Лора Айдинг - Daktaras Tobulasis

​Gal ​bent ​pono ​Turkovo ​išrašymo ​dokumentų ​​​​​​​pildymas ​praskaidrins ​​​​​​​​blogą ​​​​​​​​​​nuotaiką. Matydama, kaip po sunkių operacijų ir reabilitacijos pacientai išvažiuoja namo, Hana jautėsi nuostabiai. Tokios akimirkos atpirkdavo nemigos ir streso valandas.

Rytoj ji privalės išrašyti Devoną iš ligoninės, ir vaikinas keliaus tiesiai į kalėjimą laukti teismo. Ši slegianti mintis jai priminė Tristaną.

Pokalbis su broliu nebuvo toks sklandus, kaip Hana tikėjosi. Galiausiai ji davė jam šiek tiek pinigų, kad jis vėl nesumanytų ko nors užpulti.

Tristanas buvo praradęs darbą ir turėjo galybę skolų. Su peiliu apiplėšti pusgaminių parduotuvę buvo kvailas, į neviltį puolusio žmogaus sprendimas. Dabar jam taip pat nesisekė. Kas sunkmečiu duos darbą žmogui, kuris yra kalėjęs?

Stengdamasi nepasiduoti slegiančioms mintims ir pasimėgauti bent keliomis laisvomis valandomis, Hana pėstute kulniavo nuo metro iki namų. Pamačiusi kambario draugę Mardžę sėdinčią virtuvėje ir valgančią salotas, truputį išsigando.

Nors Mardžė turėjo visas teises čia būti, tačiau didžiąją laiko dalį ji praleisdavo pas Brajeną.

Hana priprato dažniausiai būti namie viena.

– Sveika, Mardže. Seniai nesimatėme. Kaip sekasi? Kaip reikalai su Brajenu? – Ji nusispyrė batus ir uždarė duris.

– Gerai. Tiesą sakant, puikiai. – Mardžė, kaip ir jos vaikinas Brajenas, buvo farmacininkė. Ji pastūmė į šoną tuščią dubenį ir atsisuko į Haną. – Turiu naujienų.

Hana numetė kuprinę ant žemės prie laukujų durų ir nužingsniavo į virtuvę. Mardžė pradėjo demonstratyviai judinti kairiąją ranką – Hana pastebėjo ant piršto tviskantį deimantą. Tik po kelių sekundžių ji susiprato paklausti:

– Brajenas pasipiršo? Susižadėjote?! – klyktelėjo Hana ir puolusi prie draugės stipriai apkabino. – Mardže, tai puiku!

– Argi jis ne nuostabus? – Kurį laiką jos grožėjosi žiedu. – Pasipiršo praeitą šeštadienį ir, žinoma, aš sutikau.

Šeštadienį? Beveik prieš penkias dienas?

– Ir sakai man tik dabar? – Hana įsirėmė rankomis į klubus ir apsimestinai susiraukusi paklausė. – Kaip suprasti?

– Atleisk, bet kurį laiką tuo norėjome pasidžiaugti vienudu. – Mardžė kaltai žvelgė į draugę ir Hana galiausiai susivokė.

– Išsikraustai, tiesa? – paklausė ji bijodama atsakymo.

Mardžė susigūžusi linktelėjo.

– Atleisk, Hana. Suprantu, kad netinkamas laikas, tačiau mūsų sutartis baigiasi rugpjūtį, noriu, kad žinotum, jog neketinu jos pratęsti. Su Brajenu taupysime vestuvėms, todėl persikraustau pas jį.

Hanos keliai suvirpėjo ir ji susmuko ant kėdės, tačiau norėdama nuslėpti didžiulę neviltį išsišiepė. Mardžės kaltinti ji negalėjo, tik suvokė, kad greitai daugumą daiktų ji persiveš pas Brajeną, liks tik minkšta sofa ir iš vyšnios medžio pagaminti staleliai.

Akivaizdu, kad Mardžė su Brajenu šitai planavo jau seniai. Jei Hana nebūtų susitelkusi vien į savo problemas, tikriausiai būtų supratusi anksčiau ir dabar nesijaustų kaip kvailė.

– Suprantu, Mardže, – lėtai ištarė ji. – Turėjau ir pati nujausti, kad ši diena išauš. Judu su Brajenu jau metai kaip neišskiriami. – Tačiau ji nesitikėjo, kad taip greitai teks pulti ieškoti naujos kambario draugės ar gyvenamosios vietos.

Net jei ir pavyks ką nors susirasti, nuomą teks mokėti lygiomis dalimis.

Stengdamasi pažaboti paniką Hana giliai įkvėpė ir iškvėpė. Pirmiausia sužino apie iš kalėjimo paleistą Tristaną, dabar apie kambario draugės praradimą. Hanos finansinė padėtis žaibiškai prastėjo.

Mažiau nei du mėnesiai. Jai liko tik šiek tiek daugiau nei šešios savaitės išspręsti būsto klausimą.

– Atleisk, Hana, – pakartojo Mardžė, tarsi numanydama tikruosius draugės jausmus. – Bijojau sakyti, nes supratau, kaip tau bus sunku.

Hana pasistengė užgniaužti jausmus.

– Nebūk juokinga. Mardže, Dieve švenčiausias, juk tu susižadėjai! Tai būtina atšvęsti. Ji atsistojo ir nuėjo prie šaldytuvo. – Argi neturime nuo Naujųjų užsilikusio butelio šampano? Taip, štai jis. – Hana ištraukė butelį ir atkimšo, leisdama kamščiui triukšmingai iššauti.

Mardžė pravėrė spintelę ir ištraukė dvi šampano taures.

– Pripilkime jas, – kikendama pasiūlė draugė.

Hana abiem įpylė šampano ir pakėlė taurę.

– Už tave ir Brajeną: būkite laimingi!

– Ak, ačiū, Hana, – sumurmėjo Mardžė. – Su Brajenu jaučiuosi be galo laiminga. Jis nuostabus vaikinas.

– Žinoma, toks jis ir yra, – pritarė Hana.

Kol Mardžė pasakojo apie vasarą planuojamas vestuves, Hana vargiai atsispyrė pagundai vienu mauku išgerti visą taurę. Susipažinusios ketvirtame kurse merginos labai susidraugavo, kartu gyveno šešerius metus. Jų draugystėje būta daugybę pakilimų ir nuopolių. Mintis, kad reikės gyventi su kuo nors kitu, atrodė gniuždanti.

– Išsikraustysiu iki savaitgalio. Daugumą baldų paliksiu tau, – nerūpestingai pasakė Mardžė. – Brajenas turi užtektinai visko.

– Ne, Mardže, bus sąžininga, jeigu pasiimsi tai, kas tavo, – nesutiko Hana. Ji suprato, kad taip draugė mėgina atpirkti kaltę. – Išgyvensiu.

– Smulkmena. Šiaip ar taip, Brajeno daiktai naujesni. – Mardžei baigus gerti šampaną suskambo jos mobilusis telefonas. – Ak, tai Brajenas. Atvažiuoja manęs pasiimti. – Po trumpo pokalbio su sužadėtiniu Mardžė pripuolė prie Hanos ir dar kartą apkabino. – Ačiū, kad nepyksti ant manęs, – sušnabždėjo ji.

– Niekada gyvenime, – pasakė Hana taip pat stipriai apkabindama draugę ir vildamasi, jog ši nepastebės jos sudrėkusių akių. – Pažadėk, kad būsi laiminga.

– Būsiu!

Iki Mardžė uždarė duris, Hana tik vos ne vos susilaikė nepravirkusi. Nors daugybę kartų buvo viena bute, šį kartą draugės išvykimas paliko jai tuštumos jausmą.

Įsipylusi dar vieną taurę šampano Hana pasiryžo taip nuskandinti sielvartą.

– Na ką, Devonai, gali išvykti, – pranešė Hana baigdama pildyti išrašymo dokumentus.

– Nenoriu į kalėjimą, – sudejavo devyniolikmetis.

Jis kalbėjo visai kaip Tristanas. Prieš ketverius metus jos brolis, būdamas tokio pat amžiaus, taip pat nenorėjo sėsti į kalėjimą. Dabar jis vėl laisvas ir Hana vylėsi jį priimsiant teisingą sprendimą.

Ji nukreipė į Devoną rūstų žvilgsnį.

– Mėginai apiplėšti alkoholinių gėrimų parduotuvę, – priminė ji. – Gali vadinti mane pamišėle, bet kai esi pagautas nusikaltimo vietoje, neturėtum stebėtis, kad atsidursi už grotų.

– Tai buvo Džojaus mintis, – niūriu veidu sumurmėjo Devonas. Jo rankas ir krūtinę puošė tatuiruotės, bet, laimei, nė viena jų nebuvo jokios jai žinomos gaujos ženklas.

Jei Devonas nepriklauso gaujai, jis vis dar turi šansą grįžti į normalų gyvenimą. Bent taip ji kadaise galvojo apie Tristaną, tačiau kol kas viltys nepasiteisino.

– Paklausyk, Devonai. Tik tu vienas gali pakeisti savo gyvenimą, – pasakė Hana. – Ne tavo brolis Džojus, ne draugai, o tik tu. Jei ir toliau eisi tuo pačiu keliu, visą gyvenimą minsi kalėjimo slenkstį. Bet gali pasinaudoti proga ir viską pakeisti. Lankyk pamokas, kurios vyks kalėjime. Įgyk amatą, nes gauti darbą turint kriminalinę praeitį bus nelengva. Jei tikėsi savimi, nieko nebus neįmanomo.

Devonas žvelgė į ją piktai, bet, regis, klausėsi. Prie durų Hana išgirdo garsus ir atsisukusi pamatė Džeiką. Jo atjaučiamas žvilgsnis susitiko su Hanos ir ji suprato, kad jis nugirdo pokalbį su Devonu.