąnakt negalėsiu budėti.

Džeikas paniuro.

– Stivenai, pas mus ekstremali padėtis, plūsta sužeistieji. Tu čia labai reikalingas.

– Taip, žinau, bet aš pats esu įstrigęs toje keturiasdešimties automobilių spūstyje.

Apstulbęs Džeikas nesumojo, ką sakyti.

– Esi mašinoje? Negali išlipti? Po galais, Stivenai, tau viskas gerai?

– Padėtis čia labai prasta, labai. – Stiveno balsas tai pritildavo, tai vėl tapdavo aiškesnis, gal dėl prasto ryšio, o gal jis buvo sužeistas rimčiau nei sakėsi. – Džeikai, nieko panašaus nesu matęs. Man nieko neskauda, bet galbūt dėl to, kad apskritai nejaučiu kojų.

Džeikas sielvartingai sugniaužė telefoną įsivaizduodamas, koks bejėgiškas turėtų jaustis Stivenas.

– Stivenai, viskas bus gerai, girdi mane? – Jis neleido sau galvoti apie blogiausia. – Pagalba jau važiuoja.

– Girdžiu sirenas, bet bijau, kad gali būti per vėlu, – atsiliepė Stivenas. Ryšys nutrūko.

Džeikas kelis kartus mėgino paskambinti, bet kolega neatsiliepė.

Hana pažvelgė į Džeiką ir suprato, kad kažkas negerai. Baigusi skirstyti pacientus į atitinkamas palatas ir žinodama, kad iki atvyks nauja sužeistųjų banga, turės trumpą atokvėpį, ji priėjo prie Džeiko ir paklausė:

– Kas nutiko?

Džeiko akys išsiplėtė.

– Kodėl klausi?

Ji užgniaužė atodūsį.

– Pažįstu tave, Džeikai. Mačiau tavo veidą, kai kalbėjai telefonu. Supratau, kad nutiko kažkas negero. Gali pasakyti tiesą.

Džeiko žvilgsnis sušvelnėjo. Jis pamojo jai sekti paskui į personalo poilsio kambarį. Hana tyliai uždarė paskui save duris.

– Kai kas blogo tikrai nutiko. Stivenas Vaitas užstrigo greitkelyje automobilių spūsties viduryje, – sumurmėjo jis.

Hana skausmingai įkvėpė.

– Ar jam viskas gerai?

– Abejoju, – atsakė Džeikas ir persibraukė rankomis veidą – Hana pastebėjo, kad taip jis elgiasi visuomet, kai jaučiasi bejėgis. – Stiveno balsas skambėjo taip, lyg būtų sunkiai sužeistas, sakė, nejaučia kojų. Ir vis dar buvo įstrigęs automobilyje.

– Dieve švenčiausias. – Hana galėjo tik įsivaizduoti, kaip sudėtinga bus gelbėtojų komandoms prasibrauti pro nuolaužas ir rasti sužeistuosius. – Esu tikra, kad gelbėtojai jį greitai ištrauks.

– Tikiuosi. Jis turi žmoną ir dvejų metų vaiką.

Niūri Džeiko veido išraiška draskė Hanai širdį. Liūdesys jo akyse privertė ją žengti žingsnį artyn ir šiltai apsikabinti. Akimirką jai pasirodė, kad Džeikas atsitrauks, nes ji pažeidė jųdviejų susitarimą laikytis vienas nuo kito per atstumą, tačiau jis atsakė jai tuo pačiu ir panardino veidą jai į plaukus.

Apsikabinimas suteikė stipresnį artumo jausmą nei tada, kai jie pirmą kartą susitiko ir mylėjosi. Hana nenorėjo jo paleisti, tačiau jie buvo ligoninėje ir laikas jiems nepriklausė.

Kai Džeikas atleido rankas, Hana dar kartą stipriai spustelėjo ir atsitraukė.

– Ar tai reiškia, kad esi čia užstrigęs drauge su manimi visai nakčiai?

Jo lūpų kampučiai nenoriai kilstelėjo.

– Taip, esu tas laimingasis.

Netrukus pranešimų gavikliai pranešė, kad atvyko dar šeši sužeistieji. Buvo sutarta, jog greitosios pagalbos automobiliai vienu kartu gabens kiek įmanoma daugiau sužeistųjų.

– Eime, – pakvietė Hana. – Lauksime atvykstant Stiveno.